Žvelgiau žvelgiau anądien į Arbit Blato nusnigtus tapybos darbus ir svajojau... Tie potėpiai taip gydomai kartais nuteikia... Kaip ir krintantis sniegas.

Rugių lauko vidury augo ąžuolas. Šalia išdygo beržas. Ąžuolo viena pusė žaliavo, o kita – džiūvo ir traukėsi, mat trenkęs žaibas.

Kai staiga nutrūko paskutinė gija, mane jungusi su sapno pasauliu, sieninis laikrodis rodė lygiai aštuonias valandas. Iš lėto pakilau iš lovos.

Gal ne kiekvienas iš mūsų yra Hamletas, bet bene kiekviename glūdi bent dalelė Baltazaro, tipiško bei tragiško Isos slėnio gyventojo: veik visi turi savus ratus, kuriuose sukasi ir sukasi vis negalėdami eiti tiesiai, nematomas sienas, kurias vis daužome kumščiu, negalėdami pramušti.

Lapkritis, o tapyti iš akademijos vis dar einu į lauką. Matyt tai dėl savybės kažkaip save išsitremti. Iš saugių ir apibrėžtų ribų į vietą, kuri tavo namais taps tik tavo širdies pastangomis.

Manęs jau kurį laiką neapleidžia noras pasišnekėti su kuo nors apie mūsų skaitmenines vienatves. Bet neturiu su kuo. Vienoje jų, vienoje iš tų kelių milijardų vienatvių gyvenu ir aš.

Į mažus mūsų miestelius užsukti, o dar labiau – susitikti su juose lėtai ir ramiai gyvenamais gyvenimais visada miela. Dažniausiai juose būna jauku ir švaru. Tylu ir skaidru. Erdvu ir lėta.

Ieškau tavęs akmenyje, varpe, žvakės liepsnoje, kape, o tu esi Dievo karalystėje.

Tikrai čia Roma, tikrai čia 4:07, vieta ir laikas siūlo identifikuotis kaip personažui, ieškančiam Jarmuscho taksistų, tokiu metu čia ir važinėja Roberto Benigni, tad nesikviesti taksi tampa žema ir nepadoru. Dar šokčiau aplink visokius taksi, nes dar gyva joe le taxi kultūra.

Maža mažų bei labai asmeniškų įspūdžių ir reminiscensijų mozaika iš tradicinio 34-ojo tarptautinio fotomenininkų seminaro Nidoje.

Kai imi užuosti fiziologinio skysčio spalvą, balandžių beprotybę ir skubėjimą, supranti, kad tai greičiausiai ruduo bus prikišęs savo mažyčius raukšlėtus pirštelius, pageltusius nuo rūkymo.

Darbininkas plaktuku daužo aprūdijusius Geležinio vilko tilto turėklus Vilniuje. Jo kolega Kaune plauna kelerių metų senumo apnašas nuo murzinos kuro degalinės pakelėje.

Mes esame tos pačios planetos, nepažintos saulės sistemos, apie kurias galime kalbėti ničnieko nežinodami. Atrodo, jog sąvokos buvo sukurtos tik tam, kad gimtų filosofija, nors filosofija pati ir sugalvojo savo gimdytoją.

Medeina su tėveliais gyvena Airijoje. Išvyko iš Lietuvos būdama vienerių. Tad daug kas gimtinėje jai nauja, neįprasta, netgi svetima. Kasmet viešėdama Lietuvoje, ji „atranda“ vis kažką naujo, nepažinto. Jos pastebėjimai įdomūs ir man, jos močiutei.

Mielas skaitytojau, jei jau taip nutiktų, kad kavinukėje ar restorane, kuriame nuolat lankotės, netyčia pamatytumėte vienišą žmogų palinkusį prie atvirlaiškio ir akivaizdžiai besikamuojantį galvojant, ką čia tokio parašius, - pasigailėkite jo.

Prie Malkio – tyla ir ramybė, kurios man taip reikia, kad sudėstyčiau galvoje Kernavės vaizdinius ir mintis apie ją – unikalią ir amžinai traukiančią...

Paėjau keleliu dar žemiau. Pušyno pakraštyje švietėsi laukai. Smalsumas ginė ten – norėjau pamatyti, kaip atrodo pievos. Krūptelėjau dešinėje išvydęs pasilenkusią moterį. Ji taip pat uogavo.

Apie Milošą šiomis dienomis tiek daug rašoma ir kalbama, kad susidaro įspūdis: viskas jau pasakyta. Tačiau skaitydama supratau, kad tai – besikartojantys tekstai, teatskleidžiantys mažą žmogaus gyvenimo dalį.

Po ilgos pertraukos pradedu rašyti, kraujas užverda nuo kiekvieno žodžio. Nespėju. Tokiomis akimirkomis pažadu sau, kad rašysiu... Rašysiu kasdien – tvarkingai, nuosekliai, be adrenalino.