1781 m. Vyriausiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklos paskaitų prospekte atspausdinta graviūra, kurioje pavaizduoti universiteto pastatai ir svarbiausi Vilniaus senamiesčio objektai.

Vilniaus universiteto rūmai – vienas įspūdingiausių Vilniaus senamiesčio pastatų kompleksų. Jie traukia dėmesį ne tik amžinu studentišku šurmuliu, daugelio čia besimokiusių kartų prisiminimais, bet ir turtinga architektūra, istoriniais interjerais, jaukiais kiemeliais. Rūmų istorijoje buvo daug pokyčių, istorinių įvykių, bet išliko senieji pastatai, perstatyti, tvarkyti, restauruoti, ištvėrę ne vieną gaisrą, epidemijas, karus. Senose graviūrose, planuose išliko nedaug rūmų atvaizdų, todėl kiekvienas jų kelia susidomėjimą ir norą atsekti pokyčius.

Tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Vilniaus universiteto bibliotekos 450 metų jubiliejui „Materialus knygos kūnas: tarp tradicijos ir inovacijos“, vykusioje gegužės 7–9 d., Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotoja INA KAŽURO skaitė pranešimą „Vienos graviūros istorija: XVIII a. knygos meno raiška“. Šiame pranešime aptariama 1781 metų Vyriausiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklos paskaitų prospekte atspausdinta graviūra, kurioje pavaizduoti universiteto pastatai ir svarbiausi Vilniaus senamiesčio objektai. I. Kažuro nuomone, tai, ko gero, ankstyviausias universiteto rūmų atvaizdas, neskaitant keleto planų ir schemų, nesuteikiančių tokio vaizdo. Ant kiekvieno universiteto pastato yra lotyniškas užrašas, todėl nesunkiai dalį galima atpažinti. Tyrėja šioje graviūroje identifikavo ne tik atskirus universiteto to meto padalinius, bet ir svarbiausius Vilniaus miesto pastatus, kurių ankstyvų atvaizdų turime vos keletą. Graviūroje pavaizduoti universiteto pastatai atspindi Edukacinės komisijos vykdytą reformą.

Nutarėme pakalbinti pranešėją apie šią neretai iliustracijoms naudojamą graviūrą, sužinoti, ką naujo ir įdomaus joje įžvelgė.

Kaip, kada ir kodėl atkreipėte dėmesį į šią graviūrą?

Šią graviūrą žinau tiek metų, kiek dirbu Retų spaudinių skyriuje, nes jos reprodukcijos dažnai perspausdinamos įvairiuose Vilniaus universiteto bibliotekos retų knygų kataloguose. Doktorantūros studijų metais nagrinėdama XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų spaudos istoriją suvokiau, kad tai yra unikalus raižinys jau vien todėl, kad XVIII a. knygos labai retai iliustruojamos. Norėjau sužinoti daugiau apie šį raižinį, tačiau niekur negalėjau rasti patikimo paaiškinimo, kas joje pavaizduota, kas jos autorius, kokia proga buvo sukurtas. Todėl nusprendžiau pati imtis tyrimo. Galutinį tašką apsispręsti padėjo 2020 m. naujametinis atvirukas, kurį mūsų bibliotekai padovanojo Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (CERL). Mane labai sužavėjo, kad užsieniečiai, norėdami gražiai mus pasveikinti, pasirinko būtent mūsų paveldo kūrinį. Tai rodo, kad graviūra žinoma ir vertinama užsienyje kaip Lietuvos paveldo simbolis.

2020 m. naujametinis atvirukas, kurį VU bibliotekai padovanojo Europos mokslinių bibliotekų konsorciumas (CERL).

Manau, kad niekada nesužinosime, kas buvo graviūros kūrėjas. Vienintelis patikimas liudijimas galėtų būti tik parašas raižinyje, kurio nėra. XVIII a. graveriai išraižydavo savo inicialus raižinių plokštelėse. Bet paprastai autorystės ženklais žymėti stambesnių formatų kūriniai – knygų iliustracijos, portretai, frontispisai. Dekoratyvinius teksto pagražinimus, kaip mažesnės vertės produkciją, meistrai palikdavo be parašo.

Kur radote daugiausia medžiagos jai paaiškinti?

Tyrinėdama graviūros siužetą dirbau keliomis kryptimis. Pirma, gilinausi į Vilniaus universiteto istoriją. Studijavau klasikinius Michalo Balinskio ir Józefo Bielińskio veikalus, šiuolaikinių mokslininkų monografijas ir straipsnius. Reikėjo išaiškinti atskirų universiteto padalinių kilmę, ypač Edukacinės komisijos veiklą reformuojant universitetą. Verčiau ir pirminius šaltinius, saugomus Rankraščių skyriuje: Edukacinės komisijos posėdžių protokolus, rektoriaus potvarkius, universiteto skyrių inventorinius aktus.

Antra, turėjau panagrinėti universiteto reformos vykdytojų veiklą. Teko išstudijuoti biografijas tokių asmenybių kaip Martynas Počobutas ir Dovydas Pilchovskis. Trečia, informacijos paieškų kryptis buvo susijusi su architektūra. Architektūros istorikai surinkę daug vertingos informacijos apie universiteto pastatų įsigijimą, renovaciją, perstatymą. Vienas 1984 m. žurnalo „Architektūros paminklai“ numeris buvo skirtas Vilniaus universiteto pastatų istorijai – jame suradau vertingų žinių ir nuorodų. Šiame žurnale ypač reikšmingas man Vlado Drėmos straipsnis „Vilniaus universiteto Didžiojo (Akademijos) kiemo pietinis sparnas“, kurį laikau geriausiu Vilniaus universiteto architektūros istorijos tyrimu. Apskritai norėčiau pažymėti šio iškilaus mokslininko kūrybinio palikimo svarbą ir įtaką mano tyrimams.

Kuris pavaizduotas objektas sukėlė daugiausia klausimų ir abejonių?

Daugiausia mįslių man kėlė už Medicinos kolegijos pavaizduotas žemas pastatas. Jis gana neišvaizdus palyginti su kitais triaukščiais statiniais ir bokštais, tačiau turi savo iškabą. Mane suintrigavo tai, kad kai kuriose reprodukcijose ši iškaba ištrinama. Tai liudija, kad šiuolaikinis žiūrovas nebesupranta jos prasmės. Ten išraižytos raidės Colon. paup., tai yra Colonia pauperum. Šis terminas žymi neturtingų studentų bendrabutį. Kyla klausimas – kodėl menininkas pasirinko pavaizduoti studentų bendrabutį, bet neįtraukė į siužetą universiteto spaustuvės, bibliotekos, šv. Jono bažnyčios? Į šią detalę verta atsižvelgti norint pagrįstai interpretuoti kūrinio idėją.

Kuri graviūros dalis jums atrodo tikroviškiausia, tiksliausia?

Graveriui tiksliausiai pavyko atvaizduoti universiteto observatoriją ir Šv. Jono bažnyčios varpinę viršutinėje raižinio dalyje. Tai lengvai paaiškinama, nes šie pastatai turi išskirtinę architektūrą ir išskirtinę paskirtį – stebėti dangaus kūnus ir skambinti varpais, kviečiant į šv. Mišias ar pranešant apie svarbius miesto įvykius.

Kaip manote, kodėl  čia nepavaizduota Šv. Jono bažnyčia?

Manau, kad tai nėra atsitiktinis, techninis sprendimas dėl vietos trukumo raižinyje. Iki XVIII a. pabaigos Bažnyčios vaidmuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje buvo nepalyginti galingesnis nei mūsų laikais. Kiekvienas įvykis politikoje ir kultūriniame gyvenime buvo vertinamas iš krikščioniškos perspektyvos. Bažnyčia kontroliavo tokias svarbias kultūros sritis kaip švietimas ir knygų spauda. 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijoje pirmas skyrius buvo skirtas būtent religijai: „Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis.“ Atsižvelgiant į tai, bažnyčios „praleidimas“ graviūroje krinta į akis. Matyt, bažnyčios pavaizdavimas nesutapo su idėja, kurią norėjo perteikti menininkas.

Kaip įsitikinote, kad kairėje – Vilniaus katedra?

Iš tikrųjų šiame mažame fragmente sunku atpažinti Vilniaus arkikatedrą. Lemiamą vaidmenį mano interpretacijoje turėjo kupolas. Kadangi tai gana retas Vilniaus šventovių elementas, tai pradėjau paieškas nuo jo. Teko nubrėžti Vilniaus plane taškus, kuriuose yra kupoliniai pastatai. Pasirinkimas, kaip žinome, nėra didelis... Tarp kelių Vilniaus pastatų su kupolais didžiausias ir artimiausias nuo universiteto – Šv. Kazimiero koplyčios kupolas. Ši koplyčia buvo pastatyta XVII a. pirmojoje pusėje Vilniaus arkikatedros pietrytiniame kampe.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad turime vos kelis autentiškus atvaizdus, kuriuose atsispindi katedros architektūra iki 1783 m. rekonstrukcijos. Tai miesto vaizdas iš 1572 m. Georgo Brauno ir Franzo Hogenbergo atlaso ir graverio Tomašo Makovskio vaizdas, išspausdintas 1604 m. panegirikoje (žr. straipsnį su pavyzdžiais: Povilas Reklaitis. „Keturi Vilniaus katedros paveikslai“). Manau, kad 1781 m. Vilniaus universitetą vaizduojanti graviūra gali papildyti sąrašą raižinių su Vilniaus katedros atvaizdu prieš didžiausią rekonstrukciją.

Kaip manote, kas galėtų būti graviūros autorius? Jūs juk studijavote bazilijonų spaustuvės leidinius, žinote apie to meto graverius. Gal Ignotas Egenfelderis?

Manau, kad niekada nesužinosime, kas buvo graviūros kūrėjas. Vienintelis patikimas liudijimas galėtų būti tik parašas raižinyje, kurio nėra. XVIII a. graveriai išraižydavo savo inicialus raižinių plokštelėse. Bet paprastai autorystės ženklais žymėti stambesnių formatų kūriniai – knygų iliustracijos, portretai, frontispisai. Dekoratyvinius teksto pagražinimus, kaip mažesnės vertės produkciją, meistrai palikdavo be parašo. Galima spėti, kad universitetą vaizduojanti graviūra buvo suvokiama kaip leidinio papuošimas, todėl graverio inicialai jame neišraižyti. Kita aplinkybė, apsunkinanti autoriaus nustatymą, susijusi su spaudos technologijų ribotumu. XVIII a. antrojoje pusėje Vilniuje nebuvo pakankamai erdvės knygos grafikai plėtotis kaip atskirai profesijai. Pavienius spaustuvių užsakymus atlikdavo giminingų amatų meistrai. Dėl menininko ir skulptoriaus Ignoto Egenfelderio autorystės abejoju, nes jis mirė apie 1776 m., o graviūra sukurta 1781 m. ir glaudžiai susijusi su tuometinės reformos aktualijomis.

Ar jums dar liko šioje graviūroje neįmintų mįslių?

Norėčiau truputi kitaip nukreipti jūsų klausimą ir padiskutuoti apie viso tyrimo išsamumą. Mano tyrimas nėra pats išsamiausias ir patikimiausias žodis apie 1781 m. graviūrą. Kai kuriuos teiginius padariau remiantis istoriografijos duomenimis, kurie, deja, ne visada grindžiami autentiškais istoriniais šaltiniais. Todėl natūralu, kad nesijaučiu visiškai užtikrinta dėl savo išvadų patikimumo. Norėčiau, kad mano kuklus darbas paskatintų kitus istorijos mylėtojus susidomėti šiuo raižiniu kaip meno kuriniu ir kaip istoriniu šaltiniu. Patikslinimus, papildymus ir pastabas dėkingai priimsiu kaip paskatinimą siekti tiesos, nes mano noras yra vienas – kuo patikimesnis praeities pažinimas.

logo