Laraprecott.com nuotrauka

„Šaltojo karo metais tiek Rytų, tiek Vakarų bloko šalių vyriausybės buvo įsitikinusios, kad knygos, literatūra gali būti naudojama kaip ginklas, skirtas keisti žmonių širdis ir protus. Daktaras Živaga buvo laikomas būtent tokią galią turinčia knyga. Tai, kas tuomet vyko, mane nepaprastai sudomino, degiau noru apie tai kalbėti ir visiems pasakoti“, – sako romano apie slaptas CŽA šnipių operacijas autorė amerikietė Lara Prescott. 

Didžiulio dėmesio pasaulyje sulaukęs romanas Mūsų čia nebuvo (iš anglų k. vertė Jovita Groblytė-Hazarika, išleido „Baltos lankos“) – tikrais įvykiais paremtas pasakojimas apie meilę, kūrybą, pareigą, pasiaukojimą ir neblėstantį tikėjimą, kad menas gali pakeisti pasaulį, o literatūra – istoriją.

Trumpai apie knygą: 1956-ieji. Iškiliausias tuometinis rusų rašytojas Borisas Pasternakas užbaigia romaną Daktaras Živaga, kurį įkvėpė tragiška ir aistringa jųdviejų su Olga Ivinskaja meilės istorija. Dėl maištingo pobūdžio romaną Sovietų Sąjungoje bus uždrausta išleisti, likusiam pasauliui jis taps sensacija, o autoriui netrukus pelnys Nobelio literatūros premiją.

CŽA, suvokdama Daktaro Živagos vertę ir galią parodyti, kaip sovietinė sistema varžo minties laisvę ir persekioja savo piliečius, Šaltojo karo lenktynėse nusprendžia pasinaudoti geriausios rusų literatūros įtaiga. Jų tikslas: romaną, tituluojamą didingiausia XX a. sukurta meilės istorija, slapta nugabenti už geležinės uždangos ir paskleisti jo žinią SSRS piliečiams. Šios ypatingos misijos imasi dvi CŽA šnipės: patyrusi ir rafinuota Salė ir talentinga naujokė Irina.

Kviečiame skaityti interviu su autore LARA PRESCOTT apie slapta CŽA vykdytą knygų kontrabandą, apie moterų vietą istorijoje ir tai, kodėl autorė vis dar nepaliauja tikėti knygos ir istorijos pasakojimo galia.

Nesuklystume pasakę, kad ši knyga – romanas Mūsų čia nebuvo – iš tiesų prasideda nuo jūsų vardo istorijos?

O taip! Turiu padėkoti tėvams, kurie man davė Boriso Pasternako knygos herojės vardą. Mano mama tiesiog dievino Davido Leano režisuotą Daktaro Živagos ekranizaciją, o aš, dar vaikas, pamenu, atidarinėdavau jos muzikinę papuošalų dėžutę vien tam, kad išgirsčiau „Laros temą“. Man filmas irgi patiko, bet tik iki perskaičiau romaną, – tai buvo visai kas kita, pajutau didžiulę trauką bei ryšį su šia knyga. 

O kaip ir kada pirmą kartą susidūrėte su unikalia, Šaltojo karo peripetijų paženklinta knygos Daktaras Živaga istorija? Kokia ji, kuo ypatinga ir kuo jus taip patraukė, kad net tapo įkvėpimu parašyti knygą?

Vėl turiu padėkoti tėvams. Dar 2014-aisiais tėtis pasidalijo Washington Post straipsniu, pavadintu „Per Šaltąjį karą CŽA pasinaudojo Daktaru Živaga, kad pakirstų Sovietų Sąjungą“. Mane tiesiog pakerėjo tai, ką perskaičiau, – iš pirmo žvilgsnio gal ir neįtikėtina, bet, kaip pasirodė, tikra knygos išleidimo istorija. Istorija apie slaptas propagandines misijas, vyriausybių tarpusavio kovas ir konkurenciją, istorija apie knygas, kurios tapo ginklais, – o kur dar asmeninės intrigos ir dramos bei Šaltojo karo fone dūžtančios žmonių širdys. Nuo tada mane šis istorinis kontestas tiesiog apsėdo, norėjau išsiaiškinti viską, kas glūdi už šios visame pasaulyje gerai žinomos knygos atsiradimo istorijos.

Ką man pavyko išsiaiškinti? Pirmiausia – kad Šaltojo karo metais tiek Rytų, tiek Vakarų bloko šalių vyriausybės buvo įsitikinusios, kad knygos, literatūra gali būti naudojama kaip ginklas, skirtas keisti žmonių širdis ir protus. Daktaras Živaga buvo laikomas būtent tokią galią turinčia knyga. Knygos centre – Laros ir Jurijaus meilės istorija, tačiau gvildenamos temos, asmeninės laisvės klausimas bei istorinis Spalio revoliucijos bei Rusijos pilietinio karo kontekstas nulemia, kad knyga Sovietų Sąjungoje uždraudžiama.

Pirmoji šalis, kurioje išleidžiamas Daktaras Živaga, – Italija. B. Pasternakas slapta atidavė rankraštį Sergio D’Angelo – „Radio Maskva“ Italijos korespondentui, turėjusiam ryšių su leidėju Giangiacomo Feltrinelli. D’Angelo romano rankraštį perdavė leidėjui Vakarų Berlyne. Vos sovietams sužinojus, kad romanas jau pasiekė Italiją, prasidėjo spaudimas, reikalavimai jį tuoj pat grąžinti. Tačiau G. Feltrinelli laikėsi tvirtai, reikalavimams nepakluso, o netrukus Daktaras Živaga išvydo dienos šviesą ir tapo tikru tarptautiniu bestseleriu. 

Kai knyga sulaukė didžiulės sėkmės Vakaruose, CŽA gavo uždraustą rankraštį, slapta jį išspausdino rusų kalba ir kontrabanda grąžino į SSRS.

Netrukus B. Pasternakui paskirta Nobelio literatūros premija, tačiau spaudžiamas valstybės jis atsisakė jos. Jau autoriui mirus, tik 1988 m., Daktaras Živaga buvo išleistas Rusijoje ir galėjo būti laisvai skaitomas.

Taigi būtent CŽA veikla ir metodai, regis, jus intrigavo labiausiai. O kaip vyko tyrimas, ko ieškojote, kokiais dokumentais rėmėtės? 

Taip, būtent šis siužeto vingis mane domino labiausiai. Tikrai galiu pasirašyti po mintimi, kad norėdama parašyti knygą turi perskaityti šimtus kitų knygų. Mane nuolat lydėjo CŽA paviešinti dokumentai ir knygos apie Šaltąjį karą, CŽA istoriją, Rusijos istoriją, patį Borisą Pasternaką ir daugybę kitų dalykų, susijusių su laikmečiu ir šia neįtikėtina „Živago misija“.

Tyrinėjant ir aiškinantis, kas iš tiesų vyko, teko ir daug keliauti, lankytis Rusijoje, Londone, Paryžiuje. Taip pat bendrauti su tyrėjais, istorikais, net B. Pasternako giminaičiais. Ir nors pagrindiniai knygos veikėjai nėra realūs asmenys, jie sukurti po labai kruopščių studijų, kupini istorinių detalių, net cituoja tikrus dokumentus. 

O kaipgi pagrindinės knygos herojės – dvi šnipėmis virtusios stenografistės Salė ir Irina? Ar jos iš tiesų egzistavo?

Ne, tačiau abi įkvėptos tikrųjų moterų šnipių istorijų ir biografijų. Elizabeth Peet McIntosh iš dalies autobiografinė knyga apie dar per Antrąjį pasaulinį karą, o ir po jo šnipėmis dirbusias moteris, tarp jų tokias įžymybes kaip Julia Child ar Marlene Dietrich, man tarsi atvėrė akis. Supratau, kokia tai svarbi misija. Šiuo metu mes net galėtume įsivaizduoti, kad CŽA vadovauja moteris, tačiau anuomet absoliuti dauguma drąsiai savo šaliai tarnavusių moterų tokiose organizacijose tegaudavo stenografisčių ar paprastų tarnautojų pareigas.

Salė, Irina, visos CŽA scenografistės ir, žinoma, B. Pasternako tikroji mūza Olga, kuriai knygoje tenka itin svarbus vaidmuo... Ar pradėdama rašyti Mūsų čia nebuvo neturėjote tikslo papasakoti negirdėtas istorijas apie neįvertintas herojes? O gal toks ir yra visos knygos tikslas? 

Taip, nuolat turėjau tai galvoje. Pagrindinė knygos idėja – tai Daktaro Živagos gimimo istorija ir žiaurus, valstybinio masto B. Pasternako persekiojimas, papasakotas iš jam svarbiausios moters – Olgos – perspektyvos. Ji – tarsi pasakojimo varomoji jėga. Kaip ir visos tos istorijos vingiuose nutildytos moterys, drąsiai tarnavusios JAV žvalgyboje Antrojo pasaulinio karo metais bei iš karto po jo, vos tik įsteigus CŽA.

Ne paslaptis, kad esate ne tik rašytoja. Praeityje dirbote su politika susijusį darbą – talkinote rinkimų kampanijoms. Ar tokia patirtis pravertė rašant knygą?

Tikrai taip. Su draugais juokauju: turėjau mesti šią veiklą, kad galėčiau apie ją rašyti. Kaip buvusi rinkimų kampanijų organizatorė, visada labai domėjausi, kokią galią turi žodis, tekstas, kaip jis gali keisti mintis, pasirinkimus. Toks buvo mano darbas: sudėlioti tekstus taip, kad jie turėtų tą galią ir situacija iš esmės keistųsi. Šiandien iš pažiūros trumpi ir nereikšminti tekstai, žinutės socialiniuose tinkluose, tweetai gali būti naudojami kaip propagandos įrankiai, kaip ginklai. Prieš šešiasdešimt metų tiek Rytai, tiek Vakarai tam naudojo knygas ir tame fronte kovėsi dėl protų ir širdžių. Taigi taktikos gal ir pasikeitė, bet motyvai liko tie patys. 

Mūsų čia nebuvo – puiki, įtraukianti istorija apie vienos knygos galią, apie tai, kad literatūra gali keisti istoriją. Kaip manote, ar knygos iš tiesų vis dar tokios pat galingos? 

Taip, tikiu tuo. Sakau tvirtai, nes knygos pakeitė mano pačios gyvenimą ir žvilgsnį į pasaulį. Nematau stipresnio įrankio empatijai skatinti kaip tik istorijų pasakojimas. Juk knygos padeda mums išgyventi kitų gyvenimus, patirti, ko patys niekada nepatyrėme, persikelti į laikus, kuriais negyvenome, ir pavaikščioti gatvėmis, kuriose niekada nebūsime. Šiais laikais, kai tiek daug kalbame apie skaldymąsi, sienų statymą, o retorika žemina ir visų pirma išryškina bei pabrėžia skirtumus, dėl kurių mes esą negalime būti vieningi, man beveik revoliucinga atrodo gręžtis į tai, kas mus vienija ir jungia. 

Parengta pagal laraprescott.com

Leidyklos „Baltos lankos“ informacija