Viešnagės Lietuvoje metu 1971 m. Iš kairės: Jonas Mekas, mama Elžbieta, brolis Adolfas. Mairionio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Jonas ir Adolfas Mekai „Gyvenimo lai(š)kai“. Vilnius: „Post Scriptum. Littera“, 2019 m. 320 p. 

Pernai mirus garsiam avangardo menininkui, filmų kūrėjui ir poetui Jonui Mekui, Lietuva minėjo talentingo tautiečio atminimą. Visur skambantis jo vardas ir vykę renginiai skatino mažiau girdėjusiuosius susipažinti arba praplėsti žinias apie šį menininką ir jo darbus. Tarp gausybės minėjimų praėjusių metų pabaigoje pasirodė ir leidyklos „Post Scriptum. Littera“ išleista, Kęstučio Pikūno sudaryta Jono ir Adolfo Mekų knyga „Gyvenimo lai(š)kai“, leidžianti artimiau pažvelgti ne tik į J. Meko gyvenimą, bet ir visą jo šeimos istoriją.

Ši knyga – ne tik asmeninė brolių Jono ir Adolfo korespondencija artimiesiems, ištraukos iš Jono dienoraščių, eilėraščių rinkinio „Semeniškių idilės“, bet ir daugybė šeimos nuotraukų, kurios kartu su tekstais kuria vientisą pasakojimą. Viena vertus, tai ne knyga, o šeimos atsiminimų albumas, kurį reikia ne tik skaityti, bet ir žiūrėti, išjausti; kita vertus, apgalvotai ir daugmaž chronologiškai knygoje sudėti laiškai tarsi kuria dramatišką, psichologizuotą romaną, pasakojantį šeimos istoriją, kupiną begalinio ilgesio savo artimiesiems ir gimtajam Semeniškių kaimui.

Iš tiesų po ketvirčio amžiaus – 1971 m. – brolių grįžimas namo šioje istorijoje atrodo tarsi ilgai laukta kulminacija. Knyga ypatinga ne tik dėl turinio – žavi ir jos vizualinis apipavidalinimas. Ne veltui Baltijos knygos meno konkurse ji buvo išrinkta gražiausia Lietuvos knyga, o Kęstutis Pikūnas šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje apdovanotas už lengvą ir daugiasluoksnį vaizdažodinį pasakojimą. Kiekviena detalė nurodo į tai, kad knyga ir vizualiai yra parengta kaip laiškas: supakuota rudo popieriaus dėkle tarsi voke, sudaryta iš dvigubų puslapių, kuriuos norint perskaityti reikia atplėšti. Skaitant laiškus ir žiūrint nuotraukas ima atrodyti, kad vartai šeimos albumą, priartėji prie asmeninio žmonių gyvenimo, o ir pavadinimas „Gyvenimo lai(š)kai“ tarsi nurodo į svarbiausios, gyvenimą apibendrinančios knygos antraštę.

Leidyklos „Post Scriptum. Littera“ nuotrauka

Pasak kino režisieriaus Audriaus Stonio, šie laiškai padeda suprasti J. Meko filmus labiau nei egzistuojančios kino teorijos. J. Mekas knygoje pasirodo kaip visada paprastas ir kažkuo labai artimas. Į gyvenimą žvelgiantis be galo paprastai, bet niekada nepamirštantis savo gimtosios žemės, vertybių ir pagrindinės tėvų įskiepytos taisyklės – būti geram visiems ir laikytis dešimties Dievo įsakymų.

Laiškai ir nuotraukos atskleidžia mažas, tačiau kasdieniškai mielas šeimos gyvenimo smulkmenas. Adolfas labai mėgsta mamai linkėti „daug laimės ir juoko kaip krekeno“ (krekenos – tirštas, lipnus tik apsiveršiavusios ar apsiveršiuosiančios karvės pienas – aut. past.). Pastebima, kaip laikui bėgant jis ima vis labiau pamiršti lietuvių kalbą. Jono laiškai sąmojingesni, jis nevengia pašmaikštauti ar pasidalinti mintimis apie gyvenimą, amžinybę. Perskaičius vieną ar du laiškus gali pasirodyti, kad juose tiesiog aprašoma žmonių buitis, apsikeičiama elementariais klausimais apie sveikatą, pasiteiraujama, ar nereikia atsiųsti batų, kitų reikalingų daiktų. Bet kadangi laiškai į knygą sudėti daugmaž chronologiškai, skaitant knygą nuosekliai, po truputį plėšant jos lapus pradeda skleistis visa šeimos istorija.

Toks artimas pasakojimas iš pirmų lūpų atsiveria kitaip nei biografinių knygų skaitymas ar lankymasis muziejuose. Nors broliai savo namais vadina Ameriką, kartais net visą pasaulį, juntama, kaip kaskart su laišku jie mintimis grįžta į gimtąsias Semeniškes. Adolfas viename laiške rašo: „Nežiūrint kaip daug keliavau ir kur begyvenau, niekur neradau to jaukumo ir grožio ką mes turėjom savo namuos.“ Namų ilgesys laiškuose dažniausiai reiškiamas per smulkias detales: prisimenant purienas, kurių jie niekur kitur nematę, mamos keptus bulvinius blynus, lietuvišką duoną. Šios detalės pavieniui tarsi nereikšmingos, bet svarbios visam pasakojimui.

Prisimenant gimtuosius namus laiškai tampa labai meniški ir jautrūs. Skaitant juos Mekai atsiskleidžia ne tik kaip talentingi menininkai, bet pirmiausia sūnūs, žmonės, prisirišę prie savo šaknų, besiilgintys namų ir artimųjų. Galima svarstyti, kiek šiuose laiškuose atsispindinti ilgesio tema yra artima kosmopolitiškam XXI a. žmogui. Labai ilgą laiką lietuvių literatūroje kaimo romantizavimas, namų ilgesys buvo vienos dominuojančių temų, todėl aišku, kad dabar jos dažnai nurašomos kaip banalios ir pasenusios idėjos. Tačiau namai ir šeima neišvengiamai turi didžiulę įtaką visų laikų žmogaus asmenybei ir pasaulėvokai, o ilgesys ir nostalgija – iš mados lietuvių literatūroje neišeinančios temos. Jei nebepasiilgstame kaimo, tai ilgimės mylimųjų, praeities, laisvės, kelionių ar draugų.

Skaityti šią knygą karantino metu, kai mūsų judėjimo laisvė labai staiga buvo apribota, pasirodė išties šiek tiek simboliška. „Gyvenimo lai(š)kai“ pasufleravo mintį, kad tikriausiai žmonės turi įgimtą laisvės ir ilgesio priklausomybę. XXI a. pasaulis nori pasveikti ir atgauti laisvę judėti – XX a. antrojoje pusėje Amerikoje gyvenę lietuvių išeiviai svajojo apie laisvą Tėvynę. Mes ilgimės kelionių, draugų, renginių – jie ilgėjosi gimtųjų namų. Laisvė bet kokiu atveju yra viena iš pamatinių vertybių, už kurią aukščiau yra tik noras gyventi. Norėdami išlikti suvaržome savo laisves, kaip bėgdami nuo mirties laisvės gyventi savo gimtojoje žemėje atsisakė broliai Mekai.

Knygoje pasakojama, kad neilgai trukus po Mekų pasitraukimo į Vakarus namo atėjo sovietų kariai, išrikiavo šeimyną ir visus gyvulius prie sienos, ieškojo Jono ir Adolfo, o jų neradę sušaudė gyvulius ir juokdamiesi, tačiau palikę tėvus gyvus išėjo. Džiugu, kad ši knyga – dar vienas būdas susipažinti ne tik su Jonu Meku, bet ir su kino pasaulyje taip pat nusipelniusiu jo broliu Adolfu. Pats knygos sudarytojas Kęstutis Pikūnas pabrėžia, kad „dviejų brolių istorijos naratyvu siekta pabėgti nuo asmenybės aukštinimo“, norėta sukurti istoriją ne apie Meką, o „apie Mekų Mèką – Semeniškius.“

Pasak kino režisieriaus Audriaus Stonio, šie laiškai padeda suprasti J. Meko filmus labiau nei egzistuojančios kino teorijos. J. Mekas knygoje pasirodo kaip visada paprastas ir kažkuo labai artimas. Į gyvenimą žvelgiantis be galo paprastai, bet niekada nepamirštantis savo gimtosios žemės, vertybių ir pagrindinės tėvų įskiepytos taisyklės – būti geram visiems ir laikytis dešimties Dievo įsakymų.

Greičiausiai ši knyga – ne pats geriausias būdas pradėti pažintį su Mekų kūryba, tačiau manau, kad tai – puikus leidinys norintiesiems praplėsti žinias apie šiuos kūrėjus, labiau įsigilinti į jų biografijas ir vidines būsenas.