Johnas Durhamas Petersas

Johnas Durhamas Petersas  – Ajovos universiteto (JAV) komunikacijos profesorius. Jis yra vienas iš žymiausių šiandienių medijų mąstytojų, tyrinėjantis medijų ir kultūros istoriją, komunikaciją ir socialinę teoriją. Lietuvos akademinei bendruomenei jis pažįstamas iš 2004-aisiais lietuviškai pasirodžiusios knygos „Kalbėjimas vėjams: komunikacijos idėjos istorija“. Su Johnu kalbamės apie tai, kokias visuomeninės komunikacijos idėjas esame perėmę iš Sokrato ir Jėzaus, kaip atsiradę socialiniai tinklai keičia mūsų santykį su vienatve ir kuo popierius pranašesnis už skaitmenis.

Atsiradus naujoms masinėms komunikacijos priemonėms, terminas „komunikacija“ tapo populiariausia XX a. filosofijos sąvoka. Ypač daug teoretikų dėmesio ji susilaukė nuo trečiojo dešimtmečio. Ar šis bumas patraukė ir Jus? Kaip tapote komunikacijos istorijos profesoriumi?

Populiarus amerikietiškas posakis yra „research is mesearch“ (posakis reiškia, kad kai kurie tyrėjai renkasi temas, susijusias su jais asmeniškai, arba padedančias geriau suprasti save). Žmonės visada įsitraukia į juos dominančias temas.

Užaugau Bostono apylinkėse, Masačiusetso valstijoje, iš kurios kilo daug puikių rašytojų ir mąstytojų, ir manau, kad pirmiausia buvau įkvėptas jų. Sulaukusį devyniolikos metų Bažnyčia mane išsiuntė į misijas Nyderlanduose, į daugiatautę ir daugiakalbę aplinką. Ten supratau, kad komunikacija yra svarbi žmogiškoji problema. Bendraudami su kitataučiais žmonėmis visada susiduriame su klausimu, kaip išversti požiūrį į kitą kalbą. Pamenu vieną susitikimą su vyru iš Indonezijos, anksčiau buvusios Vokietijos kolonija. Jis turėjo su savimi Bibliją indoneziečių kalba, kurioje žodis Dievas užrašytas kaip „Alachas“. Pasirodo, jei norime kalbėti apie krikščionių Dievą indonezietiškai, vienintelis žodis, kurį jie turi savo kalboje apibūdinti vienatiniam Dievui, yra Alachas iš Islamo. Šis susitikimas man giliai įstrigo kaip komunikacijos sudėtingumo ir kiekvienos kalbos savitumo pavyzdys.

Tuo metu Olandijoje studijavau anglų kalbą, todėl skaitydavau bei analizuodavau daug poezijos. Mačiau, kad eilėraščiai pasako daugiau, nei yra tiesiogiai užrašyta, juose daug papildomo kalba perteikiamo konteksto. Tad daugelis patirčių sudomino ir atvedė mane į komunikacijos studijas.

Savo knygoje aptariate skirtingus komunikacijos tipus  – dialogą ir skleidimą, pasitelkdamas dviejų istorinių asmenybių  – Sokrato ir Jėzaus, idėjas. Sokratas yra abipusio intymaus ryšio tarp pašnekovų šalininkas. Kaip nedera atsiduoti be atrankos, taip nedera tarti žodžius tiems, kuriems šie nėra skirti. Pasak Sokrato, skleidimas be atrankos yra blogas dalykas. Tuo tarpu Jėzų vaizduojate kaip sėjėją, be atrankos beriantį sėklas į skirtingą žemę, ir teigiate, kad Evangelijose aukštinama vienpusio skleidimo miniai komunikacijos forma. Sokratas kruopščiai atsirenka, kam perduoti savo patirtį, sėklas, o Jėzus rodo besaikį švaistymą ir dovanojimą. Teigiate, kad visuomenėje reikia vienu metu laikytis abiejų komunikacijos formų. Kodėl?

Jei gyventume labai mažose grupėse, kaip žmonės gyveno prieš tūkstančius metų, tik šeimose, tuomet nereikėtų skleidimo. Tačiau kadangi gyvename turtingame ir sudėtingame pasaulyje, kai galime prisijungti prie interneto ir nedelsdami sužinoti, kas dedasi, pavyzdžiui, Ukrainoje, tampa labai svarbu praktikuoti skleidimą arba, kitaip tariant, dosnumą. Vienkryptė komunikacija nebūtinai yra blogas dalykas. Abipusiškumas gali būti ir iškreiptas, ir teisingas. Karas ir kerštas, lygiai kaip pokalbis ar prekyba, paklūsta griežto abipusiškumo logikai. Teisingumas reikalauja akies už akį ir danties už dantį. Mes sakome  – šis nusikaltimas vertas tokios bausmės, ši prekė  – tokios kainos. Jei socialinius santykius lemtų tik abipusiškumas, gyvenimas virstų monotonišku judėjimu quid pro quo ratu. Be abipusiškumo gyvenimas būtų labai neteisingas. Jei jame klestėtų tik abipusiškumas, jis būtų nelaimingas.

Taip pat manau, kad Sokratas yra labai aristokratiškas ir privilegijuotas, o Jėzus  – labai demokratiškas. Tačiau problema ta, kad negalime elgtis su savo šeima ir draugais vien demokratiškai. Turime pasirinkti draugus, sutuoktinį, kuriuos išskiriame iš kitų žmonių. Tai labai stipri įtampa tarp būdų, kaip elgiamės vieni su kitais. Sokratas teisus sakydamas, kad negalime vienodos meilės skirti visiems, neįmanoma dalytis vienodai artimu ryšiu su kiekvienu.

Labai įdomu kurti socialinę politiką vadovaujantis skleidimu. Mokykla, viešoji biblioteka, visuomeninės transliavimo priemonės, parkai, muziejai  – tai visiems atviros institucijos, esmingai svarbios visuomenei. Politinė skleidimo reikšmė yra labai pozityvi, nes skatina visuomenę investuoti į bendrąjį gėrį. Manau, jog viena iš parabolės apie sėjėją prasmių yra ta, kad paviršutiniški santykiai yra normalu ir ne visi santykiai turi būti labai artimi ir intensyvūs.

Knygoje „Kalbėjimas vėjams“ rašote, kad Jėzus pirmiausia yra žodžio skleidėjas, paliekantis žmonėms patiems interpretuoti parabolių prasmę, o atskirai ją išaiškinantis tik mokiniams. Tikintieji, kalbėdami apie naująją evangelizaciją, apmąsto naujus Gerosios Naujienos skleidimo būdus per komunikacijos priemones. Esu girdėjusi svarstymų, „ar Jėzus naudotųsi feisbuku“. Kaip manote Jūs? „Feisbuke“ siunčiame informaciją iš karto visiems, tačiau turime konkretų būrį draugų, kuriuos ta informacija pasiekia. Kaip apibūdintumėte šią komunikacijos formą?

Jūs jau paminėjote, kad „feisbukas“ nėra gryna skleidimo forma, nes renkamės žmones būti mūsų draugais. Ar Jėzus naudotųsi internetu ir ar naudotųsi „feisbuku“, yra skirtingi klausimai. Dar svarbesnis klausimas būtų, ar Jėzus naudotųsi internetine žiniasklaida skelbti Evangeliją? Manau, kad taip. Jei pažvelgtume į Naujojo Testamento laikus, matytume, kad krikščionys pirmaisiais amžiais evangelizacijai naudojo visas to meto naujausias medijas. Šventasis Paulius, pagonių apaštalas, buvo labai drąsus rašydamas laiškus. Laiškai plinta visiems ir cirkuliuoja tarp tikinčiųjų. Tai puikus skleidimo ir dialogo formų derinimo pavyzdys. Jis rašo laiškus korintiečiams ir romiečiams, kuriuos dauguma tikinčiųjų išgirsta bažnyčiose, nes patys nemoka skaityti ir rašyti. Tada kas nors atsako Pauliui, ir jis siunčia dar vieną laišką. Taigi jo laiškai turi dialoginį elementą, o kartu yra aiškus skleidimas. Tai primena „feisbuką“. Jame galima siųsti privačią žinutę vienam konkrečiam asmeniui ir išplatinti pranešimą „ant sienos“, kurį mato visi draugai. Galima išplatinti internete, ir tai pamatys visi arba niekas. Skleidimo problema ta, kad niekad neaišku, ką pasieks tavo pranešimas.

Žvelgdami į Bažnyčios santykį su naujomis technologijomis iš istorinės perspektyvos, matome, kad Liuteris aktyviai naudojo spausdinimo presą platinti Šventajam Raštui. Bažnyčia į protestantizmo judėjimą atsakė kontrreformacija, kuri taip pat naudojo medijas labai plačiai, pasitelkė vaizdus, garsus ir teatrą Evangelijai skelbti.

Masinės komunikacijos priemonės dažnai kaltinamos dėl savo vienpusiškumo ir galios diktato, o pripažįstamas dialogo pranašumas. Tuo tarpu Jūs teigiate, kad daugelio iš mūsų galvose tebeviešpatauja dialoginis geros komunikacijos modelis, nors pasirinkę skleidimą kaip pamatinį elgtumės protingiau. Kodėl?

Tam tikra prasme mėginu apversti išankstinį žmonių nusistatymą, kad dialogas yra pranašiausias komunikacijos būdas, ir priversti žmones apmąstyti kitus būdus.

Gyvenime patyriau nuostabių dialogų, tačiau dažnai ypatingi momentai būna visai nedialogiški, pavyzdžiui, kai nueinu į koncertą ar bažnyčią arba perskaitau mirusio autoriaus knygą. Daugelis žymių mąstytojų yra mirę, tačiau mums vis dar įdomu skaityti jų paliktus raštus, ir jie mus įkvepia. Nemanau, kad skaitymas yra blogai dėl to, kad jame nevyksta pokalbis. Kartais klausymasis būna pasyvus, kaip kad klasikos koncerte, kur žmonės paprastai sėdi tylėdami, tačiau klausymasis, mano galva, yra vienas sudėtingiausių ir nuostabiausių dalykų, kuriuos daro žmonės. Manau, kad skleidimo principas mus moko klausytis ir būti atviriems etikos. Žinoma, vėliau jis pereina į dialogą, nes dialogas nėra vien mano ir tavo kalbėjimas, bet iš klausymosi gimstantis atsakymas. Todėl noriu pasakyti, kad iš šių dviejų komunikacijos modelių skleidimas yra fundamentalesnis, gilesnis. Būti atviram kitam ir pasiryžti klausytis yra ir skleidimo, ir dialogo pagrindas. Jeigu per daug greitai peršokame prie dialogo, sakydami, jog jis geriausias, praleidžiame gilesniąją jo dalį.

Pastaruoju metu domitės, kaip kartu su medijomis keičiasi žmonių požiūris į vienatvę. Daugelį amžių žmonės stengėsi kovoti su komunikacijos kliūtimis, bandydami įveikti laiko bei erdvės barjerus ir svajodami apie globalų ryšių tinklą. Ar ši svajonė išsipildė skaitmeniniame amžiuje? Kaip mūsų požiūrį į vienatvę pakeitė socialiniai tinklai?

Svajonė apie globalius ryšius yra išties labai sena. Krikščionys tiki šventųjų bendravimu  – kai visi gali bendrauti su visais, nepaisydami laiko ir erdvės ribų. Čia galime įžvelgti analogiją su internetu, kuriame bendraujame su daugeliu žmonių, galime matyti ir išgirsti asmenis, kurie šiuo metu yra jau mirę. Prieš keletą metų užėjau į vieno mirusio draugo tinklalapį ir nustebau pamatęs, koks jis gyvas. Mane perskrodė mintis  – gal jis iš tikrųjų nemirė? Užtruko pora mėnesių, kol išsiaiškinau, kad kitas draugas atsakinėja žmonėms už jį. Man tai buvo keista patirtis.

Gyvename tam tikra prasme socialiniame avilyje. Nemanau, kad žmonės nori vienatvės. Ne  – jie nori vienumos. Yra labai svarbus skirtumas tarp vienatvės, t. y. vienišumo, ir vienumos. Kai sakome, jog žmogus yra vienišas, reiškia, kad jis yra vienas, nors nenorėtų toks būti. Kai sakome „vienuma“  – tai reiškia žmogaus apsisprendimą ir normalią laisvai pasirinktą būseną.

Harmoniją tarp bendravimo ir vienumos prilyginčiau oro baliono principui  – reikia pakilti ganėtinai aukštai, kad pamatytume gražius apylinkių vaizdus, tačiau turėti pakankamai balasto, kad nepakiltume kažin kur. Atsidūrus ore, didžiausias menas yra vairuoti balioną su keleiviais ir palaikyti jį tinkamame aukštyje.

Man atrodo, kad socialiniai tinklai mums perša mintį, kad būti vienam yra blogai, jog tai  – problema. Tačiau iš tiesų būti vienam yra normali žmogaus gyvenimo dalis. Kai įeiname į „feisbuką“, jis priverčia mus pasijusti vienišais. Jis nori, kad pasijustume vieniši, ir tada pateikti būdą, kaip išgyti iš to vienišumo, siūlydamas siurrealistinius socialinius santykius. Lygiai taip pat manau, kad televizija verčia mus pajusti nuobodulį ir kartu pasiūlo, kaip jį įveikti. Kiekviena medija palaiko savo verslą sukurdama poreikius, kuriuos vėliau išpildo.

Medijos kuria ne tik mūsų vienumos ilgesį, bet ir tiesioginio bendravimo, buvimo kito akivaizdoje troškimą. Kaip jau minėjome, paviršutiniški santykiai yra gerai, bet žmogui trūksta kažko tikresnio, gilesnio. Gal palaikysite mane pamišusiu, bet „feisbuke“ man trūksta žmogaus pėdų. Kai žmonės susitinka, galime matyti, kokius batus jie avi. Tai svarbus socialinis indikatorius. „Feisbukas“ yra labai ribotas  – paprastai matome tik veidą, tačiau nematome rankų, liemens, kojų. Gauname ribotą socialinę sąveiką. Mums reikia „footbook“, bet nemanau, kad tą galime pasiekti tinkle.

Išgyvename nuolatinio buvimo prisijungusiems paradoksą. Tačiau dabar reikia priemonių, kurios padėtų „atsijungti“. Kokios jos?

Tai, kiek laiko žmogus būna prisijungęs, priklauso nuo kiekvieno asmeniškai. Turiu keturis anūkus ir tikiuosi, kad jie užaugs ne tinkle ir išugdyti ne ekrano technologijų, bet trijų svarbių gyvenimo dalių  – žmonių, gamtos ir knygų. (Į tą trejetą įtraukčiau ir muziką.)

Pažįstu žmogų, kuris pykdamasis su žmona išeina į kitą kambarį, kad galėtų išdėstyti jausmus raštu. Jis pirmenybę teikia tekstui, o ne kalbėjimuisi akis į akį. Žinoma, tekstas turi daug privalumų. Rašydami turime keletą sekundžių pagalvoti, o jei kalbėdami su žmogumi padarome ilgą pauzę, jis ima manyti, kad kažkas negerai. Kalbėdami paprastai atsakome nedelsdami, tad bendravimui akis į akį reikia griežtos savidisciplinos ir įgūdžių. Natūralu, kad žmonės nori pabėgti nuo šio tiesioginio pasaulio, nes jis sudėtingas. Kita vertus, tiesioginis žmonių bendravimas turi tūkstantmetę istoriją. Žmogus išrado raštą prieš penkis tūkstančius metų, bet dauguma išmoko rašyti tik prieš porą šimtmečių. Per medijas, tarpininkus, raštą ar „feisbuką“ bendraujame dar tik labai trumpą laiką. Nesakau, kad tai nenatūralu, tačiau sakau, kad turime dešimčių tūkstančių metų patirtį bendrauti tiesiogiai, akis į akį, ir tik poros šimtmečių – bendravimo tekstais.

Paminėjote knygas. Kai kurie žmonės sako, kad knygos, žurnalai ir laikraščiai jau paseno, o skaitmeninėje eroje juos neišvengiamai pakeis elektroninės versijos. Tuo tarpu pats labiau vertinate popierinę formą ir kaupiate spausdintas savo tekstų kopijas. Kodėl?

Pirmiausia knygą galiu skaityti skirtingose pozicijose, kad ir gulėdamas ant grindų. Nemėgstu skaityti žiūrėdamas į ekraną, nes man paskausta nugara. Taip pat labai vertinu fizinį kontaktą, galėjimą liesti puslapius, užuosti popieriaus kvapą.

Kitas dalykas  – tekstas, užrašytas knygoje, išliks artimiausius porą šimtmečių, o elektroninė forma pasensta labai greitai. Dauguma mano elektroninių tekstų, parašytų devintajame dešimtmetyje, dabar jau yra negrįžtamai išnykę, nes jų išsaugojimo formatas paseno. Turiu keletą „floppy“ diskelių, bet negaliu jų atidaryti, nes nebėra kompiuterių, kurie juos naudotų. O visi to paties laikotarpio spausdinti tekstai sėkmingai išlikę lentynose. Informacijos saugojimas skaitmeniniu formatu yra labai netvarus ir trumpalaikis, nes medijos keičiasi taip greitai, kad jau nebesusikalbame tarp kartų.

Manau, kad istorinėje perspektyvoje interneto žiniasklaida ir skaitmeninės išsaugojimo priemonės mus išduos. Taip pat galvoju, kad XIX amžius buvo daug palankesnis istorijos tyrinėtojams nei bus XXI a. Net jei viską dabar įrašinėjame, ar šiandienės įrašymo formos dar egzistuos po penkiasdešimt metų? Kiekvienai formai reikalingas ją nuskaitantis įrenginys. Greičiausiai jos jau bus išnykusios. Pažvelkime į prieš penkiolika metų naudotus kompiuterius ir populiarias vaizdajuostes. Jos jau tapo plastiko laužu. Todėl, jei domimės istorija, turėtume vertinti senąsias medijas  – knygas, žmones ir gamtą.

Rozetės akmuo yra puikus ilgalaikio informacijos išsaugojimo pavyzdys. Ant jos užrašytas tas pats tekstas egiptiečių hieroglifais, demotiniu raštu ir klasikine graikų kalba. Pastaroji padėjo žmonėms iššifruoti senovės egiptiečių hieroglifus. Ar po dviejų tūkstančių metų radę „floppy“ diskelį žmonės supras, kas tai per daiktas, ir ar sugebės perskaityti jo informaciją? Greičiausiai jie palaikys tai plastiko atlieka. Popierius niekad netaps nebereikalingas. Medijos nemiršta, tik prisiima mažesnius vaidmenis.

Šiuo metu elektroniškai išsaugome daugybę informacijos, tačiau didžioji jos dalis yra mažavertė. Tekstų ir nuotraukų spausdinimas tam tikra prasme veikia kaip filtras  – atrenkame aukštesnės vertės informaciją.

Taip  – informacijos platinimas ir saugojimas skaitmeninėje erdvėje yra skleidimas, o spausdinimas  – dialogas, kai atidžiau atrenkame.

Pakalbėkime apie visuomenės informavimo priemones kaip apie tiltus tarp žmonių. Ar iš tiesų gyvename „globaliame kaime“, kaip kad rašė Marshalas Mcluhanas knygoje „Kaip suprasti medijas“? Zigmundas Baumanas prieštarautų, kad medijos sujungia tik jų savininkus ir naudotojus, o iš tiesų didina atskirtį tarp turtingųjų ir vargšų.

Negalėčiau tvirtinti, kad technologijos sąlygoja šią didėjančią atskirtį, tačiau visiškai aišku, jog pasaulyje egzistuoja šlykšti nelygybė. Dešimt turtingiausių JAV piliečių valdo tokį patį turtą kaip 150 milijonų vargingiausių pasaulio žmonių. Tai visiškai nenormalu. Tačiau tai nėra vien technologijų problema.

Skaičiau Nigerijoje, didelėje ir kintančioje Afrikos šalyje, atliktą studiją. Oficiali prieiga prie interneto šalyje yra maža, tačiau piratavimas taip paplitęs, kad veikia kaip demokratizuojanti praktika. Oficialioje statistikoje, kuri vertina technologinį išsivystymą, matytume didelį skirtumą tarp tokių šalių kaip Suomija ir Lietuva, išvysčiusių kompiuterinį tinklą, ir Nigerijos. Tačiau jei pažiūrėsime, prie kokios informacijos nigeriečiai turi prieigą, išvysime gerokai mažesnį skirtumą nei tikimės. Žmonės nueina į piratinę filmų parduotuvę ir gali gauti prieš savaitę išleistą Holivudo filmą, taip pat sužinoti naujienas, pavyzdžiui, iš Ukrainos. Piratinė veikla visada buvo labai demokratinė. Dažnai kalbame apie spaudos indėlį į demokratijos pažangą, tačiau didelis vaidmuo čia teko piratavimui. Tad turiu dviprasmišką nuomonę apie piratavimą.

Tai, kad naujos medijos visus suvienys, yra juokinga idėja. Vis dar daug konfliktų įvairiausiose pasaulio vietose. Net jei ir suprasime vieni kitus, tai dar nereiškia, kad neliks konfliktų. Jie gali tapti dar intensyvesni. Manau, kad Obama ir Putinas puikiai supranta vienas kitą, tačiau būtent dėl to tik dar labiau nesutaria. Geresnis supratimas negarantuoja geresnių santykių. Naujos medijos leidžia mums daugiau dalintis informacija, o ne labiau mylėti vienas kitą.

Tie, kurie mano, kad technologijos daro pasaulį geresnį, turėtų pasižiūrėti į pasaulį. Tai paradoksas  – žmonės turi daug greitesnę prieigą, žino daugiau ir lengvai užmezga ryšius su žmonėmis kitoje pasaulio dalyje, tačiau tai negarantuoja taikos ir sugyvenimo.

Lietuva yra šalis, labai skaudžiai patyrusi, ką gali propagandos mašina. Kai kurie medijų teoretikai, tokie kaip Walteris Lippmannas, teigia, kad žiniasklaida formuoja valdžiai palankią visuomenės nuomonę. Šiuo metu žinome, jog įtakingiausios žiniasklaidos priemonės priklauso dideliems koncernams, yra keleto žmonių rankose. Kiek galime tikėti žiniasklaidos objektyvumu ir nuomonės laisve?

Iš tikrųjų klausiate apie tiesą. Netikiu, kad yra faktų, atskirtų nuo istorijos ir politikos konteksto. Nemanau, kad įvykiai buvo objektyvūs ir nemanau, kad turėtume siekti objektyvumo. Verčiau turėtume siekti nuoširdaus šališkumo, stengtis suprasti informaciją ir susidaryti sąžiningą nuomonę.

Taip pat labai svarbus informacinis raštingumas, kad žmonės žinotų, kaip atsirinkti informaciją. Nesakau, kad turėtume nustoti ieškoti tiesos. Tiesa yra vertinga ir turime dėl jos kovoti. Faktai taip pat labai daug reiškia, pavyzdžiui, kiek žmonių buvo nužudyta Maidane  – dvidešimt ar šimtas. Be to, labai sudėtinga juos išsiaiškinti. Tenka atlikti tyrimą, kuris užima savaites ar net mėnesius, o žurnalistai dažniausiai neturi tam laiko.

Žurnalistika yra pirmasis istorijos juodraštis. Esu prag­ matiškas ir manau, kad visos mūsų žinios yra geriausių pastangų rezultatas, bet niekada nerasime visos tiesos. Būti pragmatiškam nereiškia sakyti, kad tiesos nėra ir pasiduoti  – pragmatiškas požiūris skatina maksimaliai prie tos tiesos priartėti.

Žmonės turėtų nelikti pasyvūs žiniasklaidos stebėtojai, ypač poros tų pačių kanalų, bet kritiškai vertinti informaciją. Lengva mums, profesoriams, taip sakyti (juokiasi). Mes, profesoriai, manome, kad žmonės turi visą laiką būti kritiški, nors žinome, jog nepavyksta nuolatos išlikti budriam.

Be to, žmonių politinės pažiūros susiformuoja ne tik iš žiniasklaidos. Joms daug įtakos turi šeima ir žmonės, su kuriais bendraujame. Visai nekeista, kad jūs, lietuviai, stipriai palaikėte Maidano protestuotojus, nes esate patyrę sovietų okupaciją ir taikią revoliuciją, todėl jai ir simpatizuojate. Tad šios pažiūros ateina iš istorijos, o ne iš dienraščių. Mūsų žinių ir nuostatų pamatas yra daug tvirtesnis nei tai, ką sako žiniasklaida.

Kalbino Monika Midverytė OFS