Rašytoja Rebeka Una. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rašytoja REBEKA UNA yra labai produktyvi, sulaukusi nemažai teigiamų atsiliepimų, taip pat ji – viena įdomiausių šiuolaikinių lietuvių autorių, savo kūriniuose akcentuojanti universalias, dažniausiai vaikams ir paaugliams rūpimas problemas. Autorės kūriniai taip pat kelia socialiai ir moraliai svarbias temas: socialinę atskirtį, tarpusavio bendravimą, savęs supratimą, pažinimą ir kartų tarpusavio ryšius. Pakitusi jaunos visuomenės dėmesio koncentracija reikalauja iš literatūros tokio prasmės efekto, kuris prikaustytų kone kiekviename žingsnyje, tačiau autorei tai netampa kliūtimi.

Tačiau į kokius spąstus pakliūva pati autorė? Apie vaikystės kūrinius, knygų gimimą ir daug daugiau toliau klausiame rašytojos. 

Papasakokite apie kūrybos procesą. Kas jus įkvepia kurti prozą?

Kūrybos procesas vyksta gyvenant. Skaitant. Klausantis kitų žmonių istorijų, kitaip tariant, minant dviračiu (mano mėgstamas užsiėmimas) ir stebint žmones. Nėra taip, kad atsisėsi ir steriliai parašysi „iš oro“ – gyvenimas ir kūryba yra vientisa. Todėl niekad nesakau žmonėms „ne“, niekad nesu pasakiusi: „Ei, chebryte, dabar mėnesį atsiskiriu ir rašau.“ O pats rašymas techniškai yra ritmas ir valingumas. Nesakau, režimas, bet ritmas, kuris atsikartoja kasdienybėje, tampa dalimi (nelygu kokia) kaip alsavimu. Valingumas – rašau ne laukdamas aukščiausios bangos, aukščiausios mane virpinančios emocijos (nes jos gundančiai žada padėti, bet padeda ne visada), o rašau, kaip ir kvėpuoju, nelaukiu, kol apims pakili nuotaika. Nereiškia, kad reikia rašyti visada per „negaliu“, tačiau nelaukiu, kol mane kurstys kažkoks šnypščiantis idėjų laužas. Liepsna auga berašant.

Kaip apibūdintumėte kartų (jaunosios kartos atstovų ir suaugusiųjų) vienybę bei priešiškumą kūriniuose (vaiko ir suaugusiojo sąveiką)?

Būtent, paminėjote sąveiką, taigi priešiškumo kaip ir nelieka. Vaikas dabar, suaugęs rytoj. Ši sąveika palanki abiem pusėms, skirtingos kartos – tai ne prieštara, tai tąsa. Paauglys kritikuoja tą, kuo pavirs rytoj. Gal ne tokiu pačiu blogu ar geru, bet blogu ir geru kitokiu būdu. Ironija, ar ne? Paaugliai viską žino, nori gelbėti pasaulį, tik ne save. Savęs gelbėti jiems neriekia, nes jaučiasi tobuli(esni). Šis tyrumas, šis įsivaizdavimas, kad nekartosi ir nedarysi tėvų klaidų, žavi, paaugliai turi daug energijos, kritikos – bet mažai savikritikos.

Kita vertus, savęs menkimas ir nepasitikėjimas savimi – nėra kritika, tai dažnai trauma, iš kurios arba išaugama, arba ne. Iš pirmo žvilgsnio mano kūriniuose suaugę atrodo kaip tie, prieš kuriuos reikia „kažką įrodyti“, stoti „prieš“, kurie neva trumparegiai – bet toks įspūdis sudaromas tik pradžioje. Suaugę tokie pat ieškantys ir pažeidžiami kaip patys paaugliai. Žmogus ieško visą gyvenimą, o paaugliui labai reikia suaugusiojo (aišku, geriau sveikesnio), kad paauglys ilgainiui pats taptų sveiku suaugusiu, kuris imasi atsakomybės už tuos, kurie ateis po jo.

Dar vaikams sakau: jei nerandi, kas tau būtų įdomu, kurk savo knygas. Bet nesustok skaityti, nes skaitant ne tik gimsta mintis, lavinasi ir pati kalba, žodis.

Žinau, kad lankotės mokyklose ir susitinkate su vaikais, tad kokia šių susitikimų svarba yra jums pačiai? Ką norite žūtbūt perteikti jauniems skaitytojams?

Susitikimuose nauda visad būna abipusė, bet man pačiai – begalinė. Vaikai ir jų sielos, šis jų sielų atvirumas ir galimybė į jas kažką įdėti ir tai, kad jie žinią priima, ypač šis dalykas – yra begalinė dovana. Vaikuose matau save, savo vaiką, kuris niekad nemiršta. Vaikams ir paaugliams kalbu, kad jie nebijotų ne tik skaityti, bet ir būti gyvi, gyventi, nebijotų vieni kitų, nes kūryba – tai visas gyvenimas, o ne tik dalis. Į šį gyvenimą turi jungtis tėvai, raginu vaikus, kad šie kviestų tėvus skaityti jiems garsiai, raginus tėvus skaityti vaikams ir su vaikais, arba kad visi skaitytų greta vienas kito.

Dar vaikams sakau: jei nerandi, kas tau būtų įdomu, kurk savo knygas. Bet nesustok skaityti, nes skaitant ne tik gimsta mintis, lavinasi ir pati kalba, žodis.

Kokia yra jūsų mėgstamiausia vaikystės ir paauglystės knyga? Kokia knyga pirmą kartą gyvenime jus privertė pralieti ašaras?

Skaičiau daug, o mylimas knygas ne vieną ir ne po du kartus. Edmondo De Amicis knyga „Širdis“ buvo graudžiausia. Šiaip vaikystėje ašarų neliejau, nebent dar dėl „Robino Hudo“. Vaikystėje – juokiausi. „Alfonsas Bailius“. „Hocenplocas“. „Mes – Varnų saloje“. Liejau ašaras vėliau – manau, vaikystėje labai svarbu, kad knyga juokintų iki širdies gelmių, teiktų daug noro gyventi, pavyzdžiui, Dostojevskio pasakojimų apie mirštančius vaikus skaityti fiziškai negalėjau. Nemanau, kad tokios novelės išvis skirtos vaikams, kaip ir daugelis Hauffo pasakų, kurias pradėjus skaityti iš bet kurios pusės norėdavosi užversti.

Esate parašiusi šešias knygas vaikams ir tris paaugliams. Kuris pasaulis (vaikų ar paauglių) jums atrodo patrauklesnis? Kuriame iškyla daugiau iššūkių kūrybos procese?

Smagu rašyti ir tiems, ir tiems, dvasia – ta pati. Vaikams – labai gaivu, gera, jaučiuosi kaip Astrid L, išgyvenu dvasios polėkį, pavydu, ką ji išgyveno, rašydama apie save ir savo vaikystę, maudydamasi nevaržomose emocijose. Paaugliams rašyti įdomiau, tačiau reikalauja daugiau atsidavimo, panirimo į sielos gelmę. Rašyti paaugliams – mano aistra, bet tos aistros ne tiek daug reikia. Tiksliau ne nuolat. Gaivumas ir aistra turi kaitaliotis. Man rodos, šie du pasauliai bei jausmai, kuriuos išgyvenu rašydama, man labai svarbūs.

Paauglių pasaulio vaizdavimas – intensyvesnis, veriasi žaizdos, būsimos traumos, bet per tas skyles, kaip ir Coheno dainoj, šviečia daug vilties, gražios kovos. Vaikai vaikystėje tam tikru jos etapu atrodo nepažeidžiami, lengvi, prie jų problemos nekimba, jie tarsi angelai, nuo kurių nubyra šiukšlės, kad ir kokį realų gyvenimą gyventų. Čia daugiau veiksmo, mažiau apmąstymų, kurie nežinia, ar labai nuveda prie esmės (mintys keičiasi kasdien), bet kurie žūtbūt reikalingi pačiam paaugliui, kad jis galėtų įvardinti, kas jame pačiame vyksta.

Kiek laiko per dieną skiriate rašymui? Kiek laiko trunka parašyti knygą?

Tikrai įvairiai. Vieną knygą rašiau 9–11 metų, kitą – ne visas tris savaites. Manau, rašyti romaną metus ar pusmetį optimalu. Vaikams apysaką – iki trijų mėnesių. Kadangi rašymas yra ne mano profesija, o gyvenimo dalis, tai ši dalis mano gyvenime reiškiasi labai įvairiai. Šiaip rašytojai raginami rašyti kasdien, kad ir dienoraštį, bet ką – tai daryti ir stengiuosi. Nenoriu sieti savęs su jokiu daiktavardžiu, taigi būna, kad ilgokai nerašau, stebiu ir semiu gyvenimą, o paskui sugrįžus atrodo, kad mintys liejasi daug gyvybingiau, su jėga.

Neprisirišti prie pirmo varianto. Tikėti knyga ir nemanyti, kad ji tiks visiems. Jei tiks vienam, netiks kitam, kritikas mėgs, žiūrovai nepirks, ir knygos dulkės. Visko bus. Bet vis tiek galvoji rašydama apie tokius, kaip tu – kad knyga palies širdis, vadinasi, ir pats būsi paliestas atgalios.

Į kokius spąstus dažniausiai pakliūvate kūrybos procese? Kas yra sunkiausia?

Sunkiausia – kai turi idėją ar keletą, bet negali įvilkti į jokį kūną. Pavyzdžiui, dabar rašiau viena „rimta“ tema ir kažkuriuo etapu rašydama suvokiau (suvokimas įvyksta atsitraukus), kad galbūt visai neturiu teisės kalbėti ar net raginti skaitytoją domėtis tam tikromis temomis. Viena, ką jau augdama kaip rašytoja suvokiau: nebūtina tapatintis su visais herojais ir visomis patirtimis. Tačiau kartu siekiu, kad mano kūrinys būtų kuo autentiškesnis, kuo labiau išgyventas.

Jei nejaučiu autentiškumo, ryšio su ta problema, kurią galiu išnagrinėti tik teoriškai, sustoju. Sumanymas yra viena, bet kai lendi į gelmę, apima suvokimas, kiek žmogus mažai žinai, apie ką rašai. Dabar sustojau būtent tam, kad išlaikyčiau pagarbų atstumą, kurio nežinau kam reikia (gal tik man pačiai). Taip esu palikusi ne vieną kūrinį. Nes rašymas yra tam tikra terapija, apie kurią skaitytojas ir kritikai visai nenutuokia, nes tai rašytojo ir jo kūrinio santykis. Taigi esu pasakiusi savo kūriniams: sudie arba ne laikas. Arba: „Jurga, tu tiesiog negali.“

Galbūt galėtumėte patarti tiems (kurie nori tapti rašytojais), kaip pasiekti galutinį tikslą? Kaip užbaigti kūrinį ir kaip jį paversti knyga?

Svarbu – disciplina, nes kaip kažkuri rašytoja pasakė: „Rašytojo darbas – užpakalio darbas.“ Idėją turėti labai gerai, bet jų turi visi, tačiau kai suprasi, kad nešiodamas idėją su savimi jos pasauliui neduosi, turi sustoti ir rašyti. Ne dviračiu važinėtis, ne kalbėtis, bet rašyti. Nebūtinai 4 ar 8 valandas per dieną, bet rašyti. Ir kai rašai, tai jau su atsidavimu. Kad sruventų tas gyvenimas, kurį tu nešiojiesi savyje. Reikia tikėjimo ir drąsos, nes apims ir nuobodulys, ir tas lengvas „na ir kaip man dabar sunku, ties viduriu, galu – pastrigau“ ir „kam išvis pradėjau, ir kuriam galui“ bodėjimasis.

Esu sau parašiusi knygų pradžias ir dažnai pabaigas, kad būtų ėjimas į tikslą. Dažnai parašau epizodais. Ir dar daug kartų esu linkusi pertaisyti ir perrašyti, nors nežinau, ar tai geras įprotis. Dar siūlau nebijoti trinti. Nes trynimas ir keitimas irgi kūryba. Neprisirišti prie pirmo varianto. Tikėti knyga ir nemanyti, kad ji tiks visiems. Jei tiks vienam, netiks kitam, kritikas mėgs, žiūrovai nepirks, ir knygos dulkės. Visko bus. Bet vis tiek galvoji rašydama apie tokius, kaip tu – kad knyga palies širdis, vadinasi, ir pats būsi paliestas atgalios.

Kokius leidinius reikėtų sekti, norint neatsilikti nuo literatūrinio gyvenimo? Kokius skaitote jūs?

Patiko kolegės posakis: „Privalomi kūriniai ar literatūros sąrašai – mirties bučinys literatūrai.“ Skaityti reikia, kas tau tikrai gera sielai. Jei knyga bestseleris, o tokių pilna, bet nesiskaito, na ir ką, nereikia per prievartą. Knyga turi savo metą. Gal paskaitysi vėliau, gal – niekada. Svarbiausia – savęs neprievartauti. Turėti ne kanoninius, bet savo rašytojus. Bet gilintis ir domėtis, kuo kvėpuoja pasaulis, nėra blogai. Dar skaitant klausti savęs, ar noriu taip rašyti, ar gera taip pateikti mintis, o gal yra kitas variantas. Žavėtis, grožėtis knyga, juk kažkur realiai gyvena žmogus, kuris tokias mintis dėsto ir reiškia. Nejausti, kad jis – tavo konkurentas, nes visi dalyvaujame kūryboje, net jei tik priimdami. Taip pat nebijoti ištarti: „Va taip rašyti visai nenorėčiau, galėčiau parašyti geriau arba visai kitaip.“ Žodžiu, gilintis ir jausti, ko reikia tavo sielai konkrečiu metu.