Šv. Augustinas. Philippe'o de Champaigne paveikslo fragmentas (1645–1650 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Tarptautinio teologijos instituto žurnalas „Consortio“, 2019–2020 m. žiemos numeris

Mums šv. Augustino knyga „De musica“ yra iššūkis. Būtų didelė klaida „De musica“ versti „Apie muziką“ mums įprasta prasme – mat svarstydami ją siejame su garsais ar emocijomis, o šioje knygoje nekalbama apie jokią meninę ar estetinę veiklą. Šv. Augustinas muziką, kaip ir aritmetiką bei geometriją, priskiria matematikos disciplinoms. 

Kita vertus, šv. Augustinas kalba ir apie modernųjį muzikos veidą. Savo traktate „De libero arbitrio“ („Apie laisvąjį sprendimą“) (2, 13, 35) jis rašo apie žmones, kurie „laimingą gyvenimą randa garsų ir stygų bei dūdelių skambesyje, ir jo negirdėdami jaučiasi nelaimingi, girdėdami – netveria džiaugsmu“.

Šv. Augustinas pripažįsta muzikos svarbą ir savo paties gyvenime, ypač savo, kaip krikščionio, gyvenime. Muzikos patirtis liturgijoje jam buvo gyvybiškai svarbi, ir tai atsiskleidžia „Išpažinimuose“:

Kiek verkiau, [girdėdamas] tavo himnus ir giesmes, smarkiai sukrėstas saldžiai skambančių tavo bažnyčioje balsų! Tie balsai sruvo į mano ausis, tiesa sunkėsi į mano širdį, ir dėl to kilo dievobaimingi jausmai, tekėjo ašaros, ir gera man buvo su jomis. (Išp. IX, 6)

Kadangi muzika šv. Augustinui yra ir laisvės bei jautrumo išgyvenimas, kyla nuodėmės problema. Jis prisimena šv. Atanazo patarimą, „kuris liepdavo psalmės skaitovui skaityti taip saikingai moduliuojant balsą, kad tas skaitovas buvo panašesnis į garsiai skaitantį nei giedantį“ ir išpažįsta: 

Tačiau kai prisimenu savo ašaras, kurias, ką tik atgavęs tikėjimą, liejau klausydamasis bažnytinių giesmių, ir kai būtent dabar esu jaudinamas ne giedojimo, bet to, kas giedama, kai giedama skaidriu balsu ir kuo tinkamiausiai moduliuojant, vėl pripažįstu didelę šio papročio naudą. Taip ir blaškausi tarp malonumo pavojaus ir išganingos patirties ir, nors ir nepareikšdamas nepakeičiamos nuomonės, vis labiau linsktu pritarti papročiui giedoti bažnyčioje, idant silpnesnė siela ausims patirto malonumo dėka pakiltų į pamaldumo būseną. Tačiau kai su manimi nutinka taip, kad mane labiau sujaudina giedojimas negu tai, kas giedama, pripažįstu, kad nusidedu ir kad esu vertas bausmės, ir tada beveliju nesiklausyti giedančiojo. Štai kokia mano padėtis! (Išp. X, 50)

Tuo tarpu knyga „De musica“, kaip klasikinių laisvųjų menų programos dalis, kalba visiškai kitokia kalba. Ji parašyta iš karto po autoriaus atsivertimo, besiruošiant krikštui (387 m.) ir vėliau, 409-aisiais, buvo persvarstyta. Traktatas pradedamas dermių ir pėdų aptarimu, kuris lieka grynai teorinis ir apima muzikos mokslą (o ne meną). Augustino muzikos apibrėžimas veikale aiškus: „Scientia bene modulandi“ – „gero moduliavimo mokslas“ (Mus. I). Analizuodami šį apibrėžimą matome tris komponentus:

Modulandi: organizuotas judėjimas, kurio tikslas – jo paties tobulumas.

Scientia: racionalaus pažinimo sistema.

Bene: gerai pritaikytas prie aplinkybių.

Muzika šia prasme – ne vulgari veikla, o mokslas, iškeltas virš juslių. Muzika priskirta septem artes liberales kaip gryna teorija, neturinti jokio ryšio su muzikinėmis veiklomis (dainavimu, šokiu). Pirmosiose penkiose iš šešių „De musica“ knygų, muzika aprašoma kaip dalis gramatikos ir ritmo, eilučių bei metro pritaikymo [mokslas].

Mokslinis ir matematinis požiūris pasikeičia tik šeštojoje knygoje: Augustinas žengia į metafiziką ir estetiką. Jo svarstymo pradžios tašku tampa juslinė patirtis – kaip žmoguje veikia klausos juslė? Šv. Augustinui šis klausimas svarbus, nes siela nelieka pasyvi jusliniams įspūdžiams: anot jo, juslinis suvokimas formuojasi dvasiniame sielos gyvenime, o ne [išoriniam] stimului veikiant neveiklią sielą. Būtent – juslinis suvokimas yra sielos veiklos, sutelktos į save pačią, rezultatas. Klausa (tiek, kiek ji yra sielos dėmesingumo kūno pojūčiams padarinys) veda sielą, ir dėl klausos didelės galios siela turi būti be paliovos budri.

Šeštojoje „De Musica“ knygoje šv. Augustinas plačiu mostu sujungia estetinį malonumą ir filosofinį įvertinimą – netgi daugiau – kontempliaciją. Pagal tai, kokia būna sielos ir gražios strofos sąveika, šv. Augustinas atskiria estetinį svarstymą (šis ritmas malonus) nuo racionalaus požiūrio (šis ritmas yra vienos ar kitos rūšies). Pasitelkdamas Pitagoro teoriją – atsiminkime, muzika Pitagoro apibūdinta kaip skaičius, kosminė skambančių planetų tvarka, sferinė muzika – šv. Augustinas geba laviruoti tarp muzikos, kaip juslinio bei matematinio fenomeno, ir absoliučių bei amžinųjų vertybių.

Praktinis tokios sampratos padarinys tas, kad grožį ar kančią savyje siela atranda savo pačios sprendimu; tai reiškia, kad ji yra laisva rinktis ir pasirinkimas turi atitinkamą rezultatą. Todėl sielai svarbu apsispręsti dėl transcendentalinės muzikos grožio; ši muzika šv. Augustinui yra pati tobuliausia ir pati protingiausia, o jos šaltinis ir pagrindai glūdi sferų muzikoje. 

Tačiau mums muzika rodosi kaip juslinė, juntama tikrovė, netobulas grožis, kaip kažkas tikro ir egzistuojančio. Per šią žmogišką patirtį šv. Augustinas atpažįsta tam tikro ritmingumo, harmoningumo (numerositas) aktualų egzistavimą, dalyvavimą skaičių grožyje.

Taigi šv. Augustinas įspėja mus Dievo grožį vertinti aukščiau nei juslinius dalykus – kitaip sielai kyla savižlugdos pavojus. Kartu raginama ir nesmerkti juslingumo taip, tarsi jis būtų pačios sielos poreikis. Juslingumas, kaip toks, dalyvauja skaičių grožyje, tad mums patikėta apsivalyti nuo potraukio žemesnėms juslėms ir polinkiams. „Vadinasi, sielą suteršia ne ritmai, kurie yra žemiau proto ir gražūs savo paderme, bet meilė žemesniam grožiui“ (Mus. VI., 46). Ir tęsia: „Kadangi jie laikini, susilaikysime nuo jų naudodamiesi teisingai: tarsi plūduriuojančia lenta, nei numesdami šalin, tartum sunkią naštą, nei įsikibdami į ją, tartum patvarią. Tačiau mus valdanti artimo meilė – tai pats tikriausias mūsų kilimas Dievop, ir ne tiek Jo įsakymo laikymasis, kiek mūsų tvarkos užtikrinimas.“ (ibid.)

Galima daryti išvadą, kad šv. Augustinas atskleidžia labiau krikščioniškąjį nei filosofinį Dievo paveikslą. Dievas yra vienintelis, patikimas ir amžinas gėris, laukiantis mūsų meilės ir mums žadantis palaimingą būsimą gyvenimą mums prisikėlus, kuriame nebebus žemiškų apribojimų. Taigi traktatas apie muziką, pradedamas scholastiškai, baigiamas mistine malonės kelio kontempliacija.

Tekstą iš anglų kalbos vertė Miglė Miliūnaitė