Melagių kortelių registras.

Karantinas tęsiasi, todėl mūsų susitikimai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus inicijuotame Kalbos klube persikėlė į virtualią erdvę ir juos galima stebėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos „YouTube“ kanale. Gegužės 28 dieną vėl kalbėsime apie sanskritą ir jo įtaką lietuvių kultūrai. Pašnekovas – žurnalistas ir keliautojas Rimas Bružas.

O mūsų VIII pokalbis su Bernardinai.lt skaitytojais yra apie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ (toliau – LKŽ) Melagių kartoteką, saugomą Lietuvių kalbos institute. Tai tęsinys VII pokalbio, per kurį kalbėjomės apie ekspresyvus – vaizdingus veiksmažodžius. Jie mūsų ausiai skamba neįprastai, daugelį jų mes, modernios lietuvių kalbos vartotojai, girdime pirmą kartą, todėl aiškinomės, gal šie keisti žodžiai yra visiškai atsitiktinai pakliuvę į žodyną po to, kai koks nors šmaikštuolis sugalvojo „išdurti“ žodynininką ir realiu laiku žiebė kaip naują žodį savo fantazijos vaisių.

Pasaulyje, taip pat ir kalbos, gali nutikti visko, ir tokių žodžių, neprigijusių kalboje, kurie buvo sugalvoti vieno asmens, iš tikrųjų galėjo pakliūti į žodyną. Tačiau tai buvo atsitiktinumas, nesusipratimas, žmogiška klaida, nes visi žodžiai, prieš patekdami į žodyną, turėjo pereiti tankų verifikacijos sietą. Jei LKŽ rašančiam mokslininkui kildavo įtarimų ir jie pasitvirtindavo, žodis į žodyną nebūdavo įtraukiamas. Toks žodis nebuvėlis atsidurdavo Melagių kartotekoje.

Prieš kurį laiką žiniasklaidoje pasirodė žinutė apie tai, kad Didžiojoje Britanijoje buvo rastos žodžių, kurie niekada nebuvo įdėti į daugiatomį akademinį Oksfordo žodyną (The Oxford English Dictionary), kartotekos. Ši žinia smarkiai sudomino Jungtinės Karalystės visuomenę, žurnalistai klausė: kaip atsirado šios kartotekos, kokie žodžiai jose sukaupti, kodėl jie buvo atmesti, kodėl jų niekada neprireikė OED autoriams, ir t. t.?

Ar žino Lietuvos visuomenė arba bent akademinė bendruomenė, kad LKŽ archyvuose taip pat yra saugoma atmestų žodžių sankaupa, žodynininkų praminta Melagių kartoteka?

Melagių kartoteka yra nedidėlė nuo 1902 metų kaupiamos LKŽ kartotekos dalis. LKŽ kartoteką didžiajam žodynui dar studentaudamas pradėjo kaupti pirmasis profesionalus lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, kartotekos kaupimą rėmė valstybė (prisiminkime, buvo jaunagramatikių laikai, kai kalbos, ypač gyvosios, sakytinės, faktų kaupimas buvo kalbotyros meinstrymas). Manoma, kad 1923 metais K. Būgos kartoteką sudarė 600 tūkstančių žodžių ir jų iliustracijų.

Po K. Būgos mirties kartotekos pildymas laikinai nutrūko. 1930 metais Švietimo ministerija įsteigė Žodyno redakciją ir įpareigojo profesorių Juozą Balčikonį suburti specialistus bei pagalbininkus studentus žodyno rengimo ir jo kartotekos pildymo darbui. Kaupti žodžius lietuvių kalbos tezaurui buvo pasitelkti VISI. Lietuvos valstybėje atsirado reiškinys, kurio analogų vargu ar daug rasime kitų tarpukario valstybių sociokultūriniame gyvenime. Tai – visuotinis lietuviškų žodžių rinkimo vajus, į kurį – galima teigti – įsitraukė visa moderni lietuvių tauta. J. Balčikonis per spaudą nuolat akcentuodavo: „Svarbu, kad rinkėjai būtų žmonės su nuovoka: mokėtų skirti, kas kalboj gyva, o kas pramanyta, kas tikrai vartojama, o kas tik juokais ar apsirikus pasakyta. Taip pat geistinas dalykas, kad rinkėjai mokėtų tiksliai, be klaidų, užrašyti žodį, padėti jo kirtį ir pažymėti priegaidę“ (cituojama iš J. Balčikonio „Raštų“).

Valstybė mokėjo už žodžius po 20 centų. Mokamų lapelių nupirkdavo 7–10 tūkstančių per mėnesį. Taip per žodžių rinkimo vajų atsirado didžiulė lietuvių kalbos leksikos duomenų bazė.

1933 metais pradėtas rašyti LKŽ tekstas. Vienas iš svarbiausių LKŽ rašymo principų buvo kalbos fakto patikimumo nustatymas. Pradėjus rašyti žodyną ir tvarkant kartoteką abėcėliškai pasitvirtino biblinės ištarmės: geri norai ne visada išsipildo, pasaulis niekada nebūna tobulas, o žmogus – be nuodėmės. Paaiškėjo, kad ne visais surinktais ir nupirktais kalbos faktais galima pasitikėti.

Pirmiausia buvo pastebėta, kad kai kurie rinkėjai pateikė iš dvikalbių žodynų (J. Barono, M. Miežinio) išrašytų žodžių su dirbtinai sugalvotu sakiniu, kaip neva savosios tarmės pavyzdžiu. Pavyzdžiui, Melagių kartotekoje yra žodis augas „trimitas, dūda“, žinomas tik iš J. Barono žodyno, o užrašytas tariamai iš Vadoklių su neva išgirstu gyvu sakiniu.

Liūdnai padaryta išvada, kad kai kurie žodyno „talkininkai“ už honorarą tiesiog nurašė žodžių iš kitų žodynų, raštų ir pateikė juos kaip savo tarmės leksikos faktus. Atidžiau pasižiūrėjus, paaiškėjo, kad šie „talkininkai“ kūrė ir nesamus žodžius, sudarinėjo su jais dirbtinius sakinius. Lengvo pasipelnymo siekusiųjų „kūryba“ ir tapo Melagių kartotekos pagrindu.

Atvirlaiškio pavyzdys.

Ar Melagių kartoteka vertinga? Taip. Joje sukaupti nepatikimi kalbos faktai yra verti atidesnio žvilgsnio, nes gali atskleisti, kaip „imituojamas“ tikras žodis.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad į ją pakliuvo ir žodžių, kurių netinkamumo priežastys buvo kitos. Pavyzdžiui, Melagių kartoteką tyrinėjęs Vincas Urbutis atrado, kad dalis žodžių nebuvėlių yra akivaizdžios ausies ar akies klaidos, nes už iškreiptos formos nesunku įžiūrėti autentišką žodžio pavidalą. Dalis tokių užrašytų klaidų (ar palaikytų klaidomis) atsidūrė tarp Melagių kartotekos lapelių, nedidelė dalis, tenka pripažinti, pakliuvo į LKŽ tekstą.

Kaip jau buvo minėta, kalbos faktai buvo atidžiai verifikuojami, todėl vieno rinkėjo ir tik iš vienos vietos užrašytų žodžių autentiškumas turėjo būti patvirtintas. Net per spaudą (!) buvo klausiama dėl žodžių vartojimo vietos, reikšmės ar kirčiavimo, skambinama vietos mokytojams telefonu, siuntinėjami užklausų atvirlaiškiai. Jei kalbos faktas nebūdavo patvirtinamas, jis atsidurdavo Melagių kartotekoje. Kiek žodžių yra Melagių kartotekoje, iki šiol niekas nėra atidžiai skaičiavęs.

Ar Melagių kartoteka vertinga? Taip. Joje sukaupti nepatikimi kalbos faktai yra verti atidesnio žvilgsnio, nes gali atskleisti, kaip „imituojamas“ tikras žodis. Kitaip sakant, kokios žodžio savybės ir požymiai kalbos vartotojo laikomi relevantiniais: forma, šaknies fonetinė sandara, semantinės acociacijos, kita. Melagių kartoteka gali būti mini laboratorija, kurioje sukaupti žodžiakūros bandymai padeda geriau suprasti referencijos, komunikacijos, konotacijos procesus. Apie tai, kokie yra Melagių kartotekos žodžiai nebuvėliai, pakalbėsime kitą kartą.

Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami.

Daugiau skaitykite:

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (I)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (II)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (III)

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (IV). Spalvoti žodžiai

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (V). Žodžiai kaukės

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (VI). Jausmingieji žodžiai

Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (VII). Ekspresyvai