Girdėjosi tik retas vaikų klykavimas ir mamų stumdomų vežimėlių ratų brovimasis pjuvenų pilna žeme. Jokio paukščio. Tiesiog rara avis in terris – tikrąja tų žodžių prasme.

„Įsižeidęs Julius aiškina: kas pavasario naktimis garsiai knarkia, tam ne laikas, o jis jau toks žmogus, kad po žiemos pradeda ir dieną, ir naktį viską girdėti, todėl ir turi savo pirmą griaustinį“.

Indija vilioklė, kuri mums žada stebuklų, o mes ja norime tikėti. Jiems gera būti savo namuose. O ar mes turime savuosius?

Į mūsų namus ir širdis beldžiasi pavasaris, gal atidarykime jam duris, tegul pasklinda gėlių kvapas, paukščių čiulbesys, lašo tekštelėjimas ir prisotintas jausmų oro virpėjimas.

Prieš mane – vėl baltas popieriaus lapas. Jį reikėtų pripildyti minčių, idėjų, nuotaikų, nuomonių, tikrumo ir abejonės, sveiko proto įžvalgų ir lyrinių nukrypimų, ir visa tai turi tilpti vos penkių minučių rašinėlyje

Nė viena žvaigždė neišklysta iš savosios orbitos, niekada. Nebent ketintų užbėgti pati sau už akių, tik kaži ar apsilanko tokia mintis josios galvoje.

Tamsta, niekada nežinojai, kur tave nuves šito pasaulio pinklės. Rodos, ten viršuje lyg ir stovėjai nenusakomo ilgio eilėje tam, kad ponas Dievas užlašintų kelis lašus sūraus suvokimo vandens.

Šiemet nebuvo naujamečių pažadų sau. Nebuvo ir niekam kitam. Gal noras ką nors pasižadėti ir būtų buvęs. Tik jiems nebebūtų buvę vietos mano spintoje...

Ar ką nors sužinojau kelionėje? Taip manyti būtų naivu – po kokios dvidešimtos valstybės aplankymo šiame pasaulyje nieko iš esmės naujo sužinoti neįmanoma.

Ar ne dauguma mūsų kalbėjimų, rašymų yra kalbėjimai į tuštumą? Kaip kad Kohelete – Ekliaziaste – kalbėjimai vėjams? Kalbėjimai žmogiškajai ir istorinei, civilizacijos tuštumai.

Einame dviese, sėkmingai įveikiame pusnis, ant kalvos pūkščiame ir laukiame Aloyzo. Jis pasirodo tuojau pat ir nė kiek nepavargęs. Tyli Aloyzas, tylime ir mes, užsispyrėliai. Šypsomės: ar nebūna taip, kad renkamės skirtingus kelius, bet visi būname teisūs?

Dvylikta valanda. Laikraščiai perskaityti. Kava išgerta. Lyg ir reikėtų dirbti. ,,Pūgai siaučiant, gyventojai raginami niekur neiti iš namų“, - vis praneša per radiją.

O kur Vilnius labiausiai atsiveria, ima kalbėti suprantama kalba, nesušukuota, ne kostiumine? Po tiltais, neabejotinai. Patiltės – jo gerklės, gerklos, ruporas...

Jau kuris laikas Jerevanas pasipuošęs naujametinėmis eglėmis, o bičiuliai armėnai, kolegos ir mano gatvėje išsibarsčiusių krautuvėlių prekeiviai, vis teiraujasi, kur švęsiu Naujuosius. Aišku, nė žodelio apie Kalėdas...

O dabartyje... ko gero, net ir narsiosioms sufražistėms pradėtų suktis galva, jei suvoktų, kiek kartų pasidaugino tas kuklusis trejetukas, tas drei K. (Kinder, Küche , Kirche)*, kurį jos nori praplėsti.

Ilgiuosi namų. Širdies. Minčių. Juoko. Džiugesio. Pilnatvės. Tų namų ilgesys įrašytas kiekviename mano gyvybės krustelėjime – taip skaudžiai nutvilko ties tuo ilgesiu stabtelėjus.

Nenoriu eglutės, kuri būtų plastmasinė arba vogta iš jaunuolyno. Ne iš humanizmo, iš kažkokio privalomųjų darbų ir simbolių nuovargio.

Taip ir neatsakiau į klausimą: kodėl sviestu užtepta duonos riekė, iškritusi iš rankų, visada nukris ant sviestinės pusės?

Šimtas dvylika. Tiek dienų Lietuvos žemės nemindė mūsų pėdos, mat suviliotos pasakojimų iš Vakarų, keturios studentės degančios jaunatvišku optimizmu, pratęsė aukso ieškotojų legendą, įrašydamos ir savo vardus po Amerikos dangumi.