Šis sutrikimas yra aprašytas Tarptautinėje ligų klasifikacijoje seksualinio pasirinkimo sutrikimų skyriuje (jis priklauso dideliam psichikos ir elgesio sutrikimų skyriui). Sutrikimas aprašomas kaip lytinis potraukis prie vaikų, paprastai ankstyvos paauglystės amžiaus arba laikotarpio prieš jį. Kai kuriuos pedofilus traukia mergaitės, kitus – tik berniukai, dar kitus domina abi lytys.

Pedofilija retai konstatuojama moterims. Kontaktai tarp suaugusiųjų ir lytiškai subrendusių paauglių yra visuomenės smerkiami, ypač jei dalyviai yra tos pačios lyties, bet jie nebūtinai byloja apie pedofiliją. Pavienis atvejis, ypač jei iniciatorius yra pats paauglys, dar nenurodo į šį sutrikimą. Prie pedofilų yra priskiriami vyrai, kurie dėl patiriamos frustracijos (vidinio diskomforto) linkę turėti lytinius santykius labiau su vaikais, nei su suaugusiaisiais. Vyrai, kurie lytiškai tvirkina savo vaikus, retkarčiais ieško ir kitų vaikų, abiem atvejais – tai pedofilija.

Rytų kultūrose vyrų potraukis prie nesubrendusių mergaičių nebuvo smerkiamas. Prancūzijoje tik nuo antrosios XIX amžiaus pusės mergaičių santuokinis amžius padidintas iki 13 metų. Šiuo metu santykius su vaikais iki 15–16 metų riboja teisinės ir moralinės normos. 25% moterų atsimena, jog vaikystėje vyrai su jomis tam tikru būdu siekė seksualiai suartėti, tiesa, tikri lytiniai aktai labai reti. Dažniausiai pedofilai yra paaugliai, trisdešimtmečiai ir pagyvenę vyrai. Neretai vaikus bando tvirkinti giminaičiai ar šeimos draugai.

Tvirkinimas gali pagreitinti vaiko psichoseksualinį vystymąsi, sukelti iškrypimų, sutrikdyti galimybę pasiekti seksualinės harmonijos busimoje savo šeimoje.

Kokios pedofilijos priežastys? Normalios raidos sutrikimas, netinkamas tėvų auklėjimas, ypač iki 3–5 metų amžiaus. Dėl to nesusiformuoja sugebėjimas lygiomis bendrauti su bendraamžiais, ypač priešingos lyties atstovais. Šie žmonės nepajėgia užmegzti ilgalaikio artimo santykio. Vidinis, dažnai nesąmoningas menkavertiškumo jausmas verčia kurti artumą su vaikais, kurie nesugeba kritiškai vertinti situacijos ir apginti save.

Gydytojas psichoterapeutas-seksologas Viktoras Šapurovas

Svarbu ugdyti asmeninį santykį su Jėzumi ir įsitraukti į aktyvų krikščionišką gyvenimą. Savanoriškas darbas skatina dosnumą, dalyvaujant renginiuose, stovyklose, maldos grupelėse skleidžiasi žmogaus talentai ir sugebėjimai. Tada lengviau pajusti, kas tau teikia džiaugsmą, traukia ir liečia širdį.

Gera apie tai pasikalbėti su dvasiniu vadovu, palydėtoju ir atvirai aptarti kylančius klausimus, tarnystės ar maldos patirtis.

Patartina rašyti dienoraštį, kurį vėliau paskaitinėjęs tarsi iš šalies galėsi atpažinti savo pomėgius, stipriąsias ir silpnąsias savybes ir suvokti, kaip Dievas tave veda.

Taip pat pabandyk įvardinti, kokio gyvenimo norėtum: savam krašte ar būti misionieriumi, dirbti su vaikais ar globoti senelius, labiau traukia bendruomenės, kur daugiau laiko praleidžiama bendroje maldoje, ar tokios, kur pirmumas teikiamas asmeninei maldai.

Aplankyk kelias vienuolijas, pamąstyk, kur jautiesi geriausiai, kur tave apima jausmas, kad esi "savas". Tai irgi ženklas, kokią vienuoliją rinktis.

Bernardinai.lt vyr redaktorius Andrius Navickas

Ne, tokios galimybės nėra. Priežastis paprasta - nesame tikri, kad pavyks pratęsti  gražią tradiciją ir  parengti krikščionišką darbo kalendorių 2011-iems metams.  Deja, didžiausia kliūtis - lėšų trūkumas.

Tikrai dėkojame visiems Bernardinai.lt bičiuliams, kurie remia aukomis.  Tai mums padeda išlikti ir, nors ir kiek susipaudus, rūpintis tiek Bernardinai.lt, tiek "Kelionės" leidyba. Tačiau lėšų parengti krikščionišką darbo kalendorių, deja, kol kas neturime ir nesame tikri, jog pavyks atrasti rėmėjų.

Aišku, yra ir kitas kelias - jei atsirastų bent keli tūkstančiai žmonių, kurie iš anksto užsisakytų darbo kalendorių, galima būtų iš surinktų lėšų jį išleisti.  Vis gi nebandome pradėti tokio pobūdžio užsakymų vajaus, nes baiminamės nuvilti užsisakiusius, jei jų skaičius bus pernelyg mažas.

Jei turite idėjų dėl paramos pritraukimo ar pats galite paremti krikščioniškos darbo knygos leidybą - labai laukiu Jūsų laiškų adresu andrius@bernardinai.lt.

Atsako br. Ramūnas Mizgiris OFM

Panašūs klausimai yra keliami Senajame Testamente „Jobo knygoje“. Joje nagrinėjama nekalto žmogaus kančios problema. Nors kančios paslapties ji neišaiškina, nes ribota žmogaus išmintis negali suprasti visatą valdančio Dievo visko žinojimo gelmių, ir „Dievo elgesio su žmogumi nepateisina“, tačiau įkvėptasis knygos autorius drįsta leistis į kenčiančio žmogaus tikėjimo kelionę.

Problemos, su kuriomis susiduria kenčiantis žmogus, gali būti išspręstos plačiau ir giliau atsivėrus Dievo galybei, artumai ir išminčiai. Šis atsivėrimas galimas ir per nuoširdžius priekaištus Dievui. Juk Jobo klausymai ir priekaištai Dievui išreiškia ne nuopuolį ar sunkią nuodėmę, bet – išminties mokymą, kad žmogus gali aptarti save, savo būties klausymą, būtent Kūrėjo – Visagalio – artume.

Atsakydamas Jobui, Dievas nieko nepaaiškina, tik suvaržo žmogaus maniją viską vertinti ir apie viską galutinai spręsti bei primena mūsų ribas. Mes skatinami pasitikėti nesuvokiamu Dievo slėpiniu. Iš tiesų Jobas svyruoja tarp nevilties ir tikėjimo, bet svarstymų pokalbį užbaigia drąsiu pasitikėjimu.

Dietologė Aušra Jauniškytė, Medicinos diagnostikos centras

Kaip gydytoja dietologė, galiu atsakyti, kad tai iš tikrųjų pirmasis nereceptinis vaistas svoriui mažinti. Iki jo nutukimui gydyti buvo tik receptiniai vaistai. Įvairūs maisto papildai nutukimo gydyme nenaudojami, dėl neįrodyto poveikio ir saugumo.

Šiame vaiste yra dvigubai mažesnė veikliosios medžiagos dozė, nei receptiniame analoge. Taigi poveikis  silpnesnis, bet ir mažesni nepageidaujami reiškiniai.

Jis registruotas ne tik ES bet ir Amerikoje. Atlikti tiek saugumo, tiek veiksmingumo tyrimai.

Vaistas slopina riebalų įsisavinimą žarnyne – iki 20 proc. mažiau riebalų. Taigi, jie suvalgėte 100g riebalų per dieną, organizmas įsisavins tik 80 g  - gausite mažiau riebalų ir mažiau kalorijų.

Kaip ir kiekvienas vaistas, jis turi savo parodymus – kada ir kam vartoti ir kam negalima vartoti. Paprastai vartojamas antsvoriui gydyti,  kai dar nėra komplikacijų dėl per didelio riebalų kiekio.  

Kadangi yra nereceptinis, žmogus gali pats nusipirkti, be gydytojo recepto.

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo Įšventinimu.

Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami.

Kiekvienas vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam pavestoje vietoje.

Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas kaip vietinės Bažnyčios galva šioje kolegijoje liudija visuotinės Bažnyčios vienybę ir drauge rūpinasi visomis Bažnyčiomis.

Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos Bažnyčios Galvai.

Pagal Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos informaciją

Kad asmuo būtų tinkamas kandidatas vyskupystei, reikia:

1) kad išsiskirtų tvirtu tikėjimu, dora, pamaldumu, uolumu, išmintimi, protu bei žmogiškomis dorybėmis ir turėtų visas kitas savybes, leidžiančias tinkamai atlikti minimas pareigas;

2) turėtų gerą reputaciją;

3) būtų sulaukęs bent trisdešimt penkerių metų amžiaus;

4) būtų buvęs kunigu bent penkerius metus;

5) būtų įgijęs Šventojo Rašto, teologijos arba kanonų teisės daktaro ar bent licenciato laipsnį Apaštalų Sosto patvirtintame aukštųjų studijų institute arba tikrai būtų patyręs šiose disciplinose.

Parengta pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą, „Dekretą dėl Vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje CHRISTUS DOMINUS".

Pagal http://iteadjmj.com/LIBROSP/cickodeksas.pdf

Urantijos knyga nėra susijusi su religija įprastine prasme. Šia knyga remiasi dvi organizacijos  -  Urantia Foundation ir Urantia Fellovvship. Taip pat šią knygą mėgsta studijuoti individualūs tikintieji. Neretai ji tampa krikščionių parankine knyga.

Sunku pasakyti, kiek žmonių skaito Urantijos knygą. Jos išleista yra daugiau kaip ketvirtis milijono egzempliorių.

Urantija, kaip teigiama knygoje, yra senovinis Žemės planetos pavadinimas. Knyga didelė - per du dūkstančius puslapių ir apima daugiau nei 200 atskirų skirsnių apie:

1. Dievą,
2. Kitas antgamtines būtybes,
3. Žemės ir Visatos istoriją,
4. Žmonijos atsiradimą ir istoriją,
5. Jėzų Kristų ir jo žinios esmę.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Čikagos psichiatras W.S.Sadleris (1875-1969) susidomėjo neįprastu atveju. Paciento žmona pasakojo, kad jos vyras naktį per miegus kalba apie kažkokius apreiškimus, kai ką bando diktuoti. Įdomu tai, kad pacientas, atsibudęs ryte, menkai rūpinosi savo naktinėmis pranašystėmis. Sadleris ir paciento žmona užrašė tai, ką pacientas diktavo ir taip atsirado Urantijos knyga (UK). Ji užrašyta 1934-1935 metais. Knygą analizuoti buvo įkurta ne pelno siekianti organizacija The Urantia Foundation. Ji įkurta 1950 metais. Vėliau įsikūrė Urantijos brolija, tačiau Fondas 1996 metais pareikalavo, jog Brolija pavadinime nevartotų Urantijos pavadinimo ir ši pasivadino Penktąja Epochine Brolija. Savo ruožtu Fondas 1999 metais pakeitė pavadinimą į Urantijos draugiją (Fellowship).

Angliškai išspausdinta Urantijos knyga buvo 1955 metais ir netrukus išversta į suomių, ispanų, prancūzų kalbas. Knygą sudaro keturios dalys, kurių paskutinė išskirtinai skirta Jėzui Kristui - jis vadinamas ketvirtuoju epochiniu įvykiu žmonijos istorijoje. Urantijos knygos pasirodymas yra penktasis toks įvykis.

Mūsų pasaulis, pasak UK, yra vienas iš 10 milijonų apgyvendintų pasaulių. Dievas yra visatos kūrėjas ir universalus Tėvas, visa ko šaltinis. Jis veikia kartu su kitomis dievybėmis, kurios sudaro tris trejybes. Knygoje pasakojamas pasaulio atsiradimas nesutampa nei su bibliniu, nei su darviniškuoju. Žemesnieji gyviai išsivystė į žmogų, o žmogus turi išsivystyti į dvasinę būtybę. Kiekviename žmoguje veikia dieviškoji dvasia, kuri kreipia mūsų evoliuciją aukštyn. Neigiama prigimtinė nuodėmė ir kartu atpirkimo poreikis. Jėzus aprašomas kaip septintoji Dievo sūnaus Nebadono inkarnacija. Prieš savo viešąją misiją Jėzus keliavo po Indiją. Jis mirė ant kryžiaus ir buvo prikeltas morontiniame kūne (kažkas tarpinio tarp dvasinio ir materialaus būvio).

Urantijos knygos genezė ir jos pretenzijos panašios į kitų XIX ir XX a. privačių apreiškimų pobūdį (pvz., Visariono, Moono, Josepho Smito, Eugenio Siraguso tekstai). Paprastai šiuos tekstus rašantys asmenys sako, jog jiems girdisi diktuojąs balsas, įsakmiai reikalaujantis apreiškimą užrašyti. Tokių „apreiškimų“ kilmė gali būti labai įvairi. Urantijos knyga išsiskiria tuo, jog yra kiek panaši į mokslinę fantastinę literatūrą; jos idėjos neabejotinai darė įtakos įvairiems UFO kultams ir New Age sąjūdžio adeptams.

Pagal religijotyrininko A. Navicko pateiktą medžiagą ir interneto tinklalapius parengė br. Arūnas Peškaitis OFM

Kai katalikas sudaro santuoką su krikščionimi, jo santuoka (kai yra tinkamai švenčiama) yra sakramentinė.

Tuo tarpu kartais katalikai sudaro santuokas su nekrikščionimis. Kai katalikiškosios pusės vyskupas (arba generalvikaras) tam suteikia leidimą, tokia santuoka, be abejo, yra pripažįstama ir Bažnyčios. Tačiau tokių, vadinamųjų mišriųjų, santuokų sudarymui yra keliami atitinkami reikalavimai.

Tai yra vyskupas (arba generalvikaras) gali duoti leidimą sudaryti tokią santuoką, jei mano, jog priežastis (sudaryti santuoką būtent su nekrikščionimi) yra pagrįsta, ir jeigu yra įvykdomos tokios sąlygos:

1. Katalikiškoji pusė pasižada saugoti savo tikėjimą ir daryti tai, kas yra jos galiose, kad vaikai bus krikštijami ir auklėjami katalikiškai;

2. Apie tokius katalikiškos pusės pažadus turi žinoti antroji pusė (šiuo aspektu neprivalo nieko žadėti, tačiau turi žinoti katalikiškos pusės ketinimus);

3. Abiem pusėms turi būti paaiškinti esminiai santuokos tikslai ir elementai (santuokos vienumas, neišardomumas, vaisingumas), kurių negali atmesti nė vienas iš sutuoktinių.

Be abejo, tokie leidimai nėra suteikiami, kai vyskupas turi rimtą pagrindą manyti, jog tokia santuoka užkirs kelią katalikiškosios pusės tikėjimo puoselėjimui ar net ir išlaikymui. Tokiu būdu apribojama kataliko teisė tuoktis, kadangi tikėjimo svarba vis dėlto yra didesnė, nei galimybė tuoktis su kitos religijos asmeniu.

Kun. teol. dr. Visvaldas Kulbokas

Telšių vyskupijos interneto svetainė

Atsako Vilniaus arkivyskupo generalvikaras, vyskupas Juozas Tunaitis

Pagal Katalikų Bažnyčios teisės normų rinkinio – Kanonų teisės kodekso – 917 kanoną asmuo, priėmęs šv. Komuniją, tą pačią dieną gali priimti šv. Komuniją ir antrą kartą. Tačiau jis turi laikytis sąlygos – dalyvauti visose šv. Mišiose (per kurias Komuniją priima antrą kartą) nuo pradžios iki galo. Tokiomis sąlygomis leidžiama priimti šv. Komuniją du kartus per dieną. Trečią kartą priimti šv. Komunijos jau nebeleidžiama.

Tiesa, to paties kodekso 921 kanono 2 paragrafe nurodyta, kad  jeigu žmogus patenka į kokią nelaimę ir jam teikiamas paskutinis sakramentas, tada jis gali priimti Komuniją ir trečią kartą. Tada nežiūrima to, kad žmogus tą dieną jau buvo priėmęs šv. Komuniją du kartus.

Bernardinai.lt