Kristina ir Mindaugas Pikūnai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pyktis yra vienas iš daugybės jausmų, kuriuos mums sukūrė Dievas. Jo spalvų yra daugybė: nuo švento pykčio, mažo įniršio iki didžiulio nevaldomo įsiūčio, kuris išsilieja agresija ir nepriimtinais šalia esantiems žmonėms būdais. Nė vienas kraštutinumas – nei užgniaužtas pyktis, nei pernelyg audringas jo reiškimas – nėra gerai. Kaip to išvengti, XFM radijo laidoje „Kartu saldu“ kalbėjo laidos vedėjai MINDAUGAS ir KRISTINA PIKŪNAI.

Nieko bloga jausti pyktį

Pyktis įprastai yra nemalonus tiek pykstančiajam, tiek aplinkiniams. Mes jo vengiame, šalinamės, nedrįstame, bijome ir neleidžiame pykti kitiems. Tačiau svarbu suprasti, jog nėra nieko blogo jausti pyktį.

„Užaugau šeimoje, kurioje buvo sakoma, kad pykti yra negražu ir negerai. Dėl to išmokau jį slėpti, kol pratrūkdavau netinkamais būdais. Mindaugas mane išmokė, kad tai – negerai“, – atvirauja Kristina.

Dažnai mes bijome susipykti ir išreikšti jausmus.

„Taip, tokiu atveju mes sąmoningai arba nesąmoningai sakome, jog nepasitikime žmogumi, yra nesaugu. Bet, manau, turėtume prisiminti dievišką idealą, kad šeima yra saugus uostas, kuriame mes neturėtume bijoti“, – teigia Mindaugas.

Atpažinkite pyktį

„Pagalvokite, kokios situacijos jus dažniausiai supykdo, ir tai jau bus daug, bandant pažinti savo pyktį“, – pataria Kristina.

Išsiaiškinę tai, pagalvokite, kaip pykčio būtų galima išvengti. Galbūt dėl kai kurių situacijų galite pasikalbėti su savo sutuoktiniu ar vaikais. Juk skaitydami psalmes matome jausmų įvairovę, tad ir pats pyktis nėra slepiamas. Izaijo knygos 1 skyriuje 18 eilutėje Dievas pats kviečia, jei yra klausimų, ateiti su Juo ginčytis. Dievas pykčio neužgniaužia, leidžia jam brandinti vaisius, tačiau kviečia apie tai kalbėtis su Juo.

Bet gali būti taip, kad atpažinę savo pyktį suprasite, jog kartais jis kyla dėl jūsų neišsipildžiusių slaptų lūkesčių.

„Dažnai mums pikta, nes mes kažko tikimės iš kitų. Jaučiamės tušti ir pykstame, kad kiti nesugeba pripildyti mūsų. Biblija primena, jog mes visi esame kiauri indai kaip bedugnė – kad ir kiek kitas piltų, vis negana. Be to, būdami kiauri, tikimės iš tuščio indo, kad jis mus pripildys. Jėzus, krikščionybė bando priminti, įdiegti mums, jog kai kurių dalykų žmonės taip ir nepateisins“, – įsitikinęs Mindaugas.

Svarbu, kaip mes pyktį išreiškiame

Pyktis gali kilti tiek geriems tėvams, tiek geriems vaikams. Tačiau svarbu yra tai, kaip mes pyktį išreiškiame.

„Mes visų pirma vaikams primename: nerėk, nezirzk, nesisvaidyk kojomis ar daiktais, bet sakyk žodžius“, – dalinasi Kristina.

Tačiau auklėjant vaikus yra labai svarbus mūsų požiūris į juos. Mes neturėtume jų laikyti menkesniais už save, turėtume priimti juos kaip asmenybes, kurios stengiasi susitvarkyti su savo jausmais taip pat, kaip ir suaugusieji. Nors ir jaučiame pranašumą prieš vaikus, su jais mes turėtume elgtis kaip su savo bendraamžiais.

„Dievo pranašumas – irgi beribis, Jis galėtų lengvai mus pastatyti į vietą, bet Jis nusižemina tiek, kad ateina ir kalbasi su mumis“, – sako Mindaugas.

Ar reikia pyktis matant vaikams?

Mindaugo ir Kristinos nuomone, vaikai turi matyti, kas vyksta šeimoje, tad turi matyti ir pyktį, ir kaip jis yra sprendžiamas, ir susitaikoma: „Kai mes pabėgame, vaikai nemato ir negauna jokių įrankių, kaip tvarkytis su pykčiu. Jie tuomet gyvena iliuzija, kad pykčio neturi būti ar jis turi būti slepiamas. Kai pykstamės prie vaikų, jaučiame atsakomybę. Mes turėtume pyktis taip, kaip to norėtume išmokyti savo vaikus.“

Unsplash.com nuotrauka

Atkreipkite dėmesį į kontekstą

Viskas, kas vyksta su mumis ir aplink mus, yra kažkokiame kontekste.

„Manau, daug pykčio kyla dėl to, kad susiduria dvi istorijos, kovojame, draskomės, o paskui nė nebeprisimename, dėl ko“, – svarsto Mindaugas.

Carlas Rogersas, vienas iš pozityviosios psichologijos pradininkų, pataria: „Prieš atsakydami savo partneriui savais žodžiais pabandykite suformuluoti jo išreikštą problemą, kol jis ją patvirtins.“

Nieko nedarykite pykčiui įsiaudrinus

Nors svarbu pyktį išreikšti žodžiais, tai daryti reikėtų nurimus. O pykčiui nuraminti kiekvienas turi rasti savo būdą.

„Man padeda aktyvi veikla: pasivažinėti dviračiu, palaistyti gėles, iššveisti vonią, tiesiog kažką greitai fiziškai nuveikti. Kai kam padeda muzika. Be abejo, aš visada kreipiuosi malda ir Dievo prašau, kad Jis pasiimtų pyktį ir atsiųstų ramybę“, – atvirauja Kristina.

Svarbu melstis dar prieš supykstant

Malda kur kas veiksmingesnė ne pykčiui įsiaudrinus, o tada, kai jo dar visai nėra. Svarbu brandūs santykiai su Dievu, tada Jis padės mums kai kurių situacijų išvengti.

„Jei kasdieną pradėtume su malda ir to mokytume savo vaikus, mažiau to nereikalingo, užsidegančio, nemalonaus jausmo  būtų“, – samprotauja Kristina.

Tačiau Mindaugas įsitikinęs, kad malda turėtų būti ne tokia religinė pareiga, bet nuolatinis susitikimas su Dievu: „Jei nebuvo susitikimo su Dievu prie meilės šaltinio, neturėsite ką duoti, pykčiui bus daug vietos.“

Pyktis gali išeiti į gera

Pyktis gali atnešti gerų pokyčių į mūsų gyvenimą, tačiau reikia nebijoti apie šį jausmą kalbėtis, mokytis jį pažinti ir tinkamai išreikšti bei to mokyti savo vaikus.

„Linkiu gerai pasipykti – civilizuotai, gražiai, kad pyktis padėtų jūsų šeimai patirti dar gilesnį pasitenkinimą ir pasikeitimą“, – baigia Mindaugas.

Parengė Skaistė Tumulytė ir Ilona Petrovė