Rasa Baškienė

Savaitgalį feisbuko platybėse pamačiau nufotografuotą tokio turinio skelbimą ant kažkokios įstaigos durų: „Draudžiama: užeiti nedėvint apsauginės veido kaukės, garbaus amžiaus, sergantiems ir saviizoliacijos taisyklių nesilaikantiems asmenims.“ Vėliau dar vieną: „Asmenys, priklausantys rizikos grupei, parduotuvėje nepageidaujami.“ Pagal kokius požymius tokius skelbimus pakabinusieji nustatys tą „garbų“ ar „rizikos“ amžių, ligas bei saviizoliacijos pažeidimus lieka neaišku, bet kad XXI amžiuje Europoje susiduriame su diskriminacija – akivaizdu. 

„For use by white persons“ (liet. „Tik baltiesiems“) – tokie užrašai prieš kelias dešimtis metų užkirsdavo kelią juodaodžiams į restoranus, mokyklas, viešuosius tualetus, viešbučius, teatrus. Geltonas žvaigždes žydus vertė nešioti naciai, uždraudę jiems vaikščioti šaligatviais, lankytis pirtyse ir pirkti pieną bei baltą duoną. Na, o per Covid-19 pandemiją dar vienos segregacijos objektu jau tampa asmenys 60+. 

Irenos Vaišvilaitės nuotrauka feisbuke

Nekalbu apie karantino pradžią, kai visi buvome apimti nežinios ir baimės, kad virusai veržiasi pro langus ir duris, o gatvės pilnos infekuotųjų. Kalbu apie naujausius ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo A. Verygos nurodymus: parduotuvėse, kavinėse, kirpyklose ir kitose panašiose įstaigose nerekomenduojama lankytis rizikos grupės žmonėms, t. y. vyresniems nei 60-ies metų amžiaus ir sergantiems lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių, cukriniu diabetu, kvėpavimo organų, inkstų ir kitomis.

Tokios rekomendacijos netruko virsti draudimais, daug nesigilinant į esmę ir prasmę tos iki gyvuonies įsiėdusios frazės apie „pavojų rizikos grupės asmenims“, nors ne vienam kyla klausimų, kodėl tos „rizikos grupės“ nustatomos pagal amžių, o ne pagal ligos istoriją. 

Kiekvienas esame unikalus ir nepakartojamas. Kiekvieno sveikata ir būklė – taip pat. Šiandien išgirdau, kad Ispanijoje nuo Covid-19 pasveiko 113 metų senolė, kuriai vaikystėje teko išgyventi garsiąją „ispaniškojo gripo“ pandemiją. O mano sutuoktinis, šį pavasarį atšventęs šešiasdešimtmetį, su savo panašaus amžiaus kolegomis šauliais per karantiną kiekvieną antradienį budi COVID-19 patikros postuose, tačiau jo su mūsų seteriu Bimu į šuniukų kirpyklą greičiausiai neįleistų – nes ten, matote, „rizikos grupės“ asmenys nepageidaujami. 

Daivos Sniukaitės nuotrauka feisbuke

Šešiasdešimtmečiai nepakliūna į pensininkų gretas – pensijas jiems dar teks užsidirbti. O kaip jas užsidirbti „rizikos amžiaus“ vaikų darželio auklėtojoms, mokytojams, gydytojams, o ir visiems kitiems? „Parašiutinių“ Skvernelio 200 eurų jiems neregėt, nes ne, dar ne pensininkai. Iki šiol juos ignoravo darbdaviai, tačiau dabar, panašu, prie akcijos „Asmenys 60+ nepageidaujami” jungiasi ir kirpyklos su restoranais. Sėdėkite namie ir nosies nekiškite. Gal ir sėdėtų, bet reikia rūpintis tėvais – tais, kuriems jau 80+. Ir vaistų, ir maisto jiems nuvežti reikia, tad parduotuves nori nenori tenka lankyti. 

Pirmąją epidemijos bangą atlaikėme gerai – už tai ačiū visiems: ir jauniems, ir seniems. Buvome atsakingi, paisėme rekomendacijų ir draudimų, vengėme lankyti artimuosius, išlaikėme netgi šv. Velykų egzaminą. Sutuoktinis, budėjęs keliuose prie Vilniaus ir ne vieną automobilį apsukęs atgal, stebėjosi mūsų žmonių supratingumu ir mandagumu. Sakė, kad taip elgiasi laisvi ir save bei kitus gerbiantys žmonės. O ar gerbia ir pasitiki sveiku mūsų protu pandemijos suvaldymo vadovai, bukai ir įkyriai kalantys: „Rizikos grupės asmenims nerekomenduojama“?