Bičiuliai poetai Henrikas Radauskas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas prie Baltimorės meno muziejaus. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

PAVASARIS arba VIVALDI

Fioletinės kekės balandžių
Ties nušvitusiu marmuru kabo,
Horizontai pavasarį švenčia,
Ir platanai pakyla iš kapo.

Baltos kregždės pro debesį krinta,
Ir liepsnosvaidis orą suskaldė,
Kur sidabro audros labirinte
Groja smuikais ir fleitom Vivaldi.

Largo liūdesio potvyniu liejas
Per Italijos lygumą plačią,
Ir laimingu žingsniu, kaip šokėjas,
Bėga dangiškais sodais vivace.

(Henrikas Radauskas. Iš rinkinio „Žaibai ir vėjai“, 1965 m.)

Poetas Henrikas Radauskas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Įstabiausias metų laikas Henrikui Radauskui (1910–1970) buvo pavasaris ir ne tik todėl, kad pats kartu su broliu dvyniu Bruno gimė šiuo gražiuoju metu – balandžio 23 dieną – Krokuvoje. Pavasario spalvų akinanti gausa ir nenutylančios gamtos simfonijos užburdavo ir pakerėdavo, suteikdamos įkvėpimo „plunksna rašalą taškyti“. Šie virtuoziškai popieriuje ištaškyti, muzikalūs, tapybiški žodžiai sukrito į keturias knygas. Vienintelė H. Radausko parengta rinktinė „Eilėraščiai“, išleista 1965 metais Čikagoje, retrospektyviai atskleidžia jo kūrybą. Knygos struktūra netradicinė: nuo naujausios „Žaibai ir vėjai“ (1964); „Žiemos daina“ (1955); „Strėlė danguje“ (1950) iki pirmosios – „Fontanas“ (1935). Rinktinėje išspausdinti Lietuvoje, Vokietijoje ir Amerikoje nuo 1930 iki 1964 metų sukurti eilėraščiai. Literatūros kritikai palankiai vertino H. Radausko kūrybą, suteikdami jam poeto esteto vardą.

Tačiau reikėtų prisiminti H. Radausko pirmosios knygos „Fontanas“ šaltas sutiktuves, beveik ignoravimą. Knyga, pasirodžiusi 1935 metų nepriklausomos Lietuvos literatūriniame gyvenime, stebino formos naujumu, metaforų puošnumu ir tapo savotišku iššūkiu anuomet vyraujančiai neoromantinei tradicijai. Poeto savitas balsas: moderni poetinė drobė, pulsuojanti europinės kultūros ženklais, išskyrė jį iš melancholiškų godų persmelktos neoromantinės Jono Kossu-Aleksandravičiaus bei jau anuomet deklaratyvios Bernardo Brazdžionio lyrikos. Prabilęs lyg tol lietuvių literatūroje neskambėjusiu balsu H. Radauskas liko nesuprastas.

Poeto suformuluota ir iškelta meno samprata – kurti ir skleisti grožį, tapusi esmine jo kūrybos ašimi, anuometiniam skaitytojui, atklydusiam „iš žaliojo kaimo“, liko svetima. Ikikarinės Lietuvos kritikai įvardijo H. Radauską „grynu poezijos formalistu“, nustumdami jo knygą į pašalius. Alfonso Nykos-Niliūno teigimu, buvo parduoti tik septyni debiutinės H. Radausko knygos egzemplioriai. Prieškarinėje Lietuvoje jo tylus balsas negalėjo nustelbti keturvėjininkų ir trečiafrontininkų karingumo. Skaitytojai pasigedo poeto eilėraščiuose „ideologinio pamušalo“, kuris H. Radauskui buvo ir liko svetimas, nes, anot jo, „politika nužudo meną“. Debiutinės knygos pirmame eilėraštyje jis suformulavo ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo credo: Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nuo pirmojo iki paskutinio eilėraščio poetas liko ištikimas savo pasirinktam kūrybiniam keliui.

1978 metais A. Nyka-Niliūnas, Jurgis Blekaitis ir Vytautas Saulius parengė ir išleido H. Radausko pomirtinę knygą „Eilėraščiai“. A. Nyka-Niliūnas apžvelgdamas jo kūrybą rašė: „Poezija nebėra tradicinis „širdies balsas“ ar autoanalitinis monologas, bet optinių, akustinių bei kinetinių išorinio pasaulio santykių estetinės vizijos atskleidimas, spalvų, garsų ir judesių orgija.“ (1)

Henriko Radausko studijų knygelė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Henrikas Radauskas su broliu Bruno. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Ieškojo aplinkybių savo kūrybai, savo dvasinei atmosferai

Rekonstruojant H. Radausko gyvenimo ir kūrybos kelią pravartu praskleisti Maironio lietuvių literatūros muziejuje sukauptą ir saugomą poeto archyvinį kultūrinį palikimą. Epistolinis palikimas tampa unikalia medžiaga, suteikiančia galimybę švelniai prisiliesti prie poeto gyvenimo ir pajusti jo kūrybos subtilumą. Laiškuose, rašytuose B. Brazdžioniui, J. Blekaičiui, A. Nykai-Niliūnui, ryškėja poeto tikrasis gyvenimas: menas, muzika, literatūra. O realusis gyvenimas – pilka kasdienybė – darbas fabrikuose, statybose, krautuvėse, nustumiamas į antrą planą ir tampa savotiška siurrealistine pasaulio būsena, kurioje H. Radauskui buvo lemta gyventi. Kiek geresnė „realaus“ gyvenimo situacija jam susiklostė gavus darbą Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Priimtas įvairiems projektams vykdyti ir trejiems metams išsiųstas į Europą, jis pasijuto savo stichijoje. Tai buvo Dievo malonė – gyventi Vokietijoje ir keliauti po visą Europą. Atsidūręs senoviniuose miestuose, lankydamas muziejus, koncertų sales, H. Radauskas pasijuto menų, teikiančių atgaivą ir sielos nuskaidrėjimą, rojuje.

Poetas nemėgo kalbėti apie kūrybos procesą, tačiau viename interviu išsitarė: „Įkvėpimo“ sąvoka yra be galo neaiški ir dažnai klaidinanti. Jau Platonas kadaise įspėjo poetus, kad jie neimtų kurti anksčiau, negu jų sielą pagaus mūzos ir įkvėps jiems dainas. Gražūs eilėraščiai esą ne žmogaus, o dievų kūriniai. Tačiau, kaip žinome, net ir romantiškos krypties poetai brandindavo savo eilėraščius. Vadinasi, žmogus taisydavo tai, ką jam įkvėpdavo mūzos. Bene geriausiai apie tai yra pasakęs Paul Valery: „Dievai maloningai duoda mums pirmąją eilutę, tačiau mes turim suformuoti antrąją, kuri harmonizuotų su pirmąja ir būtų verta antgamtiškos sesers.“ (2)

Kada ir kaip H. Radauskas rašydavo antrąją eilutę, niekas nežinojo ir nematė: nei jo žmona Vera Sotnikovaitė, nei artimi draugai A. Nyka-Niliūnas ir J. Blekaitis. Įkvėpimas aplankydavo netikėčiausiu momentu: kartais tuomet, kai gyvybė kabodavo ant plauko, kai stovėdavo ant aštrios gyvenimo briaunos – tarp „būti“ ir „nebūti“. Mūzos padiktuodavo H. Radauskui eilėraščius keisčiausiomis sąlygomis. Viename laiške B. Brazdžioniui jis rašė: „Pavasaris“ parašytas Berlyne tarp dviejų bombardavimų per keliolika minučių (visai neįprastas man darbo būdas).“ (3) Perskaitę šį eilėraštį jūs nerasite nė vieno žodžio apie gresiantį pavojų – tiesiog mėgausitės pavasario žaismingumu.

H. Radauskas puikiai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas, o vėliau pramoko ir anglų. Plačiai buvo susipažinęs su Vakarų Europos literatūra, tačiau pirmenybę skyrė Rilkei, Valéry, žavėjosi rusų simbolistais ir akmeistais Nikolajumi Gumiliovu, Ana Achmatova, Osipu Mandelštamu. Laiške B. Brazdžioniui rašė: „Gavau pasiskaityt Achmatovos, rodos, 1940 m. eilėr. tomą. Dar sykį stebėjausi tuo neįtikimu moterišku poetiniu genijum. – Aš sau „užsivedžiau“ net tokį storesnį juodraštį, kur geresnius eilėraščius iš gaunamų knygų išsirašau, kad, grąžinus knygas, šis tas pasiliktų.“ (4)

Lemiamą įtaką H. Radauskui turėjo Rainerio Marios Rilke's ir Boriso Pasternako kūryba. Laiške J. Blekaičiui jis rašė: „Rilke tikrai vienintelis ir neprilygstamas. Greta jo gal dar stovėtų Valery ir Pasternakas. Ir visi trys visiškai skirtingi, kad ir ką bekalbėtų apie Valery įtaką vėlybajam Rilkei.“ (5)

Laiškuose, rašytuose A. Nykai-Niliūnui, aptariamas knygų pasaulis: „Mielas ponas Čipkau. Aš prieš porą mėnesių irgi perskaičiau net dvi monografijas apie Rilkę: von Salis‘o ir Angelloz (pastaroji prancūzų kalba, bet labai vertinama ir vokiečių). Vis negalėjau atsistebėti, su kokiu atkaklumu Rilke ieškojo aplinkybių savo kūrybai, savo dvasinei atmosferai, – kokie turėjo būti kambariai, kokie medžiai sode, koks klimatas ir dangus, net kokia tarnaitė, – kaip jis bijojo grįžti į kurią nors vietą vien dėl to, kad, gal būt, jis ten nebegalėsiąs jaustis taip, kaip seniau. Laimei, jis buvo genijus (todėl tai atrodo mažiau juokinga) ir – laimei – jis draugavo su kunigaikštienėm ir baronienėm, kurios turėjo didelį pasirinkimą medžių ir pilių. Jūsų Radauskas.“ (6)

Šioje citatoje išsakyta ir paties poeto siekiamybė – ieškoti aplinkybių savo kūrybai, savo dvasinei atmosferai.

Henrikas Radauskas savo namuose Vašingtone. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Henriko Radausko rankraštis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Henriko Radausko „Fontanas“ (1935 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu

Ypatingi, draugiški H. Radausko santykiai susiklostė su A. Nykos-Niliūno šeima. Gyvendami Baltimorėje abu dažnai lankydavo čia esantį Meno muziejų, o H. Radauskui išvykus į Čikagą šiam skriejo laiškai: „Mielas ponas Čipkau. Iš kitų žymesnių „kultūrinių parengimų“ minėtina Vienos muziejų paroda. Išstatyta apie 130 paveikslų – seneliai. Puikus Vermeeras (Dailininko atelier), Rubensai, Ticianai, Tintoretto auksinė Susanna. Labai gražūs žali belgų gobelenai („verdures“), – daugiausia su paukščių ir gėlių ornamentais, – tokių dar nebuvau matęs. Savo laiške minit Hofmannsthalio eilėraščius. Buvau čia paėmęs bibliotekoj jo pirmą raštų tomą (iš 12-os), išleistą 1946 m. Jame yra 200 pusl. eilėraščių – didelio formato. Deja, beveik visi dalykai, kurių nėra mano tomely, yra labai nuobodūs, retoriškai filosofiški, à la silpnesnis Goethe. Jūsų Henr. Radauskas.“ (7)

Kitame H. Radausko laiške: „Iš vietinio menų pasaulio pažymėtina milijonierių Arts Clubo suruošta naujosios tapybos paroda (jie ruošia dvi – tris parodas per metus), kurios eksponatų savininkai yra to klubo nariai. Jie turi supirkę viską, nuo itališkų primityvų iki Dubuffet. Parodoj yra puikūs Rouault (patys šviesiausi jo darbai, – šokėjos etc, kur jis švelnumu konkuruoja su Fra Angelico), puikūs mėlynosios epochos Picasso, melsvai žalsvas Clavé gėlių nature morte‘as, Gris Arlekinas ir kt. Vis daugiau įsitikinu, kad Gris buvo, gal būt, vienintelis kubistas, kuris geometriją mokėjo paversti muzika. – Meno Institutas surengė senosios litografijos parodą (iki 1870 m.) su Daumier, Manet, Delacroix ir kt. darbais. Man labai patiko pastarojo tigras, nors D. tapyba vis dar man atrodo kažkokia per daug operiška, pilna netapybiškai dramatiškų efektų. Vasarą matytoji religinio meno paroda įtikino, kaip maža tikro religinio jausmo buvo toj puikioj Rubenso, van Dycko etc. tapyboj. Su nieku nepalyginamas buvo puikus El Greco „Dangun žengimas“, kur labai spalvingi su rūpestingai ištapytom angelo plunksnom sparnai darė jį pusiau žemišku, pusiau rojaus paukščiu, bet pas El Greco visos figūros savaime veržiasi į dangų (vis prisimenu, kaip mes su Jumis Washingtone buvome jo pritrenkti). Iš filmų teko matyti gerą italų „Apsiaustą“ – pagal Gogolį, pasilaikant jo tik pagrindines linijas, viską perkeliant į Italiją, su labai gera režisūra ir vyr. herojum, tikrai meistrišku grotesko ir melancholijos junginiu. O gal ir Jūs matėt? – Linkėdamas, kad taip būtų, spaudžiu ranką Jums ir Poniai. Žmona labai sveikina – Jūsų Henrikas Radauskas.“ (8)

H. Radauskas, įsigijęs muzikinį grotuvą, kaupė plokštelių kolekciją, kuria ypač didžiavosi. Čipkai, sekdami bičiulio patarimais, taip pat nusipirko muzikinį aparatą: „Mielas ponas Čipkau, sveikinu įsigijus patefoną. Taigi dabar ir Jūs su Ponia pasidarėt plokštelių pirkėjų sektos nariais. Ši didelė ir garbinga grupė turi begalę savo džiaugsmų ir skausmų, ką aš patyriau ant savo kailio. Mozarto klarneto kvintetas yra tikrai nuostabus; aš tik prieš kelis mėnesius susiradau „Londono“ plokštelę su de Bavier, – ją, bent čia, buvo sunku gauti. Tai pati geriausioji versija, dėl to sutinka ir „Sat Review“ su „High Fidelity“ (o jų nuomonės dažnai skiriasi). Įdomu, kokiu būdu pirkot Klempererio diriguojamą Bachą? Atrodo, kad tai turėtų būti gerokai sena plokštelė, dabar dingusi iš katalogų. Apie Jūsų minimą Kresso kolekciją buvo iliustruotas reportažas „Life“. Ją labai norėtųsi pamatyti, bet nežinia, ar pavyks. Mano santykis su Dali, apie kurį rašot, yra dvejopas: pasibjaurėjimas, kartais atmieštas pasitenkinimu. Jis turi labai turtingą fantaziją ir išradingumą, bet dažnai jo spalvos būna anilininės, o keistumai skiriami miesčionims gąsdinti. Čia po Dürerio ir Rembrandto grafikos parodos matėm puikią kolekciją Dufy, Picasso, Clavé, ir kt. grafikos darbų (Bonnardo litografijos man atrodo kažkokios anemiškos, tuo tarpu kai tapyboj jis yra vienas iš didžiųjų, ištisas spalvos triumfas). Geriausi linkėjimai Jums, Poniai ir vaikams nuo mūsų abiejų – Jūsų H. R.“ (9)

Čipkų ir Radauskų viešnagės vienų pas kitus buvo jaukios ir malonios. Laiškuose dėkojama už galimybę pamatyti naujas parodas, paklausyti muzikos Vašingtone ir buvo bandoma kviesti Čipkus į Čikagą, „viliuojant menais“: „Mielas ponas Čipkau, dabar jau Jūsų eilė apsilankyti pas mus. Prie šiokių tokių „estetinių malonumų“ – greta muziejaus (kurio man vis nesiseka Jums įpiršti) – gal prisidėtų ir patefonas, kurį įsigijom prieš Kalėdas. Plokštelėse gausiai reprezentuojamas ir Jūsų mėgstamas 18 amžius (nepaprastai gražūs Couperino ir Rameau klavesino dalykai bei six concerts en sextuor). Esu visai nugrimzdęs į Bachą ir italų baroko muziką – Vivaldi, Scarlatti, Corelli ir kt. Turiu taip pat gražų Prokofjevo 3-čią fortep. koncertą ir pasižadu praplėsti savo „kolekciją“ daugiau ta kryptim, jei tikrai pasižadat atvažiuoti. – Iš kitų „kultūrinių įvykių“ minėtina didžiulė (per 350 eksponatų) japonų raižinių paroda, kuri parodė visą eilę vadin. „primityvų“ (Moronobu ir kt.), nemažesnių už Utamaro ir kt. didžiuosius klasikus. – Laukiame žinių ir siunčiame nuoširdžiausius sveikinimus Jums ir Poniai – Jūsų Henrikas Radauskas.“ (10)

Jis stebėtinai grakščiai aprašo matytas parodas: „Mielas ponas Čipkau, pastaraisiais mėnesiais turėjom čia visą eilę prancūzų dailininkų parodų. Pradžioj buvo Monet – ištisa gėlių jūra. Atrodo, kad žiedai triumfališkai užtvindė net ir tuos paveikslus, kuriuose atvaizduotas vanduo ar namai. – Paskui turėjom didžiulę Seurat parodą (150 darbų), kurioj buvo surinkta per daug nereikšmingų ir eskizinių darbų – greta kelių šedevrų (peizažai ir „La Poudreuse“; garsiojo „Cirko“ spalva kažkokia plikai chemiška). Nustebino jo piešiniai – pointillistiški ir vis lyg prietemoj, tirpstančiais kontūrais, – tikrai neprilygstami darbai. Chagallas rodė tapybą (žinomos technikos ir lygio) ir seriją spalvotų litografijų „1001 nakčiai“, kur tikros spalvos orgijos eina greta nepaprastai kruopščios ir meistriškos technikos. – Turėjom dar didoką Matisse‘o grafikos parodą, kurioje jis iškilo visoj didybėj (formatų mažinimas reprodukcijose jam gerokai kenkia). – Iš filmų matėm puikią „Gervaise“ (nors ir natūralistišką) ir kiek silpnesnę, bet dar neblogą – „Kabirijos naktis“. Čia jau irgi naktis – 11 val., ir laišką reikia baigti. Nuoširdžiausi sveikinimai Jums ir Poniai – Jūsų Henrikas Radauskas.“ (11)

Henrikas Radauskas Venecijoje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Henriko Radausko plokštelė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Henriko Radausko plokštelė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Persikėlus Radauskams į Vašingtoną, Henrikas su A. Nyka-Niliūnu dar labiau suartėjo, juodu dirbdami Kongreso bibliotekoje kartu praleisdavo pietų pertraukas, vaikščiodavo po parką kalbėdami apie meną, literatūrą, muziką. H. Radausko darbas Kongreso bibliotekoje daugiausia buvo susijęs su įvairių projektų vykdymu. 1960 metais jis išvyko į Vysbadeną Vokietijoje ir praleido ten trejetą džiugių metų ne tik dirbdamas, bet ir keliaudamas po Europą: aplankė Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Italiją, Ispaniją. Laiškuose, rašytuose į Ameriką bičiuliams, dalijosi įspūdžiais.

H. Radausko laiškai – tarsi žinynai, vadovėliai, kuriuose užfiksuoti Europos miestų gražiausi vaizdai, nusakomas gamtos grožis, įvardijami, aprašomi žymių dailininkų paveikslai, muzikiniai kūriniai, aptariamos perskaitytos knygos. A. Nyka-Niliūnas džiaugėsi vyresnio draugo komandiruote į Vysbadeną. Išvykdamas į Vokietiją H. Radauskas pasiėmė savo brangiausią turtą: „Suskaičiavus pasirodė, kad mano atsivežta apie 130 plokštelių.“

Apsilankęs Paryžiuje jis prisiminė savo pirmą kelionę į menų sostinę: „Mielas ponas Čipkau, parašiau Jums atviruką iš Paryžiaus, kurį (atv.), tur būt, jau būsit gavęs. Paryžius pasikeitęs nedaugiausiai, stebina daugybė knygynų, prekiaujančių meno knygom (gyvenom prie Bd. St. Michel), jų daugiau net negu Čikagoj smuklių. Čia – greta daugybės kitų – matėm puikius Bonnard‘us, Dufy elektros seriją (tikrai šviečianti), netikėtai gerus Vuillard‘us (portretai ne per margi), neblogą Valadon ir kt. Be to, Lurçat kilimus, Bezombes ir kt. naujuosius. – Didelis malonumas jau vien paslankiot Paryžiaus gatvėm, kurio fizionomija ir aromatas nepalyginami. Daug barzdylų, ypač Lotynų kvartale. Louvre‘e matėm senus pažįstamus – Moną Lizą ir kt. italus didžiojoj galerijoj, be to, didžiulę Rubensų salę – Marijos Medici seriją, – apie 15 gražiausių paveikslų, vienas iš kurių reprodukuotas „Muzikos istorijoj“, Skira spausdintoj. – Jeu de Paume matėm vien impresionistus – didelę daugybę. Jų tarpe gražiausi nematyti Renoirai ir Cézanne‘ai, be to, Manet „Olimpija“, „Déjeuner“, „Fleitininkas“ – geresni negu buvo galima laukti. Taip pat būrys švelniausių Sisleyų, kuriuos buvau matęs Louvre‘e prieš 21 metus. Paryžiuj išbuvom 5 dienas, aplankėm Kasiulį, kurio butas pilnas visokiausių supirktų meno dalykų ir kuris – greta tapybos darbų – turi padaręs puikių litografijų (gavau tris dovanų, dabar rėminu). 31. VIII pasiekėm Wiesbadeną (8–9 val. traukiniu, kuris visai neturėjo geriamo vandens, tikrai prastas „plumbing‘as“). Wiesbadenas – gražus miestas, apie 250.000, iš priemiesčio prieplaukos, prie Reino, matyt penkios ar šešios grandinės kalnų, einančių sluoksniais, viena už kitos, kurių paskutinė jau visai ištirpsta mėlynėj. Miesto muziejuj čia antraeiliai italai ir flamandai, tik vienas geras kambarys – naujųjų vokiečių: Kokoschka, Barlach, Beckmann ir Jawlensky, kurio kapą netikėtai radom prie pravoslavų koplyčios, ant Neroberg‘o, iš kur matyt visas miestas – pro medžių šakas. – Daug kultūrinių „reiškinių“ yra čia pat, Frankfurte, bet ten dar nebuvom. 1. IX. – Įdomu būtų sužinoti, kaip Jums sekasi ir kas naujo garsioj mūsų įstaigoj. Geriausi linkėjimai nuo mūsų abiejų Jums ir Poniai. Jūsų H. R.“ (12)

Iš H. Radausko laiškų ryškėja, kad menas jam buvo oazė, į kurią paniręs nutoldavo nuo pilkos kasdienybės. Svarbiau už viską buvo laisvė, individualios egzistencijos išskirtinumas, vientisumas ir nenoras susitapatinti su griūvančiu pasauliu. Jis vertino tai, kas tikra, kas laiko bėgsme ne nublanksta, o įgauna dar ryškesnių bruožų, išskirtinių spalvų, įstabių garsų. Baroko menas: architektūra, muzika, dailė – tapo H. Radausko įkvėpimo šaltiniu. Jo veikiamas jis projektavo ir kūrė, kaip mozaiką iš spinduliuojančių, kerinčių meno simbolių bei ženklų dėliodamas savitą pasakų pasaulį, kuris buvo tikresnis nei gyvenimo realybė.

***

(1) Alfonsas Nyka-Niliūnas. Žodis pomirtinei H. Radausko knygai. In: Henrikas Radauskas „Eilėraščiai“. Čikaga, 1978 m.

(2) Pasikalbėjimas su Henriku Radausku. „Draugas“, 1951 m. sausio 2 d.

(3) Henriko Radausko laiškas Bernardui Brazdžioniui, 1945 m.

(4) Henriko Radausko laiškas Bernardui Brazdžioniui, 1947 m.

(5) Henriko Radausko laiškas Jurgiui Blekaičiui, 1959 m.

(6) Henriko Radausko laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, Čikaga, 1954 m. vasario 28 d.

(7) Henriko Radausko laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, Čikaga, 1950 m. kovo 3 d.

(8) Henriko Radausko laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, Čikaga, 1954 m. spalio 24 d.

(9) Henriko Radausko laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, Čikaga, 1956 m. birželio 15 d.

(10) Henriko Radausko laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, Čikaga, 1955 m. gegužės 8 d.

(11) Henriko Radausko laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, Čikaga, 1958 m. balandžio 15 d.

(12) Henriko Radausko laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui, Vysbadenas, 1960 m. rugpjūčio 26 d.