Kinas ir TV | Kultūra

2020-ieji – didžiojo italų filmų režisieriaus, pakeitusio pasaulinį kiną – F. Fellini – metai. Sausio 20-ąją sukako 100 metų nuo jo gimimo.

Kaip režisierius S. Mendesas vaizduoja Pirmąjį pasaulinį karą kitų filmų apie šį sudėtingą, bet ir kiek pamirštą, konfliktą kontekste?

Lietuvoje, Kaune, V. Starevičius sukūrė pirmuosius pasaulyje erdvinės animacijos šedevrus. Šiuo metu Kaune veikia jam skirta paroda.

T. Phillipso „Džokeris“ nominacijų susižėrė 11, po 10 – M. Scorsese's „Airis“, Q. Tarantino „Vieną kartą Holivude“ ir S. Mendeso „1917“.

Menotyrininkės A. Piliuch straipsnyje 2011 m. „Krantų“ žurnale akcentuojamas psichoanalitinis A. Tarkovskio filmų branduolys.

„Tą pačią akimirką, kai man pasakydavo, kad bus filmavimas, nubraukdavau viską – visus pažadus, projektus, susitikimus. Išjungdavau telefoną ir išvažiuodavau“, – prisipažino dailininkas.

Iš ko susideda kasdienybės procesai ir kas juos lemia? Kaip tam tikri veiksmai tampa visuotiniais reiškiniais ir tradicijomis? Kaip pavienės mintys tampa ideologijomis?

„Vanago pėdsakais keliauti buvo įspūdinga – čia pajunti, kad net ir gamta turi atmintį, ne tik žmonės“, – teigia V. V. Landsbergis.

Didžiausią padėką ir paauksuotą apdovanojimą režisierius skyrė savo seneliui, kovojusiam Pirmajame pasauliniame kare.

Per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtino suvokimas, kad televizijos serialai gali būti intelektualūs, kokybiški ir inovatyvūs. 

Filme pasakojama pramanyta istorija apie popiežiaus Benedikto XVI ir arkivyskupo iš Argentinos Jorge Mario Bergoglio susitikimą, pastarajam norint išeiti į pensiją. 

Pirmasis viešas kino seansas Lietuvoje įvyko 1897 m. O pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m.

Šis sąrašas – bandymas pasiūlyti visiems kartu mąstyti, kas tikrai gero įvyko per pastaruosius dešimt metų kino pasaulyje.

Š. Barto filmas „Sutemose“ kupinas žmogiškųjų ydų. O Getsemanė yra abejingumo ir išdavystės vieta. Vieta, kur vieni mokiniai užmiega, o kiti išduoda.

Kad pasimokysime iš istorijos, tikėtis, matyt, naivu, bet bent jau galiu nelaikyti istorijos kuo nors paprastesniu nei šiandiena. 

Berlyne 32-ą kartą įteikti EFA apdovanojimai. Geriausiu Europos filmu tapo Y. Lanthimo „Favoritė“.

Š. Barto „Sutemose“ – filmas, kuriame partizanai – tiesiog žmonės: su savo silpnybėmis ir klaidomis. Ne demonai, bet ir ne angelai. Žmonės.

Šiųmetėje „Scanoramoje“ filmai apnuogino žmogų naikinantį beprotišką karjeros žvėrį: šlovės, pinigų siekimą, paminant moralę, dvasines vertybes, patį save.

„Iš tiesų tai filmas apie gyvenimą, apie žmones, kuriems visa tai teko išgyventi, išjausti, išbūti“, – teigia A. Dapšys.

Fantastikos gerbėjai visame pasaulyje laukia naujojo TV serialo „Žiedų valdovas“ pasirodymo. Ką apie jį žinome iki šiol?

„Šeimos paslaugos“ – filmas apie Japonijoje vis labiau populiarėjančią agentūrą, kurioje pagal pageidavimą galima užsisakyti artimus žmones.

Kol režisierius Š. Bartas Prancūzijoje atlieka galutines savo naujo vaidybinio, istorinio filmo „Sutemose“ spalvų ir garso korekcijas – pokalbis su juo.

2020 m. sausį bus rodomas devynių serijų P. Sorrentino serialas „Naujasis popiežius“.

Filmas, nagrinėjantis nusikaltimo, atleidimo ir socialinio teisingumo idėjas, įvertintas pagrindiniu, tarpreliginės žiūri ir FIPRESCI prizais.

„Nepatogaus kino“ festivalio dokumentinis filmas „El Padre Medico“ apie iškilų misionierių A. F. Bendoraitį sukėlė diskusijų ir prieštaravimų bangą tarp pažinojusių filmo herojų žmonių.

Visas A. Puipos filmo „Kita tylos pusė“ grožis ir sėkmė – pagrindinės aktorės V. Kuodytės pastangos (veikia ir jos kūno kinestetika, prakaulus veidas, paprastumas).

Naujasis Džokeris kur kas paprastesnis, nuspėjamas, keliantis gailestį. Todėl jis tėra žmogus, o ne velnias.

Pagrindinį vaidmenį Š. Barto filme „Sutemose“ sukūręs M. P. E. Martynenko sako, kad pirmasis pasimatymas su žmona virto pirmuoju pasimatymu su režisieriumi.

„Mano atrama yra religija“, – kalba žymus amerikiečių aktorius.

XFM radijo laidos „Kitas kadras“ kūrėjai R. Aušrotas ir D. Joneikis kalbasi apie matytus 19-ojo Lenkų kino festivalio filmus.

XFM radijo laidos „Kitas kadras“ kūrėjų R. Aušroto ir D. Joneikio pokalbis, kokį filmą jie būtų pasirinkę Lenkų kino festivalio atidarymui.

Režisierius J. V. Tūras pasidalijo, ką jo pirmajam vaidybiniam filmui „Senas šautuvas“ ir jo paties pasaulėžiūrai davė sudėtinga, bet Lietuvoje aktuali savižudybių problematika.

„Nepatogus kinas“ kviečia į suartinantį susitikimą su MUMIS ir JAIS – nepažįstamais, kitokio tikėjimo ir tautybės žmonėmis, turtingais ir skurstančiais.

Europos šalių kino forume „Scanorama“ – gausi lietuviškų premjerų programa, kurios pagrindine linija tapo asmeninės ir istorinės atminties refleksijos.

Pirmadienio vakare įvyko režisieriaus A. Puipos naujausio filmo „Kita tylos pusė“ (tai jau 21-as jo ilgametražis vaidybinis darbas) nacionalinė premjera.

Pirmasis ilgametražis K. Kaupinio filmas „Nova Lituania“ pelnė festivalio geriausio filmo apdovanojimą.

„Skalvijos“ kino centre geriausiu konkurso filmu paskelbtas FAMU atstovaujančios Annos Petruželovos trumpametražis pasakojimas „Nežinau...balos“ (2018).

Aštrių temų kine nevengiantis režisierius šį kartą ėmėsi ypatingos, pastaruoju metu itin daug diskusijų keliančios, partizanų temos.

Videomeno peržiūrų ciklas „Blyksniai“ – lietuvišką videomeną pristatanti renginių serija, kurioje dėmesys skiriamas vieniems žymiausių mūsų šalies menininkų ir jų videokūriniams.

Lietuvos kultūros objektai ir renginiai pritaikymo neįgaliesiems srityje smarkiai atsilieka. Ką daryti?

Paaiškėjo šių metų Lietuvos pretendentas siekti prestižinio „Oskaro“. Šiemet juo tapo lietuvių režisieriaus A. Stonio ir latvių režisierės K. Briede dokumentinis filmas „Laiko tiltai“.

Paskutiniame savo filme „Agnès apie Varda“ režisierė apžvelgia visą savo kūrybinę karjerą.

Pažintis su H. Franko kūryba ir asmenybe – tai pažintis su visuotine dokumentinio kino istorija.

Pasak filmo „Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ režisierės, sunkiausia buvo parodyti ir sukurti žvėries žvilgsnį, nes pirma reikėjo suprasti, kaip tas žvėris žiūri.

Kino meistras W. Herzogas apie M. Gorbačiovą: „Jis yra be galo reikšminga XX a. pabaigos asmenybė. Visame pasaulyje nebėra nė vieno gyvo tokią tarptautinę reikšmę turinčio žmogaus.“

„Pasmerktąją Tonką“ galima vadinti ne tik geriausiu režisieriaus K. Antono darbu, bet ir vienu paskutinių nebyliojo kino šedevrų.

Susipažinti su bent dvylika pasaulinės kino legendos veidų kviečia šių metų tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis.

„Iš „Medaus šalies“ išsinešu labai daug. Pasaulio trapumas, kuris labai lengvai sugriūna lyg tų mirusių bičių pluoštelis, ir begalinis grožis“, – pasakoja dokumentininkas.

„Pirmą kartą į Lietuvą atvykau septynerių, buvau gerokai jaunesnis nei mano filmo herojus Kovas“, – pasakoja T. Vengris.

Į Venecijos kino festivalio konkursinę programą „Kino kritikų savaitė“ pateko pirmasis kultūros antropologo ir kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus vaidybinis filmas „Partenonas“.