Andrius Navickas „Kelio bendrija“
4,00 €

Andrius Navickas. Kelio bendrija

Andrius Navickas. Kelio bendrija. - Vilnius: Bernardinai.lt, 2013 - 336 p.

Tai jau antroji filosofijos daktaro, Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko knyga. Šįsyk autorius pristato per Tikėjimo metus subrandintas įžvalgas apie tikėjimo kelionę, būtiną kelionmaišį, kelio gaires ir klystkelius bei patikimus vedlius.

Ši knyga yra atkakli pastanga kelti klausimą: ką reiškia būti ne tik Kristaus gerbėju, bet ir Jo sekėju? Tai kvietimas į tikėjimo kelionę, priminimas, kad į Dievo tautą įsijungiame imdami mums skirtą kryžių ir eidami su Išganytoju, o ne išmokdami burtažodžių, praktikuodami ritualus, kurie esą gali Dievą padaryti „saviškį“.

„Knygą pradedu, peržvelgdamas mūsų tikėjimo kelionmaišį. Žmogiška į jį prisigrūsti įvairiausių dalykų. Kiekviena tikra kelionė yra nuotykis ir nežinia, ko prireiks. Tačiau tikėjimo kelionės specifika ta, jog jos nepavyks nueiti savo kojomis, bent jau tol, kol kelionmaišyje neturėsime trijų svarbiausių dovanų: tikėjimo, vilties ir meilės.“

„Antroji knygos dalis – tai evangelistų užrašyto Jėzaus pasakojimo apie tėvą ir du sūnus apmąstymas, žvelgiant į krikščionybės ir Vakarų civilizacijos santykį... Knygoje išskleidžiu tezę, kad nuo Apšvietos laikų Vakarų civilizacija kartoja sūnaus palaidūno klajones, bandydama nukirsti savo krikščioniškąsias šaknis. Tai veda ne į laisvę ir harmoniją, bet į vis didėjantį chaosą ir savidestrukciją.“

„Trečioji knygos dalis – tai tikėjimo kelionės stalkerių pristatymas. Stalkeris – tai patyręs vedlys, sugebantis rasti kelią per įvairiais spąstais nusėtą Zoną. Jis neprimeta kelionės tikslo, nenueina pavojingo kelio už kitus, tačiau jo patirtis ir pavyzdys – neįkainojama pagalba pavojingoje kelionėje. Tai vyrai ir moterys, savo gyvenimu liudiję Gerąją Naujieną, tikėjimo pergalę prieš nuodėmės tamsą. Jie negali atstoti Išganytojo ir turime saugotis pagundos ne Jį, o juos pradėti sekti, tačiau jie puikūs mokytojai ir bendražygiai. Jų tikėjimo blyksniai vertingesni už daugybę tomų išmintingų teologinių išvedžiojimų.“

Baigiamoji knygos dalis – tai paskutinių Šventojo Rašto žodžių – Maranata (Viešpaties, ateik) – apmąstymas.

„Vargu ar prasminga šią knygą skaityti tiems, kurie nejaučia egzistencinio prasmės alkio, kuriems kalbos apie tikėjimo kelionę žadina nebent smalsulį, kurie dar gali netikėti ir visai patogiai gyvena netikėdami. Tikrai neturiu galvoje, kad toks skaitytojas „nepriaugo“ iki to, kas rašoma knygoje. Anaiptol. Tiksliau būtų sakyti, kad jis dar nenupuolė į klausimų ir rūpesčio, iš kurių išaugo ši knyga, glėbį. Smalsuoliams netrūksta kitų, kur kas geresnių, įvadų į krikščionybę.

Kita vertus, ryžausi būtent tokios knygos rašymo kelionei, nes tikiu, kad geriausias būdas susidraugauti su klausimais, kurie neduoda ramybės, – kalbėtis su jais raštu. Tokio pokalbio fragmentai tarsi vitražo gabalėliai dėliojasi į didesnę dėlionę ir viliuosi, kad yra daugiau žmonių, kuriuos domina tie patys klausimai. Net jei jų atsakymai kiek kitokie nei mano, klausimų bendrystė mus sujungia stipriau nei visa tai, kas mus skiria. Tad knygą apie didžiąją „Kelio bendriją“ pirmiausia skiriu savo broliams ir seserims, su kuriais esu sujungtas klausimų giminyste.“

Daugiau apie knygą ČIA

Ištrauka iš šios knygos „Apie kietus Jėzaus žodžius“

Ištrauka iš šios knygos apie šv. Thomas More

Ištrauka iš šios knygos apie pal. J.Matulaitį

Ištrauka iš šios knygos apie popiežių Joną Paulių II