Dietologė Aušra Jauniškytė, Medicinos diagnostikos centras

Kaip gydytoja dietologė, galiu atsakyti, kad tai iš tikrųjų pirmasis nereceptinis vaistas svoriui mažinti. Iki jo nutukimui gydyti buvo tik receptiniai vaistai. Įvairūs maisto papildai nutukimo gydyme nenaudojami, dėl neįrodyto poveikio ir saugumo.

Šiame vaiste yra dvigubai mažesnė veikliosios medžiagos dozė, nei receptiniame analoge. Taigi poveikis  silpnesnis, bet ir mažesni nepageidaujami reiškiniai.

Jis registruotas ne tik ES bet ir Amerikoje. Atlikti tiek saugumo, tiek veiksmingumo tyrimai.

Vaistas slopina riebalų įsisavinimą žarnyne – iki 20 proc. mažiau riebalų. Taigi, jie suvalgėte 100g riebalų per dieną, organizmas įsisavins tik 80 g  - gausite mažiau riebalų ir mažiau kalorijų.

Kaip ir kiekvienas vaistas, jis turi savo parodymus – kada ir kam vartoti ir kam negalima vartoti. Paprastai vartojamas antsvoriui gydyti,  kai dar nėra komplikacijų dėl per didelio riebalų kiekio.  

Kadangi yra nereceptinis, žmogus gali pats nusipirkti, be gydytojo recepto.

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai. Apaštalai, gavę Šventąją Dvasią, rankų uždėjimu savo pagalbininkams perdavė dvasinę dovaną, kuri iki mūsų dienų nenutrūkstama grandine suteikiama vyskupo Įšventinimu.

Jiems perduodama pareiga šventinti, mokyti bei valdyti. Rankų uždėjimu ir malda Šventosios Dvasios malonė yra taip suteikiama ir šventoji žymė taip įspaudžiama, kad vyskupai iškiliausiu ir regimu būdu perima paties Kristaus – Mokytojo, Ganytojo, Kunigo – pareigas ir veikia Jam atstovaudami.

Kiekvienas vyskupas kaip Kristaus vietininkas gauna Bažnyčios ganytojo pareigas jam pavestoje vietoje.

Vyskupai yra vyskupų kolegijos nariai. Kiekvienas vyskupas kaip vietinės Bažnyčios galva šioje kolegijoje liudija visuotinės Bažnyčios vienybę ir drauge rūpinasi visomis Bažnyčiomis.

Eucharistija, vadovaujama vyskupo, yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią aplink altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savos Bažnyčios Galvai.

Pagal Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos informaciją

Kad asmuo būtų tinkamas kandidatas vyskupystei, reikia:

1) kad išsiskirtų tvirtu tikėjimu, dora, pamaldumu, uolumu, išmintimi, protu bei žmogiškomis dorybėmis ir turėtų visas kitas savybes, leidžiančias tinkamai atlikti minimas pareigas;

2) turėtų gerą reputaciją;

3) būtų sulaukęs bent trisdešimt penkerių metų amžiaus;

4) būtų buvęs kunigu bent penkerius metus;

5) būtų įgijęs Šventojo Rašto, teologijos arba kanonų teisės daktaro ar bent licenciato laipsnį Apaštalų Sosto patvirtintame aukštųjų studijų institute arba tikrai būtų patyręs šiose disciplinose.

Parengta pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą, „Dekretą dėl Vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje CHRISTUS DOMINUS".

Pagal http://iteadjmj.com/LIBROSP/cickodeksas.pdf

Urantijos knyga nėra susijusi su religija įprastine prasme. Šia knyga remiasi dvi organizacijos  -  Urantia Foundation ir Urantia Fellovvship. Taip pat šią knygą mėgsta studijuoti individualūs tikintieji. Neretai ji tampa krikščionių parankine knyga.

Sunku pasakyti, kiek žmonių skaito Urantijos knygą. Jos išleista yra daugiau kaip ketvirtis milijono egzempliorių.

Urantija, kaip teigiama knygoje, yra senovinis Žemės planetos pavadinimas. Knyga didelė - per du dūkstančius puslapių ir apima daugiau nei 200 atskirų skirsnių apie:

1. Dievą,
2. Kitas antgamtines būtybes,
3. Žemės ir Visatos istoriją,
4. Žmonijos atsiradimą ir istoriją,
5. Jėzų Kristų ir jo žinios esmę.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Čikagos psichiatras W.S.Sadleris (1875-1969) susidomėjo neįprastu atveju. Paciento žmona pasakojo, kad jos vyras naktį per miegus kalba apie kažkokius apreiškimus, kai ką bando diktuoti. Įdomu tai, kad pacientas, atsibudęs ryte, menkai rūpinosi savo naktinėmis pranašystėmis. Sadleris ir paciento žmona užrašė tai, ką pacientas diktavo ir taip atsirado Urantijos knyga (UK). Ji užrašyta 1934-1935 metais. Knygą analizuoti buvo įkurta ne pelno siekianti organizacija The Urantia Foundation. Ji įkurta 1950 metais. Vėliau įsikūrė Urantijos brolija, tačiau Fondas 1996 metais pareikalavo, jog Brolija pavadinime nevartotų Urantijos pavadinimo ir ši pasivadino Penktąja Epochine Brolija. Savo ruožtu Fondas 1999 metais pakeitė pavadinimą į Urantijos draugiją (Fellowship).

Angliškai išspausdinta Urantijos knyga buvo 1955 metais ir netrukus išversta į suomių, ispanų, prancūzų kalbas. Knygą sudaro keturios dalys, kurių paskutinė išskirtinai skirta Jėzui Kristui - jis vadinamas ketvirtuoju epochiniu įvykiu žmonijos istorijoje. Urantijos knygos pasirodymas yra penktasis toks įvykis.

Mūsų pasaulis, pasak UK, yra vienas iš 10 milijonų apgyvendintų pasaulių. Dievas yra visatos kūrėjas ir universalus Tėvas, visa ko šaltinis. Jis veikia kartu su kitomis dievybėmis, kurios sudaro tris trejybes. Knygoje pasakojamas pasaulio atsiradimas nesutampa nei su bibliniu, nei su darviniškuoju. Žemesnieji gyviai išsivystė į žmogų, o žmogus turi išsivystyti į dvasinę būtybę. Kiekviename žmoguje veikia dieviškoji dvasia, kuri kreipia mūsų evoliuciją aukštyn. Neigiama prigimtinė nuodėmė ir kartu atpirkimo poreikis. Jėzus aprašomas kaip septintoji Dievo sūnaus Nebadono inkarnacija. Prieš savo viešąją misiją Jėzus keliavo po Indiją. Jis mirė ant kryžiaus ir buvo prikeltas morontiniame kūne (kažkas tarpinio tarp dvasinio ir materialaus būvio).

Urantijos knygos genezė ir jos pretenzijos panašios į kitų XIX ir XX a. privačių apreiškimų pobūdį (pvz., Visariono, Moono, Josepho Smito, Eugenio Siraguso tekstai). Paprastai šiuos tekstus rašantys asmenys sako, jog jiems girdisi diktuojąs balsas, įsakmiai reikalaujantis apreiškimą užrašyti. Tokių „apreiškimų“ kilmė gali būti labai įvairi. Urantijos knyga išsiskiria tuo, jog yra kiek panaši į mokslinę fantastinę literatūrą; jos idėjos neabejotinai darė įtakos įvairiems UFO kultams ir New Age sąjūdžio adeptams.

Pagal religijotyrininko A. Navicko pateiktą medžiagą ir interneto tinklalapius parengė br. Arūnas Peškaitis OFM

Kai katalikas sudaro santuoką su krikščionimi, jo santuoka (kai yra tinkamai švenčiama) yra sakramentinė.

Tuo tarpu kartais katalikai sudaro santuokas su nekrikščionimis. Kai katalikiškosios pusės vyskupas (arba generalvikaras) tam suteikia leidimą, tokia santuoka, be abejo, yra pripažįstama ir Bažnyčios. Tačiau tokių, vadinamųjų mišriųjų, santuokų sudarymui yra keliami atitinkami reikalavimai.

Tai yra vyskupas (arba generalvikaras) gali duoti leidimą sudaryti tokią santuoką, jei mano, jog priežastis (sudaryti santuoką būtent su nekrikščionimi) yra pagrįsta, ir jeigu yra įvykdomos tokios sąlygos:

1. Katalikiškoji pusė pasižada saugoti savo tikėjimą ir daryti tai, kas yra jos galiose, kad vaikai bus krikštijami ir auklėjami katalikiškai;

2. Apie tokius katalikiškos pusės pažadus turi žinoti antroji pusė (šiuo aspektu neprivalo nieko žadėti, tačiau turi žinoti katalikiškos pusės ketinimus);

3. Abiem pusėms turi būti paaiškinti esminiai santuokos tikslai ir elementai (santuokos vienumas, neišardomumas, vaisingumas), kurių negali atmesti nė vienas iš sutuoktinių.

Be abejo, tokie leidimai nėra suteikiami, kai vyskupas turi rimtą pagrindą manyti, jog tokia santuoka užkirs kelią katalikiškosios pusės tikėjimo puoselėjimui ar net ir išlaikymui. Tokiu būdu apribojama kataliko teisė tuoktis, kadangi tikėjimo svarba vis dėlto yra didesnė, nei galimybė tuoktis su kitos religijos asmeniu.

Kun. teol. dr. Visvaldas Kulbokas

Telšių vyskupijos interneto svetainė

Atsako Vilniaus arkivyskupo generalvikaras, vyskupas Juozas Tunaitis

Pagal Katalikų Bažnyčios teisės normų rinkinio – Kanonų teisės kodekso – 917 kanoną asmuo, priėmęs šv. Komuniją, tą pačią dieną gali priimti šv. Komuniją ir antrą kartą. Tačiau jis turi laikytis sąlygos – dalyvauti visose šv. Mišiose (per kurias Komuniją priima antrą kartą) nuo pradžios iki galo. Tokiomis sąlygomis leidžiama priimti šv. Komuniją du kartus per dieną. Trečią kartą priimti šv. Komunijos jau nebeleidžiama.

Tiesa, to paties kodekso 921 kanono 2 paragrafe nurodyta, kad  jeigu žmogus patenka į kokią nelaimę ir jam teikiamas paskutinis sakramentas, tada jis gali priimti Komuniją ir trečią kartą. Tada nežiūrima to, kad žmogus tą dieną jau buvo priėmęs šv. Komuniją du kartus.

Bernardinai.lt