KULTŪRA » AŠTUNTOJI DIENA
Labai mėgstu šią dieną. Ir taip norėčiau, kad šį sekmadienį į bažnyčias susirinktų daug šeimų su spalvingai jas apkibusiais vaikais.
Nebeliko žingsnių; mažai, visai mažai tėra žodžių. Dažniausiai tik: taip arba ne, noriu, nenoriu. Bet ir tiek jau šiokia tokia paguoda, šiokia tokia properša iš tylos į garsų ir susikalbėjimo pasaulį.
Kaip dar toli anuomet buvau nuo Liepsnojančio krūmo stebuklo, aprašomo Šventaraštyje... Mano vaizduotėje jis liepsnojo lyg klevų viršūnės po šalnų, ir šitą regimą stebuklą mačiau ir Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje.
Taip ir aš pasaulį matau tokį, kokį ir noriu matyti. Dažniausiai it tos gyvatės, draugiškai vinguriuojantį priekin. Tiesiog paprastai gražų, su saule kažkur iš už savų minčių horizonto pakilusia net ir pilkais debesimis pasipuošusią dieną.
Gyvenu, galima sakyti, ne Kaune, o kosmose. Tokia linksma vietelė — Linksmadvaris.
Aš vis dar nesi tikra, ar Tu esi. Bet jeigu esi – mes susitiksime. Nes dar turime neįgyvendintų planų, pameni?
Skai-ty-mas. Trys daugiau ar mažiau dailūs skiemenys. Kas tai yra, į ką jie kiekvieno galvoje susilipdo?
Jie mus apsupę, jie visada aplinkui, kariuomenė pasiruošusi ginti mus nuo nuobodžio, nuo skendimo erdvėje, nuo tuštumos baugulio.
Mamos sodo obelys pavargusios, išklaipytais sąnariais, patrešusiais liemenimis. Liūdnas sodas. O ypač pavasarį. Kai aplink putoja, kunkuliuoja gyvybė. Senutės obelys jau nebežydi.
Todėl galiausiai manau, kad į visas tas vietas tegalima ne sugrįžti, o parkeliauti, prieš tai sukorus ilgą kelią namo, daug ką ištrynus ir daug ką užrašius naujai, tačiau visuomet žinant, iš kur atėjai ir kam taip ilgai keliavai.
Maudulingoji ligoninės neišvengiamybė aprašyta tiesiai ir talentingai. O taip aprašyta tikrovė tampa dar įskaitomesnė, dar labiau apie save primenanti. Vadinasi, Gendručiui darkart pavyko.
Atvykus iš angelų miesto (tik nepainiokim su Los Andželu, juk Vilnius – taip pat pilnas angelų), toks pasisveikinimas sparnų plazdėjimu pasirodė itin jaukus ir savas. Kaip ir pats miestas – griežtas, neornamentuotas (bauhauso įtaka), bet jaukus.
Galbūt kada nors aš tau papasakosiu apie mažą kūdikėlį, bejėgiškai nusvarinusį galvelę man ant peties. Jo išblyškęs veidelis ėmė žalsvėti – išsigandau, kad jis miršta.
Šiandien minima pasaulinė Ligonių diena. Ta proga publikuojame naujos Gendručio Morkūno knygos „Puodukas kefyro ant palangės“ ištrauką. Tai jautri ir subtili biografinė apysaka apie gyvenimą sergant, ligą ir mėginimą ją prisijaukinti.
Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.
Esu literatas. Kuriu tekstus. Skaitau knygas. Iš rašymo valgau duoną. Bet ji nebūtų pakankamai skalsi, jei netikėčiau.
Žvelgiau žvelgiau anądien į Arbit Blato nusnigtus tapybos darbus ir svajojau... Tie potėpiai taip gydomai kartais nuteikia... Kaip ir krintantis sniegas.
Šiuose namuose taip tylu, kad gali girdėti kiekvieną savo paties judesį, staigų pasisukimą, rankos mostą ar galvos pakreipimą.
Rugių lauko vidury augo ąžuolas. Šalia išdygo beržas. Ąžuolo viena pusė žaliavo, o kita – džiūvo ir traukėsi, mat trenkęs žaibas.
Savaitgalis užklupo staiga – kaip liga, kaip nelauktas vaikas, kurio nevalia nemylėti. Nori ar nenori – jis jau čia. Tai kas, kad tu tam dar nepasiruošęs. Kad nežinai , ką su tuo savaitgaliu veikti.
Kai staiga nutrūko paskutinė gija, mane jungusi su sapno pasauliu, sieninis laikrodis rodė lygiai aštuonias valandas. Iš lėto pakilau iš lovos.
Kažkas šįvakar atsitiko. Miglos stulpai, išaugę iš virpančios baime upės, kurios dugne, mačiau, pasilaidojo lapkritis, parėmė dangaus skliautą.
Gal ne kiekvienas iš mūsų yra Hamletas, bet bene kiekviename glūdi bent dalelė Baltazaro, tipiško bei tragiško Isos slėnio gyventojo: veik visi turi savus ratus, kuriuose sukasi ir sukasi vis negalėdami eiti tiesiai, nematomas sienas, kurias vis daužome kumščiu, negalėdami pramušti.
Į mano namus nuolat beldėsi gailestingasis samarietis. Taip, rodos, ir neįkyriai, bet pradėjo erzinti... Jo atkaklumą galbūt turėčiau suprasti kaip malonę, vis tik tas nuolatinis beldimas pabodo.
Lapkritis, o tapyti iš akademijos vis dar einu į lauką. Matyt tai dėl savybės kažkaip save išsitremti. Iš saugių ir apibrėžtų ribų į vietą, kuri tavo namais taps tik tavo širdies pastangomis.
Darome veiksmus, kurie tiesiog išjudintų žmonių atmintį, kad jie prisimintų, jog Tibetas išvis egzistuoja. Nes gali būti, jog jis išnyks todėl, kad pasaulis jį pamirš.
Manęs jau kurį laiką neapleidžia noras pasišnekėti su kuo nors apie mūsų skaitmenines vienatves. Bet neturiu su kuo. Vienoje jų, vienoje iš tų kelių milijardų vienatvių gyvenu ir aš.
Ant seno suvargusio suoliuko sėdi dvi senutės. Jų drabužiai – nenuspėjamos spalvos, apnešti kelio dulkėmis, kurios primena pasenusias meiles, aptrauktas užmaršties pelėsiais.
Į mažus mūsų miestelius užsukti, o dar labiau – susitikti su juose lėtai ir ramiai gyvenamais gyvenimais visada miela. Dažniausiai juose būna jauku ir švaru. Tylu ir skaidru. Erdvu ir lėta.
Iš spalio ūkanų išnyra kaimyninės trobos stogas, langelis, pinučių tvora... Tveriasi, užgimsta pasaulis. Su kiekviena diena. Vis iš naujo.
Ieškau tavęs akmenyje, varpe, žvakės liepsnoje, kape, o tu esi Dievo karalystėje.
Bet svarbiausia... Žinai, svarbiausia yra tie liepsnos liežuviai, laižantys tamsą pilies kieme. Apšviečiantys tavo ir mano pilį. Tavo ir mano likimą. Ir kol yra žmonių, kurių akyse galima įžvelgti tos liepsnos atšvaitus, pilis išliks.
Tikrai čia Roma, tikrai čia 4:07, vieta ir laikas siūlo identifikuotis kaip personažui, ieškančiam Jarmuscho taksistų, tokiu metu čia ir važinėja Roberto Benigni, tad nesikviesti taksi tampa žema ir nepadoru. Dar šokčiau aplink visokius taksi, nes dar gyva joe le taxi kultūra.
Laikinas gyvenimas. Tokia frazė sukas ant liežuvio galo ar greičiau kitoje vietoje, toje smegenų pusėje, rodos, kairėje, kuri atsako už mąstymą žodžiais, manipuliaciją jais, kai galvoju apie šiuos kelis savo mėnesius mažame Šveicarijos miestelyje.
Maža mažų bei labai asmeniškų įspūdžių ir reminiscensijų mozaika iš tradicinio 34-ojo tarptautinio fotomenininkų seminaro Nidoje.
Patys stipriausi kūryboje tie, kurie nebijo atsiverti ir apsinuoginti. Kurie dėl idėjos gali eiti kiaurai žemę, skradžiai, į pragarus, ir drįsti pasiekti dangų. Miranda, Prosperas, Oskaras Koršunovas ilgisi Karalystės...
Kai imi užuosti fiziologinio skysčio spalvą, balandžių beprotybę ir skubėjimą, supranti, kad tai greičiausiai ruduo bus prikišęs savo mažyčius raukšlėtus pirštelius, pageltusius nuo rūkymo.
Kas persveria kolekcininko viduje: aistra turėti, kaupti, puikuotis ar siekis pažinti per tuos surinktus niekučius pasaulį? Bala žino. Turbūt viskas vienu metu.
Darbininkas plaktuku daužo aprūdijusius Geležinio vilko tilto turėklus Vilniuje. Jo kolega Kaune plauna kelerių metų senumo apnašas nuo murzinos kuro degalinės pakelėje.
Kai galvoju apie salas, prieš akis išnyra Laputa, skraidanti „Guliverio kelionių“ sala-šalis, kurios pavidalas tikriausiai materializavosi sąmonėje iš vaikystėje matytų iliustracijų.
RENGINIAI
-
Šarūno Saukos tapybos paroda „Nauji darbai“
2012 m. balandžio 12 d. 17:00 - 2012 m. gegužės 18 d., „A galerija“, Panevėžys (Respublikos g. 33) -
Prancūzų instituto meno albumų kilnojama kolekcija
2012 m. gegužės 7 d. - 2012 m. birželio 30 d., Vilniaus Dailės akademijos bibliotekoje, Maironio g. 6, Vilniuje -
„Literatūrinis pavasaris“
2012 m. gegužės 17 d. 09:30 - 2012 m. gegužės 17 d. 20:00, Lietuvos edukologijos universitetas (II rūmai) -
Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ koncertas „Ramutės Skučaitės poezija muzikoje“
2012 m. gegužės 17 d. 18:00, Vilniaus Mokytojų namų didžiojoje salėje, Vilniaus g. 39 -
Kunigaikščių Mikalojaus Radvilos Rudojo ir Jonušo Radvilos jubiliejaus šventimas
2012 m. gegužės 19 d. 12:00, M.Balinskio vidurinėje mokykloje, Jašiūnuose (Šalčininkų raj.). -
Teatrų festivalis „Begasas“
2012 m. gegužės 31 d. - 2012 m. birželio 1 d. 15:00, Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius)
REKOMENDUOJAME
Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.
Algimantui Aleksandravičiui 2011 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija skirta „už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, LDK paveldo poetiškus atspindžius“.
Ne veltui Janschą ypač vertino Led Zeppelin gitaristas Jimmy Page‘as, o folko ir roko dainius kitoje Atlanto pusėje Neilas Youngas kartą pasakė: „Janschas su akustine gitara padarė tą patį, ką su elektrine Hendrixas“.
Šiemet minime žymiausio „palūžusiosios“ (beat) ir „palaimintosios“ (beatific) kartos atstovo, Jacko Kerouaco 90-ąsias gimimo metines. Kiek jo dvasios būta sovietinėje ir šiandienos Lietuvoje?
Kaip skaitėme paprastas popierines knygas, taip ir tebeskaitome. O ir kosmosas liko toks pats nepasiekiamas, kaip ir tada. Kam mums jis, juk turim internetą.
Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija, moralas, bet liudijimas, kad visada yra kelias atgal į gyvenimą, net jei gyvenimas yra virtęs, kaip atrodo, beviltiškais griuvėsiais.
PARTNERIAI
NUORODOS
- ArtNews.lt
- Bibliotekos.lt
- Bažnytinio paveldo muziejus
- Filosofija Lietuvoje
- Geros naujienos apie kultūrą
- Gobis/Keramika
- Idėjų upė
- Kauno menininkų namai
- Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
- Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
- Literatų gatvės projektas
- M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas
- Mūsų paveldas
- Pramogos Lietuvoje
- Rašytojai.lt
- Startfm.lt
- Skaitytojų klubas
- Vilniaus grafikos meno centras
- Vilniaus universiteto biblioteka
Reklama
