Unsplash.com nuotrauka

„Medikai priešakinėse fronto linijose...“, „Medikai kariauja beprecedentį karą su virusu...“ Tokie karo meto terminai šiuo laikotarpiu mirga viso pasaulio žiniasklaidoje, sutelkusioje dėmesį į žmones, kurių pagrindinė funkcija yra gydyti ir atstatyti, o ne žudyti ir griauti. Į šį gyvąjį medikų bastioną mes sudedame visas savo viltis ir lūkesčius, melsdami, kad tik jis atlaikytų, nes, jam griuvus, liksime nuogi prieš nematomą virusą. Visuomenė visuomet daug tikisi iš medikų, jų klaidos kaina gali būti labai didelė, ką ir parodė neseniai įvykęs teismas, skyręs dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją pusantrų metų atidedant, Kauno klinikų chirurgui už klaidą per operaciją. Tokie atvejai kelia įtampą medikų bendruomenei, į kurią visuomenės požiūris, reikia pabrėžti, nesikeičia nuo caro laikų. „Tarnauk visuomenei, būk didvyris ir šventuolis, nedrįsk naudotis nesuprantamu papročiu ilsėtis, o jei tu darbe susidėvi, mums nusispjaut...“ (citata iš V. Veresajevo knygos „Gydytojo užrašai“, išleistos 1901 m. Rusijoje). 

Sveikatos sistemos hierarchija yra labai didelė, medikai retai gali patys daryti įtaką darbo krūviams, finansiniams klausimams. Prieš dvejus metus dėl įsisenėjusių sveikatos sistemos ydų protestavusiems rezidentams pagrasinus emigracija, premjeras Saulius Skvernelis rėžė: „Tai išvažiuokite!“ Žodis žvirbliu išskrido, bet jaučiu sugrįžo – tiek pačiam premjerui, ištiktam nelengvos ligos, tiek visai šaliai, kurios sveikatos apsaugos sistemą dabar drebina COVID-19 epidemija. 

Metų metais medikų bendruomenėje besikaupiančios problemos ypač aštriai iškilo į paviršių praėjusių metų spalio mėnesį, kai dėl nuolatinio mobingo, patiriamo iš tiesioginio vadovo, nusižudė jaunas gydytojas. Kilus triukšmui, Medikų sąjūdis atliko apklausą, kuri atskleidė itin prastą psichologinį klimatą Lietuvos sveikatos įstaigose: daugiau nei 60 procentų gydytojų buvo pervargę nuo didžiulių darbo krūvių, o net 12 procentų akcentavo stiprų „perdegimą“. Daugiau nei pusė gydytojų teigė patiriantys spaudimą iš savo vadovybės, per 20 procentų – iš kolegų, neskaičiuojant rezidentų. Mobingu, beje, skundėsi ir slaugytojai. Sveikatos apsaugos ministerija sureagavo, kviesdama informuoti apie kiekvieną mobingo atvejį. 

Visą šią situaciją ligoninės Radiologinio skyriaus technologė Daiva Remeikienė, pavargusi nuolat bijoti, apibūdino taip: „Darbuotoją reikėtų vertinti kaip žmogų, o tik paskui kaip darbinį arklį. Administracija turėtų dalintis informacija, nes mes nežinome, kas serga, o kas – ne...“ 

Tačiau apie autoritarinį vadovo Vinso Janušonio darbo stilių anonimiškai prabilus Klaipėdos universitetinės ligoninės medikams, vadovas pareikalavo paviešinti pasiskundusiuosius: „Nuo ko jūs čia perdegę? Pas mus niekas nedega, daug darbo yra gerai, nes darbas išlaisvina“. Skandalas buvo užglaistytas, Klaipėdos m. savivaldybė, ligoninės steigėja, tuomet į jį pasižiūrėjo pro pirštus, tačiau įsisiautėjus COVID-19 epidemijai, ši ligoninė tapo išplitusios infekcijos židiniu, dauguma jos skyrių buvo uždaryti dėl prastai organizuotų saugos reikalavimų, todėl kelios dešimtys gydytojų susirgo arba buvo priversti izoliuotis. Ligoninės darbuotojų profsąjunga kreipėsi į miesto vadovus, prašydama nušalinti vadovą, o Sveikatos apsaugos ministerija svarsto galimybę dėl pažeidimų kreiptis į teisėsaugą. Visą šią situaciją ligoninės Radiologinio skyriaus technologė Daiva Remeikienė, pavargusi nuolat bijoti, apibūdino taip: „Darbuotoją reikėtų vertinti kaip žmogų, o tik paskui kaip darbinį arklį. Administracija turėtų dalintis informacija, nes mes nežinome, kas serga, o kas – ne...“

Deja, bet Nacionalinio visuomenės sveikatos centro trečiadienio duomenimis, koronavirusu šuo metu serga 154 medikai, daugiau nei 1,2 tūkst. – izoliacijoje. 

Neringa Čėnaitė ( pirma iš kairės) kartu su Jaunųjų psichiatrų asociacijos nariais bei dar viena Medikų palaikymo iniciatyvos organizatore Austėja Baškyte.

Tad kokia psichologinė būsena yra tų, į kuriuos šiandien dedame savo viltis įveikti pandemiją? 

Jaunųjų psichiatrų asociacija 2019 m. sausį–vasarį atliko „Lietuvos sveikatos priežiūros specialistų požiūrio į pagalbą psichikos sveikatai tyrimą“. Tyrime dalyvavo 643 įvairaus profilio sveikatos priežiūros specialistai – slaugytojai, gydytojai rezidentai, gydytojai specialistai, psichologai, sveikatos sektoriuje dirbantys studentai ir kt. Jų amžius buvo tarp 18 iki 70 m. Amžiaus vidurkis – 36,5. 13,5 procentų respondentų sudarė vyrai, 86,5 procentus – moterys. Tyrimas atskleidė, kad 70 procentų apklaustųjų yra jautęsi panašiai kaip depresiją išgyvenantis žmogus, iš jų tik 37 procentai kreipėsi profesionalios pagalbos – daugiausia į privačiai dirbančius specialistus. Remiantis tyrimo rezultatais, pernai metų žiemą depresiją buvo galima įtarti 52 procentams studentų, 49 procentams rezidentų, 48 procentams odontologų, 42 procentams terapinio profilio gydytojų, 38 procentams chirurgų, 38 procentams slaugytojų, dalyvavusių apklausoje. 56 procentai apklaustųjų laikėsi nuomonės, kad kreipimasis pagalbos į psichiatrus kelia grėsmę netekti licencijos. Tarp sveikatos priežiūros specialistų vyravo baimė dėl visuomenės, kolegų reakcijų į jų psichikos sveikatos būklę, baimė dėl apribojimų ir pasekmių darbe, taip pat nepasitikėjimas sistema. Pasak gydytojos rezidentės Neringos Čėnaitės, vienos tyrimo organizatorių, kai kurie medikai manė, kad licencijos gali netekti vien dėl pokalbio su psichologu. 

Kokios psichologinės pagalbos mūsų medikai gali tikėtis pandemijos metu? 

Lietuvoje paskelbus karantiną dėl COVID-19 epidemijos, Depresijos gydymo centras feisbuke paskelbė medikų palaikymo iniciatyvą, į kurią pakvietė įsitraukti psichologus. Į šį kvietimą sureagavo ir Jaunųjų psichiatrų asociacija. Pasak Neringos Čėnaitės, Jaunųjų psichiatrų asociacijos narės, buvo nuspręsta, kad šią iniciatyvą vertėtų organizuočiau skatinti, tikslingai kreipiantis į specialistus vienijančias organizacijas, siekiant atrinkti specialistus, siūlančius nemokamą pagalbą medikams. „Jaunųjų psichiatrų asociacija kartu su Vilniaus geštalto institutu sukūrė bendrą sistemą, per kurią medikai gali kreiptis pagalbos. Prisijungėme prie Medo.lt tinklalapio, vienijusio savanorius IT specialistus ir medikus, atsakančius į žmonių klausimus bei suteikiančius rekomendacinio pobūdžio patarimų apie sveikatą“, – sako N. Čėnaitė. 

Nuo kovo 22 d. psichologinės pagalbos į Medo.lt kreipėsi 18 asmenų, iš kurių 17 buvo medicinos darbuotojai, o vienas – mediko artimasis. Keturi sutarė su specialistais, kad tęs konsultacijas ir toliau. „Žinome, kad medikai išgyvena dėl apsaugos priemonių trūkumo, dėl to, kad gali apsikrėsti patys ar užkrėsti artimuosius. Kyla nerimas ir dėl galimybių pasitikrinti dėl viruso. Specialistai pastebi padidėjusį medikų nerimo lygį, perdegimo sindromo požymių, nemigą, – pažymi N.Čėnaitė. – Mes bendradarbiaujame su Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijomis, jų darbuotojai žino apie iniciatyvą bei prisideda prie medikų informavimo apie šią pagalbos galimybę.“ 

Rekomendacijose akcentuojama vadovų atsakomybė dalytis naujausia informacija su savo personalu, reguliariai bendrauti su kolegomis bei jų išklausyti, užtikrinti pagrindinius poreikius.

Tuo tarpu Sveikatos apsaugos ministerija tik balandžio 5 d. parengė rekomendacijas medicinos personalui apie tai, kaip palaikyti gerą savijautą. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Ekstremaliosios medicinos katedra kartu su LSMU Kauno klinikų Skubiosios medicinos klinika ir Krizių tyrimo centru pateikė pagal Jungtinės Karalystės Intensyvios terapijos draugijos (angl. Intensive care society) medžiagą parengtas rekomendacijas, kaip sveikatos įstaigų vadovams palaikyti gerą personalo savijautą bei motyvaciją, paskelbus pandemiją, bei kaip padėti sau pačiam. Rekomendacijose akcentuojama vadovų atsakomybė dalytis naujausia informacija su savo personalu, reguliariai bendrauti su kolegomis bei jų išklausyti, užtikrinti pagrindinius poreikius – suteikti pertraukas, galimybę pavalgyti, išsimiegoti, sumokėti už darbą, taip pat darbuotojams, atliekantiems su dideliu stresu susijusias užduotis, rotacija, teikti psichologinę pagalbą. 

Natanael Melchor/Unsplash nuotrauka

Tačiau vis dėlto iki šiol lieka neaišku, kokią realią psichologinę pagalbą gauna medikai sveikatos įstaigose. Kai kurie psichikos sveikatos specialistai, ypač dirbantys su krizėmis, prognozuoja, kad daugiau medikų pagalbos kreipsis jau atslūgus pandemijai (po kelių mėnesių), tad tikėtina, jog būtent tuomet ir išryškės perdegimo sindromo požymiai, kaltės jausmas dėl neišgelbėtų pacientų, o dalis medikų patirs potrauminio streso sutrikimo simptomų. 

Šiuo laikotarpiu medikams kaip niekada reikia mūsų supratimo, palaikymo ir maldos. 

Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana...“ (Sir 38).