Prie P. Cvirkos muziejaus 1950 m. Iš kairės: Antanas Venclova, Marija Cvirkienė, Karolis Račkauskas-Vairas, Nikolojus Tichonovas. Venclovų namų-muziejaus nuotrauka

Gegužės 16 d. turėję vykti Europos muziejų nakties renginiai nukelti į lapkričio vidurį, kai Lietuvoje jau ir dieną – naktis, ypač jei lyja. Muziejininkams teks grąžinti į spintas iščiustytas eilutes, o muziejininkėms vietoj dailiųjų batelių pasiieškoti kokių elegantiškesnių kaliošų. Rūgštuva.  

Panašus liūdesys buvo ištikęs paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai vienas po kito ėmė dingti muziejai. Net durimis negirgžtelėjęs Užupyje pranyko Felikso Dzeržinskio muziejus, tapęs biblioteka, o vėliau sudegęs. Ir be liepsnų it dūmas pranyko Vilniaus rašytojų muziejus. Tik Lietuvos Revoliucijos muziejus mirė legalia mirtimi. Ji oficialiai datuojama 1991 m. sausio 13 d. premjero Gedimino Vagnoriaus dekretu Nr. 30.

Naktis muziejuje

Kaune, Lietuvos premjero Mykolo Šleževičiaus namuose Donelaičio g. 13, veikusį Petro Cvirkos memorialinį muziejų 1991 m. taip pat ištiko mįslinga metamorfozė. Patyliukais jis persikūnijo į Vaikų literatūros muziejų.

Kaip galima spręsti iš kelių išlikusių to meto administracinių dokumentų, muziejaus darbuotojai, vadinamoji Mokslo taryba, pakeitė jį kita, lankomesne, versija.

Istorinio posėdžio, kurio metu priimtas šis sprendimas, protokolas pradingo, kaip ir Dzeržinskio medinukas, jo tuometinė direktorė nieko nebeprisimenanti, nes „viskas nutiko seniai“. Tokia proziška baigtis.

Iš kairės: Merkelis Račkauskas, Karolis Račkauskas-Vairas, Antanas Venclova. Palanga, 6 deš. pradžia. Venclovų namų-muziejaus nuotrauka

Aušra muziejuje

O štai apie muziejaus pradžią galvoti lengva ir šviesu, nes 258 puslapių bylą (f 34 ap. 1. b. 52) išsaugojo Lietuvos literatūros ir meno archyvas. Joje daugiausia laiškų įvairiems nomenklatūros šviesuliams: LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui, statybos ministrui, Plano komisijos pirmininkui, kultūros ministrui ir pulkui kitų. Beveik epistoliarinis romanas, tik be pabaigos.

„1948 m. liepos 29 d. TSRS Ministrų Tarybos nutarimas 10219 numatė įsteigti Lietuvoje tris memorialinius muziejus: Petro Cvirkos, Karolio Požėlos ir Juliaus Janonio, nors veikti pradėjo tik vienas. Karolio Požėlos negausūs per keletą metų surinkti eksponatai dabar yra įjungti į Kariškai-istorinį muziejų Kaune, o Juliaus Janonio – į Šiaulių Kraštotyros muziejų“, – byloja laiškas LTSR kultūros ministrui drg. Banaičiui, prašantis P. Cvirkos memorialiniam muziejui respublikinės reikšmės statuso.

Šio ir kitų laiškų autorius – muziejaus direktorius, ankstyvosios fantastinės lietuvių literatūros atstovas Karolis Račkauskas-Vairas (1882–1970 m.). Guvios būta jo plunksnos. Daugiau apie autorių galima sužinoti Vilniaus savivaldybės išlaikomame Venclovų namų muziejuje.

1951 m. vasario 28 d. K. Račkauskas-Vairas siunčia tokį raštą Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto sekretoriui Antanui Sniečkui: „Prašau Jus, drg. Sekretoriau, leisti Muziejaus ekspozicijoje cituoti ištraukas iš Jūsų kalbos, pasakytos P. Cvirkos laidotuvėse. [1947 m.] Esame numatę eksponuoti tris citatas. Jos bus parašytos ant stiklo bronzinėmis raidėmis / tamsiai raudoname fone, dešinėje pusėje, apačioje skliausteliuose pažymėjus Jūsų pavardę.

Be to, Jūsų visa kalba taip nuostabiai kondensuota, kad beveik kiekvienas jos sakinys tinka citatai, ir kiekviena citata tinka kuriai nors vitrinai su Petro Cvirkos eksponatais. Todėl prašau Jūsų leidimo panaudoti ištraukas iš Jūsų kalbos, nenurodant, kad jos yra Jūsų.“

Kaip ir dera direktoriui, K. Račkausko-Vairo pro memoria parašyti ne tik morkos, bet ir lazdos stiliumi. 1950 m. gegužės 20 d. jis griežtai pasisako apie Kauno „Dailės“ kombinatą: „Lenino ir Stalino bareljefai dail. L. Truikio Jums buvo užsakyti ketvirtainiški, o mums pristatyti ovalainiai, kas griežtai neatitinka visam Muziejaus apipavidalinimo ansambliui. Be to, bareljefai padaryti labai nerūpestingai, nešvarūs, etc. Jokia komisija nesutiks juos priimti taip, kaip mums yra pateikti.“

Iliustracija iš knygos „Petro Cvirkos memorialinis muziejus: eksponatų katalogas ir ekskursijų vadovas“ (spaudai paruošė Karolis Vairas-Račkauskas; Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960 m.).

Šiokiadieniai muziejuje

1951 m. balandžio 11 d. laiške drg. Žukauskui, Kauno miesto Vykdomojo komiteto kultūros vedėjui, direktorius negaili pipirų kaimynų vaikams, kurie „nurauna medelių bei krūmų pumpurus ir į Muziejaus sargienės drg. Rupeikienės pastabas ir įspėjimus atsako koliojimais – taip vaikai, taip jų tėvai. (...) Tu esi bolševikė, vergauji Muziejaus direktoriui bolševikui“.

Tiesa, regis, bylojo vaikų lūpomis, net jei jas nusėja pūslelinė: P. Cvirkos memorialinio muziejaus direktoriaus K. Račkausko-Vairo pavardę galima aptikti ir nelabai garbingame sąraše www.kgbveikla.lt, kortelėje su MGB Kauno srities įrašu: agento vardas Aras (tarnybos metai 1945–1954). Narystės LTSR Rašytojų sąjungoje metai, beje, sutampa su saugumo agento tarnybos laikotarpiu.  

Vaikus, tiesa, lengva nugalėti, jeigu turi draugų. Muziejaus sodelio krūmus ėmė prižiūrėti Žemės ūkio akademija.  Bet vėl bėda: „Pusrūsio gyventojos-damos Muziejaus lankymo dienomis (ir kitomis) verandoje ima saulės vonias ir nuogomis blauzdomis piktina pro Muziejaus langus praeinančius jaunus ekskursantus“, – taip direktorius kreipiasi į LTSR Rašytojų sąjungos valdybos pirmininką ir muziejaus tarybos narį Joną Šimkų 1951 m. gegužės 9 d., prašydamas imtis žygių, „kad būtų išsaugotas muziejaus orumas“.   

Iliustracija iš knygos „Petro Cvirkos memorialinis muziejus: eksponatų katalogas ir ekskursijų vadovas“ (spaudai paruošė Karolis Vairas-Račkauskas; Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960 m.).

Auksas muziejuje

„Dail. D. Tarabildienė pasiūlė muziejui 47 puslapio dydžio iliustracijų ir 39 vinječių, užsklandų etc. Už visa tai ji reikalauja Rb. 20 000”, – rašo K. Račkauskas-Vairas savo 1951 m. balandžio 2 d. laiške LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui drg. K. Preikšui.  

Ir tą pat dieną – dar vieną. Šįkart – Kultūros švietimo įstaigų komiteto pirmininko pavaduotojui drg. V. Girdžiui apie „Petro Cvirkos portretinę figūrą gipse / natūralaus žmogaus dydžio“ už Rb. 12 500.

Galiausiai – ir vėl J. Šimkui: „Skulptorius J. Mikėnas pasiūlė Muziejui Petro Cvirkos paminklo gipsinį nedidelį projektą, kuris nuo praėjusių metų galo yra Muziejaus patalpose. Muziejui tas projektas yra reikalingas, nors ir nėra priimtas. Kartu su tuo projektu autorius žada nemokamai duoti muziejui P. Cvirkos pomirtinę kaukę. Už projektą reikalaujama Rb. 3 000. Labai prašau Jus pasakyti savo nuomonę šiuo reikalu.“ 

Bet štai jau eksponatai supirkti, net katalogas surašytas, ta pačia ranka tiktai šiek tiek vėliau: J. Mikėno rankų biustas ir kitas N. Petrulio biustas (šitas – vestibiulyje), LTSR herbas, memorialinis vitražas, trys bareljefai-medalionai (P. Cvirka ir jo tėvai, dail. brolių Žuklių darbas), net namelio Klangiuose maketas.

Tačiau bene svarbiausias eksponatas-iliustracija iš K. Račkausko-Vairo 1953 m. knygos „Petras Cvirka“: „Bendras Petro Cvirkos Raštų tiražas 2 500 000 egz. (...) Petro Cvirkos kūriniai buržuazijai valdant Lietuvą buvo leidžiami mažais tiražais. Tik Tarybinės santvarkos sąlygomis jo veikalai didžiuliais tiražais paplito po visą Tarybų šalį ir už jos ribų.“ 

Nors Venclovų namų muziejus sostinėje veikia jau šešiolika metų, vieno svarbesnių šeimos narių, fantastiką pavertusio realybe, laiškų segtuvas taip ir nepatraukė darbuotojų dėmesio. Laiškai nepublikuoti septyniasdešimt metų. O gaila. Taip ir nepažįstame žmogaus, kuris sukūrė P. Cvirką.

Iliustracija iš knygos „Petras Cvirka gyvenime ir kūryboje“ (Paruošė K. Račkauskas-Vairas; Vilnius: LTSR Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953 m. 10,000 egz. tiražas).

Iliustracija iš knygos „Petro Cvirkos memorialinis muziejus: eksponatų katalogas ir ekskursijų vadovas“ (spaudai paruošė Karolis Vairas-Račkauskas; Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960 m.).