Viktorija Urbonaitė-Barkauskienė su vaikais. Ievos Urbonaitės nuotrauka

„Pasak psichoterapeutės Alexandros Sacks, tai, kas gąsdina neseniai kūdikio susilaukusias moteris, yra laike išsitęsęs tapsmo mama procesas (matrescence), o keliantis nerimą jis yra dėl to, kad prieštarauja įprastam įsitikinimui ir lūkesčiui gebėjimą būti mama, motinišką intuiciją gauti tarsi savaime, automatiškai bei natūraliai kartu su kūniškais nėštumo ir gimdymo patyrimais. Tačiau tiesa yra tokia, kad tapsmas mama (kaip ir tėčiu) daugeliui užtrunka ilgiau.“ Tai ištrauka iš prieš mėnesį pasirodžiusios VERONIKOS URBONAITĖS-BARKAUSKIENĖS knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“.

Veronika yra sociologė, tinklaraščių „Pterodaktilis“ ir „Sociali sociologija“ autorė, trijų vaikų mama, mano bičiulė, kolegė, su kuria visada malonu turėti reikalų, o dabar dar ir knygos autorė. Knygos, kuri padeda suprasti ir realistiškiau įsivaizduoti tapsmo tėvais procesą bei tėvystės dvilypumą: tikras gyvenimas su vaikais yra tiek pat džiaugsmingas, kiek ir kupinas iššūkių, liapsusų, absurdiškų situacijų. Mūsų – devyniasdešimtųjų vaikų – virsmą tėvais reflektuoja laikmečio kontekste bei parodo, iš kur kyla jai specifinės galios ir silpnybės. Po Knygų mugės susėdome pratęsti pokalbį ne tik apie knygą. Kviečiame skaityti apie detektyvinius tėvystės motyvus, apie netvarią pasiaukojančią motinystę, tėvus lydintį kaltės jausmą, vystančius hipsterius, keturias gyvenimo taburetės kojas, vyrų klausimus, šventojo vyro kultą, tėvystės tinklaraščius, kur kartais pasibaisėtinai viešai ir begėdiškai atvirai pasakojamos gyvenimo su vaikais sėkmės ir nesėkmės, bei kitus dalykus.

Pateikiame sutrumpintą pokalbio versiją. Visą pokalbį galite skaityti čia. 

Knygose ar tinklaraščiuose apie motinystės patirtis jų autorės kalba dažnai susiduriančios su patiriamu spaudimu motinystę konvertuoti į kažkokią apčiuopiamą vertę. Paprasčiau sakant – į bent minimalią ekonominę sėkmę ar socialinį, simbolinį kapitalą. Lyg būti tik mama savaime nėra vertinga. Tapus mama pradėti rašyti tėvystės tematikai skirtą tinklaraštį, o po to parašyti knygą – gana dažna (ypač Amerikoj) praktika. Jautei spaudimą nebūti tik mama, o būti mama, kuri gali dar ir tą, ir aną?

Jaučiau didelį vidinį spaudimą nesusitelkti vien tik į motinystę, išlikti profesiniame lauke, skaityti, domėtis, rašyti apie sociologiją, apskritai – rašyti. O rašyti apie tėvystę, motinystę prieš susilaukdama vaikų visai neplanavau, man tai atrodė galbūt kaip tik lyg pats tikriausias patvirtinimas, kad štai, jei užsiimi motinystės refleksijomis, esi jau tik mama, įsitrauki taip stipriai, kad tavo tapatumas keičiasi iš esmės. Tinklaraščio rašymo nemačiau kaip kokios nors atsvaros ar veiklos už motinystės ribų, tiesą sakant, nematau ir dabar. Tik po tų jau beveik septynerių motinystės metų turbūt visos atskirtys ir ap(s)ibrėžimai tapo nebe tiek ir svarbūs. Mama, tik mama, net mama – būk kaip tau išeina ir kaip aplinka, galimybės leidžia tau būti. Iš šeimos, visuomenės, ekonomikos patiriame tiek daug spaudimo, kad daugiausia, ką galime padaryti sau – bent nepridėti dar vieno, vidinio, spaudimo šaltinio.

Domėdamasi mamų tinklaraščių tematika vis užkliūdavau už „mamų karų“ (angl. mommy wars) sąvokos, kuri nurodo priešiškumą tarp dviejų motinystės modelių – motinų, kurios lieka namuose, ir motinų, kurios dirba, siekia karjeros. Ar šie karai vis dar tebevyksta? Ar ši skirtis vis dar aktuali ir gali būti susipriešinimo šaltiniu? Galbūt pastebėjai, kokie „nauji karai“ ir dėl kokių temų vyksta tarp mamų? Kokios temos ypač aršina mamas?

Man rodos, tavo minimi karai yra gana būdingi JAV kontekste, kur valstybės parama tėvystės atveju yra beveik neegzistuojanti, ir tėvai labai anksti turi apsispręsti – samdyti savo kūdikiams aukles ar kitokią priežiūrą ir grįžti į darbą, ar vienam iš tėvų likti namie su vaiku. Nėra tų prabangos metų ar net dvejų ir daugiau, kuriuos turime čia, Lietuvoje. Toks didžiulis išorinis spaudimas, man rodos, skatina gynybiškumą, siekį savo pasirinkimą pateikti kaip vienintelį gerą, nes tiek „stay at home moms/dads“ (liet. liekantys namie tėvai), tiek dirbantys tėvai vieni kitiems yra gyvas priekaištas. Su kur kas nuosaikesne šeimos politika tokio didžiulio spaudimo nepatiriame, tad ir karai Lietuvoje švelnesni. Aišku, apie kiekvieną vaikų auginimo pasirinkimą atsiranda diskusijų, bet visada stebėdama žmones, negebančius priimti kitokių nuomonių, tyliai sau klausiu: kodėl tu taip nori įrodyti savo tiesą? Kas tave graužia? Galbūt nesu teisi, bet man rodosi, kad per pastaruosius keliolika metų atsirado kur kas daugiau nuosaikumo, galbūt – tiesiog empatijos vienų kitiems, tolerancijos nuomonių, patirčių, scenarijų įvairovėms. Nors, žinoma, gali būti ir taip, kad visos karštosios diskusijos tiesiog pasitraukė iš atvirai visiems matomų platformų (tokių kaip mamų forumai) į uždaras socialinių tinklų grupes. Socialinių tinklų atsiradimas taip pat leido susikurti saugiems burbulams, bendraminčių grupelėms, kuriose matome tik visapusiškai į save panašius žmones ir vengiame konfrontacijos – tai irgi nėra palanku „mommy wars“ suvešėti.

[…]

Kodėl pasirinkai knygos pavadinime vartoti „90-ųjų vaikų“ sąvoką, kodėl buvo svarbu akcentuoti tuos 90-uosius? Kaip tu apskritai supranti tą darinį „90-ųjų vaikai“?

Anglakalbis pasaulis turi sąvokas millennials ar Y karta, bet su mūsų kontekstu nė viena jų neturi nieko bendra. Net jei tėvystę ir ten, ir čia veikia dalis visuotinių laikmečio ženklų, bet yra ir didžiulių skirtumų, dėl kurių negali tiesiog pritaikyti svetimos sąvokos vietiniam kontekstui. Man rodos, tai, kas kontekstualizuoja mūsų kartą, yra nepaprastai intensyvi vaikystės ar paauglystės posovietinėje transformacijoje patirtis. Kuo mes skiriamės nuo millennials‘ų? Tuo, kad išgyvenome tą itin savotišką laiką, jo įtampas ir tai daugiausia mus formavo. Iš čia ir „90-ųjų vaikai“, ir dabar, jau pasirodžius knygai, jaučiu, kad tai yra atpažįstamas apibūdinimas, su kuriuo daug kam nesunku tapatintis.

O kaip tu, Milda, apibūdintum šią kartą?

Milda Pivoriūtė ir Veronika Urbonaitė-Barkauskienė. Antano Voznikaičio nuotrauka

Taip, sakyčiau, kad esame karta, kuri augo su sparčiai besikeičiančiu pasauliu. Pasauliu, kuris labai plėtėsi, tiesiog išsipūtė įvairovės ir pasirinkimų prasme, tapo sunkiai aprėpiamas, kartu labai susitraukė laiko ir erdvės požiūriu, tapo nepalyginamai lengviau pasiekiamas. Pasak mano mėgstamo jaunimo tyrinėtojo J. Arnett, jokia kita karta 18–30 metų amžiaus tarpsnyje niekada neturėjo tiek daug pasirinkimo alternatyvų ir tokios laisvės eksperimentuoti, kaip šiandieniai jaunuoliai. Kartais atrodo, kad mūsų karta yra (ar galėtų būti) neblogi tarpininkai tarp vyresnių ir jaunesnių žmonių: esame patyrę ir galime suprasti ir ankstesnį būvį, ir vėlesnį. Juk patyrėme ir stoką su visais pilkumos atspalviais, ir perteklių su spalvų įvairove. Patyrėme laiką, kai dar egzistavo autoritetai, gyvenome pagal normatyvinius gyvenimo scenarijus (pavyzdžiui, po mokyklos, jei nori kažko pasiekti, būtinai turi studijuoti universitete), ir patiriam laiką, kai kvestionuojame ir atsisakome gyventi pagal šablonus. Patyrėme laiką išvis be interneto, patiriame laiką su greičiausiu internetu pasaulyje.

Noriu dar kai ko tavęs paklausti. Tapsmas suaugusiu ir tapsmas tėvais: kokias šių dviejų tapsmų paraleles tu įžvelgtum? Kaip manai, ar tėvystė būtinai paspartina tapsmo suaugusiu procesą?

Tapsmas suaugusiu tradiciškai buvo siejamas su tokiomis socialinėmis žymėmis ar įvykiais: mokslo baigimu, išėjimu iš tėvų namų, darbo susiradimu, santuoka ir pirmojo vaiko gimimu. Susilaukti vaikų būnant susituokus buvo labai stipri norma (dažnas atvejis, kad, sužinoję, jog laukiasi, žmonės suskubdavo susituokti). Nesantuokiniai vaikai buvo stigma. Šiandien galime pastebėti, kad ne tik santuoka nebėra vienintelė vyraujanti partnerystės forma, bet ir žymiai daugiau porų gimdo vaikus nebūtinai susituokę. Šiandien jauni žmonės vis mažiau linkę savo suaugystės statusą reflektuoti per minėtus įvykius, dažniau jie pabrėžia psichologines savybes – savarankiškumą, atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir už kitus, gebėjimą spręsti problemas ir pan. Tačiau tai labai susiję dalykai, dažnai, kai tėvai jaučiasi įgiję minėtas psichologines savybes, nusprendžia kurti šeimą, susilaukti vaikų arba atvirkščiai, vaikų susilaukimas paskatina ugdytis šias savybes. Bet nebūtinai. Tu kaip tik savo knygoje aptari problemišką sąsają tarp tapsmo tėvais ir suaugusiais, kad kartais net ir tapę tėvais žmonės prasilenkia su atsakomybės jausmu bei naujo vaidmens priėmimu. Savo knygoje išvanojai dalį šiuolaikinių tėvų, pavadindama juos vystančiais hipsteriais, kurie linkę dramatizuoti ir sunkesnes tėvystes patirtis įsivaizduoja kaip individualiai būtent jiems suprojektuotus kankinimus. Kodėl taip nutinka, kad tėvystė mūsų kartai kartais atrodo kažkuo išimtinai sudėtinga?

Manau, sudėtingumas ir nuolatinis tėvystės tikrovės reflektavimas (netgi perteklinis) randasi iš visos tos laisvės, kurią spėjome patirti devyniasdešimtaisiais beveik nevaržomai tyrinėdami pasaulį, o vėliau atrasdami vis naujų ir naujų kelionių, malonumų, mūsų individualumą ir ego kultivuojančių hobių žemių, kurių ankstesniosios kartos neturėjo galimybės patirti (arba patyrė vėliau, jau labiau subrendę, ir kur kas mažesnėmis apimtimis). Esame tam tikra prasme „sumuštinio karta“: esame įdaras, kurį iš vienos pusės laiko karta, dažniausiai gyvenusi pagal formules, patyrusi daug suvaržymų: „reikia“ ir „privaloma“. Iš kitos pusės – ateinanti karta, gyvenanti jau beveik išvis be formulių, jų ego (taigi, galima prognozuoti – ir būsimas tėvystės šokas) kur kas didesnis net už mūsiškį. O esame „tarpiniai“: mokyklą lankėme dar gana sustabarėjusią, sunkiai ir vangiai besivadavusią iš sovietizmo lukštų, tėvai mums taip pat dažniausiai diegė „reikia“ ir „privaloma“ požiūrį, bet aplinkinis pasaulis vis labiau vėrėsi visa savo laisve ir beprotybe, ilgainiui sėdamas ir vis giliau daigindamas abejonę: o gal įmanoma gyventi visai kitaip? Savaip? Tai va, esame truputį pusiau skusti pusiau lupti, patys save konstruojame pusiau struktūros – pusiau beribės kūrybos kontekste, mums pažįstama ir viena, ir kita. Žinome, kad be formulių gyventi tikrai galima, bet tai nepavyksta iš karto, savaime, turime daug abejonių ir klausimų, neatsinešame prigimtinio laisvumo ir pasitikėjimo, kurį turi jaunoji karta. Todėl ir tėvystę išgyvename komplikuotai: ji suvaržo mūsų ego, mūsų kasdienybę įkalina daugybėje „reikia“ ir „privaloma“ (o kai augini pirmąjį vaiką, atrodo, kad tai niekada nesibaigs…). Viena vertus, ilgimės aiškumo ir taisyklių (kai tėvystė atrodo kaip beprotiškas, nesuvaldomas ir neprognozuojamas chaosas), kita vertus, tų pačių taisyklių jaučiamės baisiai suvaržyti ir įkalinti. Bet tai – pirmoji tapsmo tėvais fazė. Esu tikra, kad ilgainiui dauguma net pačių didžiausių ego apsišlifuoja, įtampos ir formulių ilgesys atlėgsta, ir išdrįstama pradėti džiazuoti – iš tiesų mėgautis tėvyste ir prisijaukinti savo naująjį „aš“.

Dabar tavęs norėčiau paklausti, kodėl devyniasdešimtųjų vaikai (o ateinančios kartos – dar labiau) atidėlioja tėvystę ir apskritai stipriai kvestionuoja patį vaikų turėjimo klausimą? Ar tokios knygos kaip mano, atvirai pasakojančios apie tėvystės keliamus egzistencinius klausimus, tik dar labiau nesustiprina tokios tendencijos?

Pirmiausia, žinoma, svarbus ekonominis motyvas. Jauni žmonės šiandien žymiai ilgiau dalyvauja švietimo sistemoje, vėliau užsitikrina stabilias ir ilgalaikius sprendimus daryti leidžiančias pajamas, tad ir šeimas kuria vėliau. Kita vertus, kaip jau minėjau, šiandien prieš jauną žmogų atsivėręs kaip niekada įvairus ir sunkiai aprėpiamas, nors ir lengvai pasiekiamas, pasaulis, tad norisi jo kuo daugiau patirti, pamatyti. Kadangi turime ne tik pasirinkimo galimybių įvairovę, bet ir didžiausią laisvę rinktis bei eksperimentuoti – žymiai ilgiau tyrėjame ne tik pasaulį, bet ir save, esame linkę kvestionuoti daugelį dalykų, kurie anksčiau atrodė labiau savaime suprantami ir neabejotini. Vaikų turėjimas taip pat tampa vienu iš nebe tokių savaime suprantamų pasirinkimų. Tapimas tėvais dažnam jaunuoliui yra gerai apsvarstomas, vienas iš galimų gyvenimo scenarijų. Sociologai tyrinėja „savanoriškos bevaikystės“ reiškinį, tai yra modernios visuomenės fenomenas, kai partneriai gyvenimą kuria kartu, bet nusprendžia neturėti vaikų, nors ir neturi vaisingumo ar materialinių sunkumų.

Kalbant apie knygą, mano manymu, tokios knygos kaip tavo tikrai gali šiek tiek išgąsdinti, tačiau leidžia susidaryti realistinį vaizdą, tad patirti mažiau nemalonių staigmenų jau tapus tėvais. Gali įsisąmoninti, kam turi būti pasiruošęs, tad laukimo metu būti ramesnis. Kaip tik prisiminiau tavo knygoje iškeltą idėją, kad kartais tėvystė tampa atsarginiu (net jei kartais avariniu) išėjimu į tikrovę. Kaip suprasti?

Vaikai, kaip ir gyvenimas su jais, yra labai nesterilūs. Kai susilauki vaikų, staiga labai greitai „nusileidi ant žemės“, svarbiausi staiga tampa labai paprasti, baziniai dalykai: maistas, miegas, higiena, sveikata. Atrodo taip paprasta, bet staiga bazinių dalykų užtikrinimas vaikui ir sau pačiam/pačiai užima beveik visą tavo laiką. Ankstesniame gyvenime net nekvestionuodavai šių dalykų, maistas būdavo ne gyvybės ir sveikatos palaikymo, bet greičiau malonumo šaltinis. O čia staiga viskas tampa šiokia tokia drama, kol išmoksti gyventi naujuoju režimu, kol įvaldai technikas, pasieki rutinos fazę, kur jau viskas daugmaž aišku ir nuspėjama. Ir tai nepaprastai gerai išvalo galvą nuo kitų, sterilaus, virtualybės pertekliaus, atrodymo ir malonumų nukamuoto gyvenimo, problemų. Staiga problemos tampa labai tikros. Miegas, maistas, higiena, sveikata yra keturios gyvenimo taburetės kojos, visos absoliučiai svarbios, atsirėmusios į tikrą, apčiuopiamą, nevirtualią tikrovę. Bet tas išėjimas kartais būna avarinis, nes jas suvaldyti tikrai nėra taip paprasta (ar bent paprasta visiems), taburetė kurį laiką siūbuoja į šalis, bet tai – visiškai normalus tapsmo tėvais etapas.

Tėvystė –  nebūtinai instinktyvus ir daug pasitenkinimo teikiantis, visokeriopai pripildantis dalykas. Vieni populiariausių tinklaraščių – humoro bei sarkazmo nestokojančios išpažintys apie tėvystės nesėkmes, gėdingas ar siaubingas motinystės patirtis. Esu girdėjusi minčių, kad tėvystė – vienu metu ir labai išlaisvinantis ir siaubingai įkalinantis dalykas. Laisvė ir kalėjimas viename – kaip taip gali būti? Kuo tai pasireiškia?

Viena vertus, tėvystė tikrai suvaržo fizine prasme, bet į tuos suvaržymus galima žiūrėti kaip į tam tikrą discipliną – juk žmonės, bent dalis jų, gyvendami absoliučios laisvės sąlygomis, ilgainiui pradeda ieškoti tam tikros disciplinos, įsitraukia į sportines veiklas, įsigyja šunį, imasi programėlių, siūlančių tam tikrą rutiną ir panašiai. Kita vertus, toks šiek tiek labiau disciplinuotas gyvenimas tapus mama arba tėvu atveria naujų prasmės horizontų ir gana efektyviai gydo išsitęsusio laike tapsmo suaugusiu neurozes – tu tiesiog nebeturi laiko ir laisvos vietos galvoje nuolatos svarstyti ir persvarstyti visų savo gyvenimo pasirinkimų, kur kas labiau imi gyventi tiesiog čia ir dabar. Tikra tiesa, kad tai labai išlaisvina.

[…]

Knygoje pastebėjai, kad garsiai apie tėvystės liapsusus, klaidas ir kitus netobulumus kalba ne tik mamos. Savo patirtimis vis garsiau dalijasi ir tėčiai, kuriems taip pat įsitraukiant į vaikų auginimą darosi vis artimesni tapsmo tėvu išbandymai bei džiaugsmai (pavyzdžiui, „Tėčio užrašai“, „Tėčio įrašai“, „Papathings“„Barzdoto tėčio užrašai“). Ar pastebėjai kokių nors skirtumų tarp mamų ir tėčių užkabinamų temų?

Galbūt skiriasi ne temos, bet rašymo forma: tėčiai beveik universaliai vartoja humorą, dramos jų kalbėjime žymiai mažiau. Iš temų – tėčiai daug rašo apie kasdienybę su vaikais, bet įdomu stebėti, kaip ilgainiui atsiranda ir gilesnis, emocinis motyvas (šia prasme nepaprastai įdomūs buvo „Tėčio įrašų“ podcastai, kurių išėjo, rodos, tik trys epizodai, bet būtų nuostabu sulaukti jų atsikūrimo). Kur didelių skirtumų nėra – tai auditorijoje. Tiesa yra tokia, kad ir tėčius, ir mamas, rašančius apie tapsmą tėvais, daugiausia seka moterys. Žinoma, vyrus seka daugiau vyrų, bet vis tiek dauguma jų auditorijos yra moteriška, tėvystė vis dar yra labai smarkiai feminizuota tema.

Leidyklos „Dvi tylos“ nuotrauka

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, tėčių įsitraukimas į vaikų priežiūrą – ir mamų požiūrio reikalas: „Nors atotrūkis tarp laiko, kurį vyrai ir moterys skiria namų ruošos darbams, mažėja, bet atotrūkis tarp laiko, kurį vyrai ir moterys skiria vaikų priežiūros darbams, beveik nesikeičia. Vienas iš sociologų siūlomų atsakymų, jog moterys galbūt net nesąmoningai nelabai nori, kad vyrai įsitrauktų į vaiko priežiūros darbus, nes motinystė daugelyje tokių tradicinių šalių kaip Lietuva labai stipriai siejama su moters tapatumu. Todėl moterys atlieka vadinamąjį „vartininkių“ vaidmenį, kuris neleidžia vyrams užsiimti tam tikrais darbais.“ Savo knygoje taip pat palieti vyrų klausimą bei teigi, kad į vaikų auginimą kur kas labiau nei ankstesniais laikais įsitraukia ir vyrai. Bet ar tikrai buities bei ypač emociniai darbai šeimoje neturi lyties?

Ką reiškia „tikrai“? Jei kalbėsime apie faktinę tikrovę, tai „netikrai“. Nematomais, bet gerokai išsunkiančiais emociniais darbais (pavyzdžiui, pastebėti šeimos narių jausmus ir su jais tvarkytis, prisiminti gimtadienius, organizuoti šventes, supirkti dovanas, prisiminti vaikų vizitus pas gydytojus, prisiminti, kas kur padėta namuose, ir t. t., ir pan.), daugiausia užsiima moterys. Kaip, beje, ir fiziniais buities darbais Lietuvoje. „Šventojo vyro kultas“ Lietuvoje tikrai egzistuoja ir turi labai gyvas šaknis, jis pradedamas vystyti dar vaikystėje, šeimoje, kai mergaitės mokomos buities darbų, o berniukai – ne, jiems tarsi akivaizdžiai parodoma, kad siurbti, valyti dulkes, rūpintis drabužių skalbimu, maisto gamyba yra tarsi nevyriška. Suaugus tokioje aplinkoje ir sukūrus savo šeimą, tokias nuostatas keisti gana sunku, tai gali kainuoti daug laiko, energijos ir konfliktų (žinoma, jei antroji pusė tokiu netolygiu pasidalinimu nėra patenkinta, nes dalis moterų, taip auklėtos vaikystėje, tradicinius lyčių modelius ir jiems priskiriamus skirtingus buities darbų krūvius priima tarsi „savaime suprantamus“). Nuostatų keitimas yra ilgas ir sunkus darbas, ir jis prasideda ankstyvoje vaikystėje, todėl turėdami vaikų ir formuodami jų buities darbų įgūdžius mes šiandien kuriame ateitį.

Knygoje kalbi apie sąmoningą solo-motinystę kaip vieną iš daugelio moterų prisitaikymo prie motinystės be vyrų taktikų. Kas tai per reiškinys?

Solo-mama yra iš Danijos atkeliavęs terminas, jis nusako moterį, kuri nusprendžia vaiko susilaukti ne poroje, o viena, sąmoningai. Spermos bankai Danijoje tokią galimybę suteikia ne tik savo šalies moterims, bet ir kaimynėms – tai gana populiaru ir tarp švedžių, kurios dėl įvairiausių priežasčių nesukūrė poros santykių ir nebenori gaišti savo brangaus vaisingo laiko vyro paieškoms ir įtikinėjimui kurti šeimą. Buvo atlikta nemažai interviu su moterimis, pasirinkusiomis solo-mamos kelią, ir kaip vieną pagrindinių priežasčių tokiam sprendimui jos įvardina savo gyvenimo kelyje sutiktų vyrų masinį nepasirengimą rimtiems santykiams ir tėvystei.

Skaitydama Vaivos Rykštaitės knygą „Pirmąkart mama“ sutikau vieną klaustrofobiškiausių scenų. Praėjus keliems mėnesiams po gimdymo, vieną rytą Vaiva pagavo save gulinčią lovoj, iš vienos pusės krūtinę žindžia jos mylima dukra, o iš kitos pusės stipriai apsikabinęs ir veidą išsiilgtos mylimosios plaukuose panardinęs snaudžia vyras. „O kur aš pati???“, – mintyse šaukia autorė. „Oro!!!“, – mintyse šaukiu aš. Kaip tokiame kontekste rasti laiko sau? O gal kurį laiką, pavyzdžiui, pirmus metus po vaiko gimimo net nereikia turėti tokių lūkesčių? Kaip pačiai sekėsi ir sekasi įkvėpti oro?

Mano motinystės pradžia buvo kiek kitokia nei įprastiniai scenarijai. Mes susilaukėm dvynių, todėl į vaikų priežiūros atostogas išėjom dviese su vyru. Jam, tiesą sakant, ir teko didžioji vaikų priežiūros našta pirmaisiais metais, nes aš pati turėjau didelių sveikatos problemų tuo metu. Paradoksalu turbūt, bet tai turėjo ir savo gerąją pusę – beveik nepatyriau klaustrofobijos, nes turėjau šiek tiek vietos ir laiko sau. Kita vertus, nereikia turėti lūkesčių, kad susilaukus vaikų tavo ego visiškai nepatirs apribojimų – jei taip atsitiktų, vadinasi, kažkas turbūt vis dėlto ne taip. Turi išmokti priimti kompromisus, laiko tik sau turėti ne tada, kai tik panori, bet tada, kai tam yra sąlygos. Vaikų turėjimas išmoko labai racionaliai panaudoti turimus ribotus laiko išteklius ir iš jų išsunkti tą taip smarkiai reikalingą „laiką sau“ – naktį, per pietų miegą, pasitelkiant visą artimųjų pagalbą. O šiaip, manau, tas oro turėjimas arba ne yra labai individualus patyrimas, priklausantis nuo to, kiek apribojimų savo gyvenime iki vaikų esi patyręs ar patyrusi, kaip lanksčiai moki prie jų prisitaikyti, kiek kompromisų su savuoju ego esi nusiteikusi/-ęs daryti, taip pat nuo to, kokią vaikų auginimo filosofiją renkiesi. Pavyzdžiui, šeimos, kurios savo kasdienybę grindžia prieraišiosios tėvystės principais iš tiesų to „oro“ gali turėti mažiau, bet toks yra jų pasirinkimas. Tuos, kuriems „oro“ reikia daugiau, galbūt labiau įkvepia Pamelos Druckerman knygos apie „prancūzišką auklėjimą“. Bet taip, neslėpsiu, bet kuriuo atveju auginant vaikus yra nemažai laiko, kuriame tavęs lieka nedaug.

Vienas iš pasikartojančių motyvų skaitant apie motinystės patirtis – moteris lydintis kaltės jausmas. Kaltė, kad neturi vaikų, jų susilaukus – kaltė, kad per anksti ar per vėlai, kaltė, kad skiri per mažai dėmesio vaikui, nesi geriausia mamos versija. Kaltė, kad mažiau dėmesio rodai vyrui. Viena tyrimo dalyvė yra pasakius: „Tik tada, kai tapau nėščia ir tai buvo aiškiai pastebima, pirmą kartą per suaugusios moters gyvenimą pasijaučiau dėl nieko nekalta.“ Iš kur ta kaltė? Kokie santykiai su kalte yra/buvo tavo atveju?

Nežinau, ar kaltė būdinga tik moterims. Manau, kad vis dėlto ne. Ir moterys, ir vyrai šiais laikais sau kelia labai didelių lūkesčių – sau kaip darbuotojams, sau kaip tėvams, sau kaip įdomioms, visapusiškoms asmenybėms. Ir kartu su neadekvačiais lūkesčiais ateina tas nuolatinis nepasitenkinimas savo pasiekimais ir kaltė – nes jei skiriu daugiau dėmesio darbui – esu blogas tėvas, jei skiriu visą savo dėmesį vaikams – lyg ir netenku profesinės savo tapatumo dalies. Be to, visada bus įdomiau, gražiau, įspūdingiau gyvenančių ar bent taip savo gyvenimą vaizduojančių socialiniuose tinkluose. Turbūt kaltė kyla iš vidinio balanso nebuvimo. Kai susitaikai, kad visur vienodai geras nebūsi, kad visai neblogai būti „pakankamai geram“, o ne geriausiam, kai nebeturi niekam nieko įrodyti – ateina ramybė. Man vis dar būna visaip. Negaliu pasakyti, kad jau esu visiškai nušvitusi ir priėmusi visas savo nesėkmes, negalėjimus, ribas. Taigi kaltės etapų taip pat vis dar pasitaiko.

[…]

Prisimenu vieną serialo „House of Cards“ (liet. Kortų namelis) sceną, kurioje pagrindinio veikėjo, kandidato į prezidentus  Franko Underwoodo žmona Claire (kuriai 50 m. ir kuri neturi vaikų) kalbasi su kito kandidato į prezidentus žmona (kuri vaikų turi). Pastaroji klausia: „Sakyk, Claire, ar niekada nesigailėjai, kad nesusilaukei vaikų?“. „O ar tu niekada nesigailėjai, kad jų susilaukei?“, – ramiu ir nesutrikusiu balsu paklausia Claire. Dabar jau pašnekovės veide matyti sutrikimas. Viena vertus, kaip tau gali kilti toks klausimas! Savaime suprantama, kad klausti apie gailėjimąsi dėl vaikų neturėjimo yra normalu, o apie turėjimą – ne. Antra vertus, veide lyg pamačiau sumišimą, nes prieš save pačią buvo nepatogu suprasti, kad visgi gailėjimosi akimirkų būta. Kodėl tas klausimas apie gailėjimąsi turėti vaikų toks nepatogus? Ar įmanoma į jį atsakyti teigiamai? Ar esu sutikusi tokių moterų?

Veikiausiai abu klausimai, tiek apie gailėjimąsi turint, tiek apie gailėjimąsi neturint, yra arba vienodai patogūs, arba vienodai nepatogūs – priklausomai nuo to, kas kalbasi su kuo. Jei tai visiškai nepažįstami žmonės, neturintys abipusio ryšio – nesiūlyčiau klausti nei vieno, nei kito, nes tai intymu. Jei ryšys yra – gali klausti bet ko, ar ne? O moterų ar vyrų, kurie gailėtųsi susilaukę vaikų ir atvirai tuo dalintųsi, sutikti neteko. Galbūt tabu yra toks didelis, kad niekas nedrįsta prisipažinti? Arba ilgai svarsto, galvoja, analizuoja, bet susilaukia vaiko ir jį anksčiau ar vėliau įsimyli absoliučiai. Kita vertus, dažnai interpretuojama, kad pats atviras kalbėjimas apie tėvystės sunkumus yra lyg pripažinimas, kad gailiesi tos patirties, bet dauguma atvejų toli gražu tokie nėra. Pasakyti, kad tau trūksta pagalbos, to kaimo, kuris būtinas užauginti vaikui, bet kurio daugeliu atveju šiais laikais tiesiog nėra, nereiškia pasakyti, kad gailiesi tėvystės.

[…]

Visą pokalbį skaitykite čia.

Sociali sociologija