Leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Kuolienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Manau, kad viskas ritasi tam tikromis bangomis. Skaitytojai labai skirtingi, – „Mažosios studijos“ laidoje „Kultūra ir religija“ kunigui Arūnui Peškaičiui sako leidyklos „Odilė“, kurios pavadinimą įkvėpė Valdo Papievio knyga „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, direktorė NIJOLĖ KUOLIENĖ. – Yra grupė skaitytojų, kurie visiškai nepaklūsta naujoms madoms. Pavyzdžiui, kai tekdavo važinėti į užsienio muges, dažnai matydavau, kad štai šiemet madoje – tokios ir tokios knygos. Ir Lietuvoje tokios mados ilgą laiką irgi buvo persidavusius. Bet dalis skaitytojų visada liko ištikima savo skoniui, skeptiškai žiūrėdama į visokias madas.“ 

Pasak „Odilės“ vadovės, šiuo metu knygų skaitytojai yra susiskaldę, ir viskas šioje sferoje sukasi ratu ir grįžta. 

„Pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo badas modernesnių, naujų knygų, todėl ir leidyba buvo lengvesnė, galėjai leisti didžiuliais tiražais maždaug visiems tinkančias knygas, pavyzdžiui, enciklopedijas, – pasakoja N. Kuolienė. – Tačiau kuo toliau, tuo labiau žmonės skirstėsi, domėjosi tam tikromis temomis, ir jiems jau reikėjo gilesnių knygų – ne bendromis frazėmis apie viską.“ 

N. Kuolienė teigia su knygų leidyba gyvenanti nuo 1985-ųjų, kai baigė universitetą. Ir kaip tik tais metais kūrėsi „Vyturio“ leidykla. Ilgainiui ji atsiskyrė nuo „Vagos“ ir tapo atskira vaikų bei jaunimo knygų leidykla. 

„Tai buvo labai įdomūs metai, įdomus laikas. Mes dirbome senajame „Vagos“ pastate, matėme tą ypatingą darbuotojų plejadą, ypatingą kultūrą, santykius“, – senosios „Vagos“ mokyklos patirtį prisimena „Odilės“ vadovė. Vėliau pagal sutartis kaip redaktorei jai teko dirbti su įvairiomis kitomis leidyklomis: „Gimtuoju žodžiu“, „Alma littera“. 

„Odilė“, įsikūrusi 2016-aisiais, kaip „Mažosios studijos“ laidoje pasakoja N. Kuolienė, atsirado kaip jos sugalvotos knygų serijos „Ad se ipsum“ („Sau pačiam“; pagal Marką Aurelijų) savotiškas tęsinys. 

„Kai įsteigėme „Odilę“, dabar manau, kad ji puikiai susisieja su „Ad se ipsum“ – jeigu jau reikėtų apibendrinti, kokias knygas mes leidžiame ir kokias norėtume leisti. Leidžiame jas labai įvairias, svarbu, kad būtų asmeniškai patirtos: knygos gali teigti ir tikėjimą, ir netikėjimą, ir vienatvę, ir bendrystę – svarbu, kad tai būtų autoriaus pagrindžiama savo išgyvenimu, – pasakoja leidyklos direktorė. – Žinoma, buvo didžiulė rizika, kad leidžiame knygas sau ir saviems – o kiekgi bus tų savųjų? Mums buvo didžiausias atradimas, kai pasirodė, kad tų savų yra visai nemažai.“ 

Dar vienas leidyklos „Odilė“ baras – kitokios knygos vaikams. „Džiaugiamės, kad prigijo gal dešimt metų svajota išleisti Wolfo Erlbrucho knyga „Antis, Mirtis ir tulpė“, šiuo metu sulaukusi naujos susidomėjimo bangos. Ją gali atsiversti bet kurioje vietoje ir vis ką nors naujo įžvelgti – tiek ji turinti klodų ir prasmių“, – pasakoja „Odilės“ direktorė.

N. Kuolienė iš leidyklos artimiausių ateities planų mini norą išleisti kino režisieriaus Federico Fellini trumpų tekstų knygą, taip pat jau yra išversta ištraukų iš „Slaptojo Kauno geto dienoraščio“.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė