Vokiečių g. V. Janušauskaitės nuotrauka. 2019 m.

Vilniaus savivaldybės paskelbtame tarptautiniame architektūros konkurse rekonstruoti sostinės Vokiečių gatvę nepaisoma paveldosaugos reikalavimų, teigia asociacija ICOMOS Lietuva. Ji kreipėsi į kultūros ministrą ir Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama koreguoti konkurso sąlygas.

Kokios paveldo apsaugos problemos užprogramuotos dabartinėse konkurso nuostatose? Į Klausimus atsako ICOMOS Lietuva valdybos pirmininkas istorikas DAINIUS ELERTAS.

ICOMOS yra oficiali UNESCO patarėja Pasaulio kultūros paveldo srityje. Kalbant apie Vokiečių gatvę, ar tikrai jos sovietinė dalis irgi priskirta Pasaulio paveldo vietovei?

Vokiečių gatvė su priklausančia viešąja erdve driekiasi trijose skirtingose, tačiau viena kitą perklojančiose vertingiausiose Lietuvos kultūros paveldo vietovėse: UNESCO pasaulio paveldo vietovėje – Vilniaus istoriniame centre (UNESCO pasaulio paveldo lygmuo), Vilniaus senamiesčio (nacionalinis reikšmingumo lygmuo), Vilniaus senojo miesto ir priemiesčių archeologinėje vietovėje (nacionalinis reikšmingumo lygmuo).

Todėl suprantama, kad yra stebimi vykstantys procesai tokioje vertingoje ir miestą reprezentuojančioje vietoje. ICOMOS LIETUVA pateikė valdžios institucijoms oficialų Konkurso sąlygų vertinimą. Toliau norėčiau išreikšti savo, kaip kaip istoriko, asmeninę nuomonę dėl Vokiečių gatvės vertės ir būtinų mokslinių tyrimų pobūdžio.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Vokiečių gatvė yra viena svarbiausių ir seniausių Vilniaus gatvių bei miesto branduolys. Ją suformavo iš pietų, šiaurės, vakarų atbėgusių kelių jungtis dar XV a. Šios vietos strateginę reikšmę visų pirma įvertino Hanzos sąjungos pirkliai ir amatininkai. Yra duomenų, kad XVI–XVII a. laikotarpiu Vokiečių gatvės teritorijoje kurį laiką veikė LDK monetų kalykla. Čia besikuriančių verslo, amatų, svetimšalių dermę atspindi pats gatvės pavadinimas: Die Deutsche Gasse, Monetowa, Niemiecka, Vokiečių.

1555 m. greta iškilo Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia; ji sietina su vietos vokiečių bendruomene ir LDK kanclerio Mikalojaus Radvilos Rudojo iniciatyva. Vienu galu gatvė atsiremia į senąją miesto širdį – rotušę su aikšte susirinkimams, turgui, bausmėms, o priešingoje pusėje jungiasi su Vilniaus gatve. Tai buvo pagrindinis, didysis kelias seniausiojo Vilniaus tilto per Nerį ir Ukmergės link.

Vokiečių gatvės aplinka ir kultūriniai sluoksniai atskleidžia tiek LDK sostinės pakilimus, tiek XIX–XX a. traumuojančias aneksijų laikmečio patirtis. Vilniaus geto tragedija yra viena iš jų. Gatvė susijusi su miesto, krašto, valstybės istorija.

Bulvaras Vokiečių gatvėje įrengtas stalininiais laikais. Jis kaip randas įsirėžia į Vilniaus senamiesčio audinį, tačiau trims vilniečių kartoms tapo įprasta kasdieniška erdve. Vienoje pusėje stūkso sovietiniai daugiabučiai, o kitoje – išlikę senieji namai. Kokios kultūros paveldo vertybės yra bulvaro erdvėje ir aplinkoje?

Rytinėje Vokiečių gatvės pusėje vykusio proceso pasekmes taikliai apibūdino fotografas, kūrėjas Stanislovas Žvirgždas: „Po Antrojo pasaulinio karo architektai, gigantomanijos šalininkai, sumanė Vokiečių gatvę paversti plačia magistrale, turinčia kirsti miestą nuo Aušros vartų iki Žaliojo tilto. Per visą gatvės ilgį buvo pastatytas stalininis monstras, savotiškas besirangantis slibinas – Senamiesčio sunaikinimo simbolis.“

Tačiau net ištisus kvartalus brutaliai sunaikinus, po žeme išliko senųjų miesto struktūrų klodas: rūsiai, pamatai, komunikacijos ir turtingas kultūrinis sluoksnis. Kvartaluose abipus gatvės būta seniausios Vilniaus mieste kanalizacijos. Vakarinėje pusėje sovietmečio invazija buvo mažesnė. Išliko ir senųjų pastatų: pvz., perstatytas XVI a. mėsininkų cechui priklausęs namas, 1793 m. rekonstruotas LDK iždininko L. Tiškevičiaus namas, XV–XVI a. gotikos elementais ir gyventojais žymus Pociejų namas, perstatyti viešomis puotomis išgarsėję Miulerių šeimos namai ir Tyzenhauzų rūmai, XVIII a. architektų Jono Kristupo Glaubico, Lauryno Gucevičiaus, Martyno Kankfuso projektuoti pastatai.  

Dainius Elertas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokiu būdu sužinome ir nustatome, kokio paveldo yra panašiose erdvėse? Kiek svarbūs amžininkų liudijimai ir šimtamečiai dokumentai, senieji žemėlapiai ir planai, buvusių pastatų ir kitų struktūrų liekanos? Ar visada būtina imtis kastuvo?

Viskas turėtų prasidėti nuo iki tol turėtų žinių įvertinimo. Į ankstesnius tyrimus reikėtų žvelgti „nauja akimi“, objektyviai patikrinti anksčiau darytų tyrimų metu surinktus duomenis. Tai padeda suprasti, kiek žinome ir ko dar nepažįstame apie po žeme glūdintį archeologinį paveldą. Iš tiesų žodiniai, rašytiniai, vaizdiniai, kartografiniai šaltiniai padeda atskleisti ne tik buvusio užstatymo, planavimo, medžiagiškumo, išvaizdos ypatybes, bet ir funkcijas, socialinę-kultūrinę terpę, supančią aplinką.

Vis dėlto vos pajudinus žemę atveriamos senojo užstatymo struktūros ir šimtmečių palikimą sukaupęs kultūrinis sluoksnis, menantis laikus, apie kuriuos dar nerašyta ar rašyta menkai. Tiesa, Vokiečių gatvėje kultūrinis sluoksnis kai kur jau iš dalies sunaikintas, taip pat atlikta nemažai įvairių archeologinių tyrimų, bet iki šiol jų duomenys neapibendrinti ir nesusieti su kitų sričių šaltiniais. Be to, kiekvienas kastuvo dūris ne tik atskleidžia, bet ir naikina, ardo paveldą.

Archeologiniai kasinėjimai neturėtų vien tenkinti smalsumą ar naikinimo poreikį ir neprieštarauti paveldo išsaugojimo bei atskleidimo tikslams. Todėl pirma privaloma visame bulvare atlikti nuotolinius (neinvazinius) tyrimus, o tik po to, tiksliai žinant vietas, krypringai ir sutarus, kad būtina, imtis ardomųjų veiksmų.

Kodėl minėtus suvestinius (integruotus) paveldo tyrimus būtina parengti ir pateikti architektūrinio konkurso dalyviams? Ar atsižvelgti į tų tyrimų rezultatus svarbu? Kas atsitiktų, jei visi reikalingi tyrimai būtų atliekami konkursui įvykus? Ar paveldo išsaugojimas ateičiai, atskleidimas, išryškinimas, tausojimas ir pritaikymas dabarčiai paliktas konkurso laimėtojo valiai?

Tiksliai nustačius sovietmečiu nutiestas trasų ar sužalojimų, išlikusių rūsių ar pamatų vietas būtų lengviau įvertinti galimą riziką, sutaupyti mokesčių mokėtojų lėšas, rasti optimalesnių sprendimų. Be to, istorinių, archeologinių, urbanistinių, architektūrinių, ikonografinių, kartografinių arba kompleksinių tyrimų suvestinės padėtų konkurso dalyviams geriau pažinti aplinką, ieškoti darnių, aplinkai bei reglamentavimo režimams neprieštaraujančių architektūrinių idėjų.

Tikėtina, kad šių tyrimų nepateikimas konkurso dalyviams kuria nelygiavertes sąlygas (pvz., kaip lietuvių kalbos nemokančiam tarptautinio konkurso dalyviui susipažinti su šios gatvės palikimu, verte ir pan.? Tuo tarpu lietuvių kalbą mokantieji šiokios tokios informacijos gali rasti).

Kita vertus, gali atsitikti, kad, šioje ypatingoje pasaulio paveldo vietovėje neįvertinus paveldosaugos aspektų, laimėjusios konkursą architektūrinės idėjos nebus įmanoma įgyvendinti ar pats įgyvendinimas taps žalojantis. Konkurso sąlygose „pamiršus“ nurodyti būtinybę laikytis kultūros paveldo apsaugos įstatymų, užtikrinti Vokiečių gatvės kultūros paveldo išsaugojimą ir atskleidimą bei atsisakius vertinti projektus pagal paveldo apsaugos kriterijus, sprendiniai gali sukelti kultūros paveldui rimtų grėsmių.

Perkančiai organizacijai (t. y. Vilniaus miesto savivaldybei) pradėjus įgyvendinti šias konkurso sąlygas laimėjusį projektą didėtų tikimybė vizualiai ir fiziškai žaloti išlikusį paveldą ar nustelbti, iškreipti istorinę atmintį, klaidinti visuomenę dėl Vokiečių gatvės, kaip kultūros paveldo, vertės.

Todėl būtų visiškai nesuprantama ir kenksminga pasauliui ir Lietuvai itin reikšmingo paveldo išsaugojimo, atskleidimo, tausojimo, pritaikymo klausimus palikti tokio neatsakingo konkurso organizatoriaus rankose. Kūrėjo valia, idėjos realizacija tokios jautriose teritorijose neišvengiamai ribojama kitų interesų. Konkursui parengti minėtus Vokiečių gatvės su aplinka kompleksinius paveldo tyrimus, su jais supažindinti kiekvieną konkurso dalyvį ir konkurso sąlygose numatyti būtinybę į juos atsižvelgti būtų labai svarbus pirmas žingsnis.

Kas privalėtų pasirūpinti, kad tarptautinio Vokiečių gatvės rekonstrukcijos konkurso dalyviai būtų supažindinti su šios teritorijos vertėmis ir vertybėmis, ieškotų geriausių jų atskleidimo ir išryškinimo bei pritaikymo sprendinių? Ar tiesiogiai atsakingos už kultūros paveldo apsaugą organizacijos tai užtikrino?

Dar kartą reikia pabrėžti, kad šio viešųjų pirkimų konkurso iniciatorė – Vilniaus miesto savivaldybė. Vis dėlto paskelbtose konkurso sąlygose nuorodų į būtinybę apsaugoti paveldą pateikti visai pamiršta: į paskelbto tarptautinio konkurso sąlygas paveldosaugos dalis išvis nėra įtraukta.

Tiksliau tariant, konkurso sąlygose apie Vokiečių gatvei taikomą teisinę apsaugą – paveldo vietoves ir privalomas saugoti jų vertes – net neužsimenama. Konkurso prioritetams, uždaviniams rezultatų vertinimo kriterijams paveldo verčių ir jų išsaugojimo apskritai nepriskirta. Paveldo ir jo autentiškumo išsaugojimo pasiūlymų irgi nepareikalauta. Konkurso sąlygose, dokumentacijoje neužsiminta apie konsultacijas su kitomis atsakingomis už kultūros paveldą institucijomis – Lietuvos Respublikos kultūros ministru, Valstybine kultūros paveldo komisija, Kultūros paveldo departamentu.

Tokiam konkursui įvykus, šios institucijas bus priverstos reaguoti į konkurso pasekmes. Ir neišvengiamai tokiu aspektu, kuris konkurso iniciatorės visiškai ignoruojamas. Kiek jos linkusios „užmerkti akis“ ir pataikauti kitiems, o kiek imtis atsakomybės tiesiogiai vykdyti savo pareigas, pamatysime netrukus. 

Trumpai apibūdinkite, ką reikėtų pakeisti Bulvaro prie Vokiečių gatvės rekonstrukcijos konkurso sąlygose, kad įtampų ir konfliktų būtų mažiau?

Vilniaus m. savivaldybei ir kitoms atsakingoms institucijoms išsiųstame prašyme ICOMOS Lietuva pateikė konkrečius pasiūlymus, kaip taisyti šiuo metu vykstančio viešųjų pirkimų konkurso sąlygas. Mano nuomone, pirmiausia projektavimo darbai tokioje pasaulio paveldo vietovėje turėtų prasidėti nuo konkurso sąlygų, įteisinančių paveldosaugos tikslus, uždavinius  prioritetus, reglamentus ir paveldosauginius konkurso darbų vertinimo kriterijus. Į konkurso dalyvių kolektyvus būtina įtraukti mokslininkus – Vilniaus tyrinėtojus. Konkurso vertinimo komisijoje nenumatyti paveldo apsaugos specialistai (net jei tokie specialistai ir būtų įtraukti post factum, jie paveldosaugos aspektų negalėtų vertinti, nebent būtų pataisytos pačios konkurso sąlygos).  

Antra, reikia integruoti turimas žinias apie Vokiečių gatvės istorinę raidą, susiejant  istorijos, archeologijos, kartografijos duomenis ir juos papildant (rašytiniai šaltiniai apie Vokiečių gatvę yra išlikę tik nuo XVII a., tuo tarpu pati gatvė egzistavo nuo XV a.).

Trečia, konkurso sąlygose nereikalaujama atlikti archeologinius tyrimus, nors numatomi dideli žemės judinimo darbai. Juk planuojami vandentiekio, nuotekynės ir šiluminių tinklų rekonstravimo darbai, bus įrengiamos trys didelės požeminių atliekų konteinerių aikštelės... Kadangi žinoma apie didelių pastatų, rūmų, šventyklų buvimą Vokiečių gatvėje, tikimybė, kad tokių archeologinių objektų bus aptikta, yra labai didelė. Nepadarius archeologinių tyrimų, tokių pastatų buvimo vietą sunku nustatyti.

Stebina,  jog konkurso sąlygos leidžia autoriams asmeniškai spręsti, kokia yra Vokiečių gatvės „vietos istorija“: paskelbotse konkurso sąlygose numatyta, kad „istorinės atminties elementų poreikis, raiška, kiekis... pasirenkamas autorių nuožiūra“.

Tokia formuluotė yra beprecedentis atvejis Lietuvos istorijoje. Įstatymai sako priešingai. Pirmiausia paveldosaugos ekspertų turi būti atlikti tyrimai ir ištirta, kokiems objektams turi būti taikoma apsauga. Vokiečių gatvės atveju yra saugomas visas archeologinis sluoksnis, taigi pirmiausia būtina išsiaiškinti, kas turi būti saugoma. Tuo tarpu konkurso sąlygose archeologiniai tyrimai priskirti prie nenumatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad projektą laimėjęs autorius galės teigti, jog tokių su archeologinėmis vertybėmis susijusių aplinkybių nebuvo galima numatyti. Taip bus siekiama argumentuoti, kad archeologiniai tyrimai stabdys darbus ir neturi būti atliekami. Tokiais atvejais kaip Vokiečių gatvė būtina atlikti  neinvazinius tyrimus, iš anksto pateikti dalyviams archeologinių vertybių suvestinę.

ICOMOS Lietuva informacija