L. Bondarenko nuotrauka

Kai redakcijoje kilo mintis paruošti tekstą Motinos dienai, akimirksniu pasisiūliau, nes labai norėjau papasakoti apie savo mamą. Vis dėlto sąžinė ragina nepiktnaudžiauti privilegijomis – juk ne kiekvienam suteikiama pakyla viešai paliaupsinti sau brangų žmogų. Suprasdama, jog greičiausiai ne vienintelei mano mama pati geriausia, stengiausi surasti kiek įmanoma universalesnę prieigą. Tad šiandien, sveikindama su Motinos diena, dalinuosi trimis literatūros kūriniais, kuriuose atradau savo mamą.

Kaip apsaugoti savo vaikus

– O ar atsimeni, ko aš tau liepiau saugotis?

Taip, Ronja atsiminė. Ir nuo tos dienos kaip įmanydama stengėsi saugotis pavojų ir nieko nebijoti. Juk Matisas perspėjo, kad neįkristų į upę, todėl ji linksmai šokinėjo per slidžius akmenis prie pat vandens, kur srovė stačiai šniokšte šniokštė. Kaipgi ji saugosis, kad neįkristų į upę, jeigu vaikščios miško takeliais.

Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“

Panašu, kad mano mama nuo pat vaikystės negalėjo ramiai praeiti pro vandenį. Kojos pačios brisdavo į Nemuną ir iškart gilyn. Kauniečiai žino, kad Nemuno povandeniniai sūkuriai nusinešė ne vieną gyvybę, tą žinojo ir mano močiutė, kuri dukrą nuo mirties saugojo maudynes drausdama. Mama plaukiojo slapčiomis. Įtardama, kad ir jos vaikai turės vandens ilgesį, ji su mumis tvenkinyje mirko tol, kol įsitikino, kad jau patys galime saugiai būti vandenyje. 

Turiu bičiulių, kurie vaikystėje neišmoko plaukti ar važiuoti dviračiu, nes tėvai juos labai saugojo. Vieni gausiausių mano vaikystės prisiminimų yra iš maudynių su mama. Tik atšyla oras ir mes jau vandeny: vieną minutę mama su berniukais šokinėja nuo lieptelio, kitą – jau ką nors moko plaukti. Ilgą laiką maniau, kad mamai tiesiog patinka maudytis, o faktas, kad mūsų šeimai žygiuojant į maudynes iš paskos prisijungia kitų vaikų, klausimų nekėlė – tiesiog visada taip buvo. Kasdien esu dėkinga mamai, kad mus su broliu saugojo ne drausdama, bet mokydama išgyventi.

Kaip gyventi, kai nežinau kaip

Jūs dar toks jaunas, dar stovite prieš visas pradžias, tad ir noriu Jus, mielasis pone, kaip įmanydamas įtaigiau paprašyti, kad turėtumėt kantrybės viskam, kas Jūsų širdyje dar neišrišta, ir kad mėgintumėt pamėgti pačius klausimus nelyg užrakintus kambarius arba nelyg knygas, parašytas be galo svetima kalba. Neieškokite dabar atsakymų, kurie Jums negali būti duoti, nes Jūs negalėtumėte jų gyventi. O juk svarbu kaip tik viską gyventi. Gyvenkite dabar klausimus. Tuomet galbūt palengva, nė pats nepastebėdamas, vieną tolimų dienų pasijusite begyvenąs atsakymą.

Rainer Maria Rilke „Laiškai jaunam poetui“

Per gyvenimą mama profesiją keitė keturis kartus. Visai nenustebčiau, jei tai įvyktų ir dar kartą. Mane labiausiai stebina tai, kad kuriai nors profesijai rinkoje nuvertėjus, ji negalvojo, kad gyvenimas sugriuvo ir nelaukė geresnių dienų, kada viskas susitvarkys ar ji ką nors tobulai išmoks. Keturiasdešimties mama pradėjo mokytis anglų, o penkiasdešimties – vokiečių kalbos. Abu kartus, vos išmokus 15 žodžių, iškart nėrė bendrauti su žmonėmis. Mano mama yra nesvarumo būsenos meistras. Kad ir kaip yra, ji vis tiek gyvena – dabar darai kiek gali, o jei kada galėsi daugiau – bus tik dar geriau. Pati esu linkusi idealizuoti ateitį, o mano mama kažkaip sugeba gyventi dabar. Ji turi kantrybės viskam, kas jos gyvenime dar neišrišta.

Mano mama negyvena iliuzijomis, kad kada nors kas nors bus iki galo aišku ar kad gali būti užtikrintų gyvenimo kelių. Kasdien esu jai dėkinga, kad leido rinktis neperspektyvias studijas, nepanikavo kai jas keičiau, nerodė nusivylimo dėl visų mano darbų „ne į temą“ ir veiklų, kurios neveda paaukštinimo link. Kartą paklausiau, ar mamai neatsibodau su savo nesąmonėm, o ji atsakė – „Matau, kad esi laiminga ir man to gana“.

Kaip prieiti prie kiekvieno žmogaus

Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau.

Pirmasis laiškas korintiečiams 9, 22

Mano mama su visais sutaria: vaikai, suaugę, daugiau mokyti ar mažiau, seneliai, ligoniai, neįgalieji, gerai apie save manantys ar savęs išsigandę, bambekliai ar švyturėliai – grupuok kaip nori, visi ją mėgsta. Pagaliau supratau kodėl. Prie mamos visi atsipalaiduoja. Atrodo, kad žmonės mamą mėgsta dėl jos trūkumų, o gal tiksliau dėl to, kad mama neapsimetinėja, jog jų neturi. Tuomet ir visi kiti gali prie jos nurimti, nes nereikia apsimesti tuo, kuo nesi.

Kiek save pamenu, kas keletą metų vis atsiranda žmogus, kuris mano mamą vadina „mama“ –  ji visada turi kuo rūpintis. Atrodo, kad ji nieko specialiai nedaro, paprasčiausiai pamačius kur gali pagelbėti, per daug nesureikšmindama taip ir padaro.

Kaip mamai pavyksta prie visų prieiti? Manau, kad visiems tapti viskuo gali ne pats nuolat tapdamas kuo nors kitu, bet turėdamas savy kažką universalaus. Mano mama su visais yra tokia pati: ji parodys tavo padėčiai deramą pagarbą, bet galiausiai eis ne prie padėties, o prie tavęs. Ji kalba universalia kalba, kuri atidaro visas duris – tu jai paprasčiausiai rūpi. O tada jau pats parodai, ko tau labiausiai reikia. Dažniausiai nieko ypatingo – tiesiog drauge pabūti. O kaip gera tiesiog būti su mano mama! Esu mokytoja ir kai mokykloje pamatau kokį vidujai nesaugų vaiką vis pagalvoju, kad norėčiau jį nusiųsti pas savo mamą. Nereikia psichologo konsultacijų ar specialių ugdymo programų, kad atsigautum, užtenka jos artumo. Beje, mano mama vaikų neauklėja. Ji tiesiog gyvena savo gyvenimą ir leidžia jame būti kitiems. Žmonės prie jos nurimsta ir tada jau gali savo gyvenimą paimti kaip kokį smuiką – atpalaiduota, bet tvirta ranka.

Pabaigos odė mamai

G. K. Chestertonas yra pasakęs, jog ką verta daryti, verta daryti blogai. Kai skrisiu lėktuvu, norėčiau kad jo pilotas būtų savo amato meistras, bet meilės laišką norėčiau gauti iš paties siuntėjo, o ne užsakytą pas rašytoją specialistą. Mano mama nėra vaikų auklėjimo ekspertė, bet jos buvimo savo gyvenime nekeisčiau į jokį pedagogą. Greičiausiai dėl to taip ir norisi liaupsinti savo mamas – jos sutinka visą gyvenimą svarbiausiame savo darbe likti netobulos.