Knyga „Pakopa po pakopos“. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Ar kada galvojote, kad Katalikų Bažnyčioje nuobodu? O gal joje gali būti ir smagu? O jeigu dar ir būtų galima išmėginti tikėjimo tiesas gyvai? Neseniai pasirodė Gabrieliaus E. Klimenkos knyga jaunimui „Pakopa po pakopos“ (Magnificat leidiniai, 2020). Ją ne tik galima skaityti, bet ir piešti, braižyti, plėšyti, merkti į vandenį, ištepti druska ar purvu. O visa tai vien tam, kad jaunuoliai suprastų, jog tikėjimas – įdomus ir „savas“ dalykas.

Kaip gimė šios knygos idėja?

Man labai nepatinka, kai tikėjimas pateikiamas per daug rimtai. Pastebėjau, kad turime labai mažai smagios religinės literatūros. Yra anekdotų knygelių (daugiau nei prieš 20 metų Vilniaus jėzuitų moksleivių pastangomis išleista knygelė „Bažnytiniai anekdotai“, – aut. past.), bet ne visi mėgsta anekdotus ir jais ne visada sudominsi jaunimą. Norėjosi žaismingos priemonės, su kuria galėčiau pats dirbti pamokose arba ją galėtų naudoti tikybos mokytojai, katechetai. Norėjosi tokios knygos, kuri uždegtų jaunimą ir parodytų, kad tikėjimas nėra nuobodus reikalas, kuris susideda tik iš to, jog atsisėdi bažnyčioje, atkenti pamokslą ir tuo viskas pasibaigia. Tokios priemonės, kuri išeitų už bažnyčios ribų ir tikėjimo praktika neapsiribotų tik pabuvimu Mišiose, bet tęstųsi kiekvieną dieną, savaitę, ir žmogus įprastų tikėti.

Kas „Pakopos po pakopos“ skaitytojas? Kokio jis amžiaus ?

Kurdamas knygelę galvojau apie 11–16 metų jaunimą, bet pažįstami rimti suaugę žmonės ėmė sakyti, būtų labai puiku tokią knygelę pačiam pabandyti. Suprantu, kad ji pritaikyta jaunimui, bet tinka ir visiems, kurie jaučiasi nukreizėję. Tokiems nestandartiniams katalikams, kuriems viskas labai rimta, bet mėgsta juokauti. Man patinka Jėzaus ištara: „Būkite kaip vaikai.“ Kai suaugusieji taip sako, tai dažniausiai gali suprasti, kad turi pabūti ramiai. O vaikai juk yra šėlstantys. Nors ir kai kurie suaugusieji sugeba išlikti tikrais vaikais. Jie nuolat šėlsta, nenustygsta vietoje. Manau, kad Jėzus, sakydamas „būkite kaip vaikai“, kalbėjo ne apie ramius avinėlius, bet turėjo galvoje, kad vaikai išdykauja, kartais krečia išdaigas, pokštus, daro kažką, dėl ko nusvyla.

Knyga išskirtinė – ją gali ne tik atsiversti, pamaldžiai perskaityti ir padėti į lentyną, bet joje turi kažką rašyti, plėšyti… Vaikai, nors į knygas nerašo, bet mokyklose turi pratybų sąsiuvinius, kuriuose atlieka užduotis, o štai suaugusieji įpratę į knygą žiūrėti pagarbiai… Tenka įgauti vaikiškumo ir drąsos, kad galėtum ją naudoti, ne tik pavartyti ar paskaityti.

Taip, vienas iš knygos tikslų buvo sulaužyti mąstymo standartus. Jei tikėjimas formalizuotas, neturi laisvės, įsivažiavai į vėžes ir tada, kaip tas arkliukas cirke, judi tik ratuku, o paleistas laisvę ir toliau sukiesi ratu, nebemoki eiti tiesiai. Knygos principas, kad ją gali spardyti, draskyti, paišyti, – kai kuriems gali pasirodyti kaip visiška blasfemija. Žmonės pakraupsta vien nuo minties, kad knygoje galima pabraukti.

Aišku, aš bijau vieno dalyko. Įprastai mokyklose draudžia rašyti į knygas, o leidžia į pratybas. Pratybos paprastai lieka tuščios, o knygos pripaišytos… Tikiuosi, kad šiuo atveju taip nenutiks. Jaunimas gi atviras naujoms idėjoms…

Knyga nėra standartinė, ji interaktyvi. Ar yra instrukcija, kaip skaityti?

Netgi labai griežta (juokiasi). Jos reikia laikytis labai griežtai – tai tavo fantazija. Kuo daugiau prifantazuosi, ką su knygele galima padaryti, tuo daugiau laikysies instrukcijos.

Kuri užduotis tau labiausiai patiko?

Pamenu, išėjau pabėgioti ir į kuprinę įsidėjau knygelę. Bėgu bėgu ir galvoju apie užduotį, kurią ketinu įvykdyti: „Trys įkvepiančios frazės.“ Kokios tos frazės? Pirmiausia prisiminiau Biblijos citatas, visokius posakius, bet tada ėmiau mąstyti, kas iš tiesų mane įkvėpė per visą gyvenimą. Bėgimas išėjo kaip meditacija.

O sustojęs įrašiau šias: „Švieskis ir šviesk“ – vienas iš šaulių įsakymų. Man labai svarbus edukatoriaus ir studento vaidmuo. Gal pamatinė, dėl to ir pirmoji.

„Tiesa slypi kažkur anapus“ – viskas prasidėjo domintis paranormaliais reiškiniais, tyrimais, o galų gale ir pasaulio pažinimas. Jei supranti, kad paslapčių nebeliko, tai nustojai tobulėti. O jei žinai, kad paslaptis dar slypi, tai atsiveria begalinis laukas tobulėti. O paskutinė – „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Šios trys frazės labiausiai įkvepia, nes atspindi tam tikrus mano gyvenimo etapus.

Gabrielius E. Klimenka. Asmeninio archyvo nuotrauka

O vaikystėje ar buvai pašėlęs, mėgdavai krėsti pokštus ir daryti nesąmones? Juk tavo užduotys provokuoja ir skatina kūrybiškumą, nebijoti. Ar vaikystėje buvai drąsus vaikas?

Vaikystėje nebuvau drąsus vaikas. Bijojau padaryti kažką ne taip ir labai paklusau sistemai (juokiasi). Buvau labai ramus, bet mokykloje man buvo nuobodu. Nors niekada nebėgau iš pamokų, bet dažniausiai užsiimdavau savo veiklomis. Dažniausiai tai buvo skaitymas ir rašymas. Mokytojai iki kokios 10 klasės vis atimdavo knygas, kurias skaitydavau per pamokas. Vėliau prasidėjo kvailiojimų etapas – su bendraklasiais kūrėm Benski šou inscenizacijas. Jas rodėme net mokykloje. Tas kvailiojimo etapas labai gerai išugdė humoro jausmą. Suteikė drąsos nebijoti apsikvailinti. Jei žinai, kad visi nuolat apsikvailina, tai pasijunti laisvas, kad nesi vienas toks.

Man atrodo, kad yra rimties ir yra džiaugsmo laikas. Pamenu, kai pradėjau vaikščioti į Katalikų Bažnyčią, mane stebindavo kiti tikintieji. Kunigas per Mišias suskelia gerą bajerį ir niekas nesureaguoja. Matai, kad vargšas stovi ir jaučiasi kaip kvailelis, nes niekas nesijuokia. Gi bažnyčioje reikia laikytis rimties. Ačiū Dievui, dabar žmonės laisvėja. Kai kunigas pajuokauja, visi nusijuokia. Bet jei kunigas paklausia ko nors, tai bažnyčioje mirtina tyla.

Gal per vaikų Mišias ne?

Na, tai per vaikų Mišias, o suaugusiųjų – ne. Jei kas išdrįsta ranką pakelti, tai kiti atsidūsta: „Ačiū Dievui, ne mane.“ Bet vis tiek nedrąsu bažnyčioje... Gal tie, kurie dažniau vaikšto, tai kiek laisviau jaučiasi. O tie, kur rečiau ateina, tikrai jaučiasi nepatogiai.

Tavo knyga gali padėti pasijausti patogiau. Ji suteikia ir apmąstymui vietos, ir gali pasisemti žinių. Yra užduočių kaip protmūšyje: išvardinti 12 apaštalų vardus, trumpiausią psalmę… Tikrai reikia išmanyti.

Turi pasigilinti. Vienas VDU Katalikų teologijos fakulteto profesorius sako, kad, jei nori sukirsti teologą per egzaminą, liepk išvardinti 12 apaštalų vardų.

Šios knygos užduotys tikrai reikalauja išskirtinės drąsos, viešo tikėjimo išpažinimo, pavyzdžiui, sugiedoti psalmę. Esi giedojęs psalmę viešai?

Esu, esu…

Ne bažnyčioje?!

Ne bažnyčioje. Anksčiau dalyvavau evangelizacinėse veiklose, tai turguje skelbdavome Evangeliją. Pamenu, su pranciškonais dalyvavau žygyje. Ateini į kokį kaimą ir visi pasklinda po 2–3, ieško maisto ir nakvynės. Įstabu, kad visi 100 žygio dalyvių susiranda nakvynę, o maisto net lieka. Su savimi nesineši nieko. Gal tik vandens...

Gabrielius E. Klimenka šaulių priesaikos metu 2020 m. vasario 16 d. Oliver Clare nuotrauka

Ši knyga gimė iš tavo kaip tikinčiojo patirties?

Taip taip… Jei kuri teologinio, religinio pobūdžio knygą, tai nori nenori ji siejasi su tavo religine patirtimi. „Magnificat leidiniai“ yra išleidę Nikolas Sintobino, SJ, knygą apie „Apie jėzuitus ir nerimtai. Humoras ir dvasingumas“. Jei šią knygą duotum parašyti mokytam žmogui, rimtam teologui, tai greičiausiai būtų akademinis, sunkiai perskaitomas veikalas. O štai parašo jėzuitas knygą iš savo patirties ir perteikia tai, kuo gyvena. Mano knygelė irgi susijusi su manimi. Aš nuolatos juokauju, be galo mėgstu religinį humorą… Dabar turiu mintį sukurti knygelę apie visokius feilus bažnyčioje. Kartą šv. Mišiose per bendruomeninę maldą, kai kunigas perskaito maldavimą, o visi atsako: „Išklausyk mus, Viešpatie“, nutiko juokingas dalykas. Kunigas skaito, o staiga aplink altorių ima bėgioti vaikas ir kunigas sako: „Paimkit kas nors tą vaiką.“ Bažnyčioje buvusieji ramiai atsako: „Išklausyk mus, Viešpatie.“ Aš po to nebegalėjau rimtai dalyvauti Mišiose. Tokias istorijas renku ir tikiuosi per porą metų sukaupti medžiagą visai knygai.

Kalbi apie tikinčiųjų džiaugsmą. O reikia būti tikinčiam, kad šią knygą skaitytum, naudotum?

Nebūtinai. Reikia būti atviram… Jei tau įdomūs tokie dalykai, nori pažinti save, paanalizuoti, tai praleisk tas dalis apie tikėjimą. Gal naudodamas knygelę kažką atrasi ir suprasi, kad esi tikintis. Yra toks posakis: „Ateistas iki pirmos oro duobės skrendant lėktuvu.“ Galbūt esi ateistas ar neapsisprendęs, bet gali paimti knygelę ir suprasti, kad tai, kaip įsivaizdavai Bažnyčią, skiriasi nuo tikrovės...

Dabar vis dar karantinas ir kai kurių užduočių nepavyks padaryti, pavyzdžiui, nueiti kiekvieną sekmadienį į Mišias, pasninkauti nuo interneto, susitikti su draugais...

Knygelė, kaip sakiau, yra priklausoma nuo tavo fantazijos. Nebūtina daryti užduotis iš eilės. Gali susigalvoti savo naudojimosi ja sistemą. Pavyzdžiui, yra užduotis kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose. Jos dabar vyksta ir internetu, negalėdamas ar nenorėdamas dalyvauti gyvai, pamėgink dalyvauti internetu taip, kad jos būtų rimtos. Pažįstami pasakojo, kad sunku susikaupti, atrodo, kad tiesiog žiūri teliką. Viena šeima pasakojo, kad viską atideda, atsisėda, apsirengia tarsi eitų į bažnyčią, klaupiasi, sėdasi taip, kaip ir įprasta. Tada labiau jaučia, kad dalyvauja Mišiose. Jei esi lovoje su naktiniais, dar kažkas paskambina, dar feisbuke kažkas parašė, tai nėra rimties, susikaupęs negali dalyvauti. O karantino iššūkis – rimtai dalyvauti Mišiose, tik jose.

Knygos iliustracijose gali sutikti Super Džėjų. Kas jis ir ką veikia knygoje?

Čia kaip su Betmenu, tu esi apie jį girdėjęs, bet pažįsta tik vienetai. Jei nežinai, kas yra Super Džėjus, tai reikia būti įsitraukus į išrinktųjų klubą… ne visi jį pažįsta, norisi, kad išrinktųjų ratas plėstųsi. Kai kurie asmeniškai matę, bet nežino, kas jis toks. Paslaptinga asmenybė. Reikia, kad su šituo superherojumi susipažintų kiekvienas asmeniškai.

Kodėl toks knygelės pavadinimas – „Pakopa po pakopos“?

Man svarbūs du momentai. Grigalius Nysietis kalbėjo apie ėjimą Dievo link kaip kopimą į kalną, pakopa po pakopos. Žengei vieną žingsnį priekin – ir kalno viršūnė artėja. Vyksta nuolatinis tobulėjimas, kuris man, kaip amžinam studentui, labai svarbus. Tobulėji tobulėji tobulėji, kol pasieki momentą, kai turi tikėjimo profesoriaus laipsnį. O dar yra visokie profesoriai emeritai ir t. t.

Kita priežastis, bet, gaila, kol kas to nepamatysiu... Labai norėčiau pamatyti, kaip žmonės perka tą knygelę. Ateina ir sako: „Man duokite knygelę… kapopa po kapokos“… (juokiasi)

Tu esi ne tik rašytojas, bet ir KTU Teologijos fakulteto doktorantas, šaulys, mokytojas… Kaip sekasi būti žmogumi-orkestru?

Ar tiki stebuklais? Tai čia yra kažkoks mažas stebuklas, nes pats nesuprantu, kaip sugebu suderinti ir visur spėti. Aišku, visos tos veiklos susijusios ir viena kitą papildo. Dirbu mokytoju kaip šaulys, vedu išgyvenimo kursus, vedu kursus šauliams. Kaip VDU KTF doktorantas ir šaulys dalyvavau Karo akademijos konferencijoje Lietuvos kariuomenės šimtmečiui ir skaičiau pranešimą: „Tėvynės gynimas ginklu: nuodėmė ar dorybė Katalikų Bažnyčios požiūriu?“ Iš šalies atrodo, kad esi žmogus-orkestras, bet šiaip darai visur tą patį, tik detalės skiriasi.

Ši knyga gali būti rutinos griovėja?

Tikrai. Visos užduotys skirtingos, susiduri su vis kitokiu iššūkiu, kuris skatina išeiti iš komforto zonos, palaužyti smegeninę, pakvailioti matant kitiems. Tai bet kokiu atveju tik drąsus žmogus gali imtis ir viską atlikti. O drąsus yra tas, kuris atsilaiko dvi minutes ilgiau nei bailys.

Kam rekomenduotum šitą knygą?

Jei nė karto nenusijuokei, kai kunigas per Mišias papasakojo anekdotą, tai ši knygelė kaip tik tau (šypsosi).