„Trijų kiškių langas“ Paderborno katalikų katedros vidiniame kieme.

Wikimedia Commons nuotrauka

Nors per Velykas švenčiame Jėzaus Kristaus Prisikėlimą, šituo laikotarpiu pas mus atliuoksi kiškiai arba triušiai – jų pilna atvirukuose, prekybos centrų saldumynų lentynose ar TV skirtukuose. Ar kada nors pagalvojote, kodėl? Ir kuo čia dėtas Jėzus?

JAV humoristinis animacinis serialas „Pietų parkas“ vienoje iš serijų šią mįslę šmaikščiai, Dano Browno stiliumi, išnarpliojo šitaip: pirmasis popiežius, šv. Petras, buvo... triušis. Todėl popiežių „kepurės“ tiara ir mitra tokios pailgos – kad patogiai uždengtų gyvūnėlio ilgas ausis. Vatikanas šį faktą esą slepia, tačiau liaudyje Velykų kiškio simbolika vis tiek paplito... 

O kaip yra iš tikrųjų? Ne, šis žvėrelis Bažnyčiai niekada nevadovavo. Tačiau, kaip sužinosite netrukus, doram krikščioniui kiškio nereikėtų „nurašyti“.

Kuo pralinksminti vaikus?

Kai pradėjau domėtis, kaip atsirado Velykų kiškis, pirmoji informacija, kurią radau internete buvo tokia: šis simbolis kilo iš Vokietijos liuteroniškos tradicijos. Ilgaausio misija buvusi panaši į Kalėdų Senelio: per Velykas gyvūnėlis vaikams atnešdavo margintų kiaušinių, saldainių ar net žaislų – su viena sąlyga, kad vaikučiai prieš šventes būtų elgęsi gražiai.

Ar taip būdavo iš tikrųjų, paklausiau liuteronės teologės Vilmos Sabutienės. Peržiūrėjusi liuteroniškus ir kitokius informacijos šaltinius, mano pašnekovė patvirtino: taip, dovanėles nešantis Velykų kiškis greičiausiai išties atsirado Vokietijoje. Tačiau juo džiaugėsi ne tik liuteronų vaikai – ši tradicija turėjo gimti dar prieš Liuterį, gal XV amžiuje.

Vilma Sabutienė.

Gedimino Šulco nuotrauka

Po kelių šimtmečių, daugiausia XIX a., į JAV atvykę vokiečių emigrantai liuteronai išsaugojo brangias tradicijas, tarp kurių būta ir Velykų kiškio (taip pat – šokoladinių kiškių ir kiaušinių). Bėgant metams, ši simbolika išpopuliarėjo visoje Amerikoje, o vėliau – ir visame Vakarų pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. V. Sabutienė teigia, kad Velykų kiškis – ne vienintelis vokiečių palikimas: ši tauta taip pat išpopuliarino šv. Mikalojų (mums labiau žinomą Kalėdų Senelio vardu), Kalėdų eglutę, advento vainiką bei kalendorių, įvairius valgius ir kitokią šventinę „atributiką“.

Tačiau grįžkim į viduramžių pabaigą. Kodėl apskritai Vokietijoje pasirodė Velykų kiškis? Iki galo to nežinome, tačiau V. Sabutienė svarsto apie dvi pagrindines priežastis. Pirmoji – labai praktiška: „Manau, tai susiję su vokiečių racionalumu – XV amžius buvo marų, kitokių epidemijų ir baisybių laikas. Džiaugsmo ir pramogų – mažai, o tėvai suprato, jog vaikučiams reikia šventės. Tad ir sugalvojo Velykų kiškį, kuris ne tik džiaugsmo suteikdavo, bet buvo ir disciplinos priemonė – kadangi kiškis ateina tik pas gerus vaikučius. O geras tas, kuris vykdo 4-ąjį Dievo įsakymą: gerbia savo tėtį ir mamą.“

Velykinis atvirukas, 1926 m.

kathyspostcardemporium.com nuotrauka

Kokia kita priežastis, kodėl per Velykas atstriksena būtent kiškis? Pasirodo, šis gyvūnėlis buvo tuo metu (o greičiausiai – ir iš dar ankstesnių laikų) labai gerai žinomas krikščioniškas simbolis.

Kiškiausioji Trejybė

V. Sabutienė atkreipia dėmesį į Paderborno katalikų katedrą Vokietijoje. Garsiausias šventovės (o ir viso miesto) simbolis slepiasi pastato vidiniame kieme. Viename iš langų, pačiame viršuje, puikuojasi nuo XVI a. išlikę iš smiltainio iškalti trys kiškiai, susijungę ausimis.

Ką tai galėtų reikšti? Teologė pasakoja apie populiariausią interpretaciją – trys kiškiai simbolizuoja Švenčiausiąją Trejybę. Dar kartą pažvelkime į šį meno kūrinį nuotraukoje – atidžiau įsižiūrėję matome, kad gyvūnėliai pavaizduoti turintys tik po vieną ausį, o antrąją „gauna“ iš kito kiškio. Šitaip susidaro darnus tarpusavyje susijusių ilgaausių vaizdas. Panašiai kaip Trejybės teologijoje, kuri skelbia, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra atskiri Asmenys, tačiau vienas Dievas. 

„Trijų kiškių langas“ Paderborno katalikų katedros vidiniame kieme.

Wikipedia.org nuotrauka

„Trijų kiškių langas“ iš toliau. Paderborno katalikų katedros vidinis kiemas.

Wikimedia Commons nuotrauka

Kitas garsus pavyzdys – italų dailininko Andrea Mantegna‘o paveikslas „Agonija Getsemanės sode“. Atkreipkite dėmesį į dešinėje pusėje, apačioje ant tako, nupieštus tris kiškučius. Vienas iš jų atitrūko nuo gentainių ir, atrodo, tursena Jėzaus link. Krikščionys ir čia gali įžvelgti simbolinę prasmę: vienas iš Trejybės – Jėzus – eina savuoju prisiimtu kančios keliu.

Andrea Mantegna. Agonija Getsemanės sode, 1458–1460.

Wikipedia.org nuotrauka

Neįžiūrėjote? Štai, kiškučiai iš arčiau:

Iš arčiau: trys kiškiai, vaizduojantys Švč. Trejybę. Andrea Mantegna. Agonija Getsemanės sode (fragmentas), 1458–1460.

Wikipedia.org nuotrauka

Trijų vieno su kitu susijungusių kiškių simbolika randama įvairiose pasaulio kultūrose (jų prasmė daug kur išlieka neaiški). Tuo metu krikščionys bažnyčių architektūrai ją naudojo daugiausia Vakarų Europoje – Vokietijos, Anglijos ir Prancūzijos teritorijose. Tiesa, tai anaiptol nėra dažnai aptinkama simbolika – galbūt dėl to minėtu „Trijų kiškių langu“ taip didžiuojasi Paderborno miestas. O buvęs vietos vyskupas, šviesaus atminimo Paulis-Werneris Sheele šiais ilgaausiais netgi buvo papuošęs savo herbą.

„Taika ir džiaugsmas“. Paderborno vyskupo a. a. Paul-Wernerio Sheele'o herbas.

Wikimedia Commons nuotrauka

Kiškis ar triušis?

Lietuviškai išleistas Peterio Dinzelbacherio „Viduramžių žodynas“ (Aidai, 2004) rašo, kad ši Trejybės interpretacija yra „ginčijama“. Tačiau kartu minima, jog viduramžiais kiškis simbolizuodavo nuo persekiotojų, velnių sprunkančią sielą.

Liuteronė V. Sabutienė pastebi ir daugiau krikščioniškos simbolikos. Pavyzdžiui, būta manymo, kad kiškis yra hermafroditas, o tai simbolizuotų skaistumą. Ką tai galėtų krikščionims priminti? Be abejo, nekaltąją Mergelę Mariją. Tad žvėrelis galėjo simbolizuoti ir ją. „Kiškis bažnytiniame mene primena mūsų bejėgiškumą, nuolankų priklausymą nuo Dievo – o Kryžiaus teologija tą ir sako, kad žmogaus gyvenimas priklauso nuo Kristaus“, – sako teologė. 

Minėtasis „Viduramžių žodynas“ priduria, kad „[kiškis] taip pat reiškia vaisingumą teigiama (Jėzaus giminė) ir neigiama (neskaistumo yda) prasmėmis.“ Tačiau, besiklausant V. Sabutienės ir beskaitant užsienio šaltinius, panašu, kad žodyne „suplakami“ du labai panašūs, bet vis dėlto skirtingi gyvūnai – kiškis ir triušis. Pasirodo, krikščioniškoje simbolikoje tai yra svarbu.

Viduramžiais vaizduoti triušiai. Baltas žvėris viduryje (greičiausiai medžioklinis šuo) puola į vieną iš tunelių.

bestiary.ca nuotrauka

Viduramžių bestiariumuose triušis (priešingai nei kiškis) nelaikomas hermafroditu, pabrėžiamas jo didžiulis vislumas. „Triušis – geidulingumo, patvirkimo, nevaržomos nuodėmės simbolis. O Kristus nuodėmę „sumedžioja“, – svarsto V. Sabutienė, – todėl bažnyčiose ar kitose erdvėse jis bus vaizduojamas sugriebtas kokio paukščio ar kitaip pažabotas. Triušis mums primena: neužmiršk, žmogau, kad esi nuodėmingas, ir eik prie Kristaus Kryžiaus.“

Šiandien puikiai žinome, kad laukinėje gamtoje kiškis yra šiek tiek didesnis už triušį, be to, turi ilgesnes ausis ir užpakalines kojas. Tačiau panašu, kad daugumai krikščionių menininkų tai nelabai rūpėjo – svarbiausias uždavinys buvo, kaip tą gyvūnėlį pavaizduoti. Tad, jeigu kokioje bažnyčioje kada nors pamatysite ilgaausį, kuris nupieštas laisvas – greičiausiai tai bus gerasis kiškis; o jei sugautas arba sprunkantis nuo šunų – turite reikalų su nedoruoju triušiu.

Nei vaikykimės, nei bijokim ilgaausių

Šiandien velykiniuose atvirukuose galima aptikti tiek kiškių, tiek triušių – minėti teologiniai niuansai mūsų laikais jau išsitrynę. Tačiau svarbiausia mintis turbūt tokia – Jėzaus Prisikėlimą švenčiančiam krikščioniui tikrai nereikia baimintis Velykų kiškučių (ar triušiukų, kaip norit). Nes ilgaausis, kaip ką tik supratome, Gerajai Naujienai neprieštarauja – o gal net ir padeda ją suprasti geriau. „Tada pradedi ir kitaip žiūrėti į tas slidžias teorijas, kad čia, kaip daugelis sako, yra pagoniška simbolika. Reikėtų tokius teiginius vertinti labai atsargiai. O tai, ką neva atsimename iš pagonybės, dažniausiai siekia XIX amžių“, – mano V. Sabutienė.

„Visai gražūs man tie velykiniai simboliai. Nors, kai pati augau liuteroniškoje šeimoje, mums kiškis, jei toks pasitaikydavo tarp pirkinių ar lauktuvių, visada buvo vertingas ne kaip simbolis, o tuo, kad pagamintas iš kokybiško šokolado... – šypsosi pašnekovė. – Nuolankumas, gerumas, saldumas yra gražios savybės. Tad aš nei bijočiau Velykų kiškio, nei jį „reabilituočiau“. Laikausi tokios nuostatos: viskas išeina į gera mylinčiam Dievą.“