Ignas Staškevičius, nubėgęs dešimtis tūkstančių kilometrų, naujoje knygoje įtikina, kad maratonas – ne tik bėgimo distancija, bet ir gyvenimo būdas.

Tai visų pirma meilės poezija, joje gyvi dabarties žmogaus išgyvenimai savitai ir netikėtai supinti su pasakų poetinėmis parafrazėmis.

Postmodernistinį romaną rašantis Barnesas teigia: nors postmodernizmas skelbia Autoriaus mirtį, iš tikrųjų rašytojo asmenybė ir gyvenimas mums nėra nereikšmingi. Kodėl? Į šį klausimą ir bandoma atsakyti „Flobero papūgoje“.

Iš esmės prozininkas privalo dirbti nuobodžiai kaip koks sargas. Minutė po minutės, valanda po valandos (...). Aš esu iš tų žmonių, kurie sako atvirai, kad rašo ne jie. Rašau ne aš, kažkas rašo manimi.

Alfonsas Bukontas – poetas, kurio žodis, išaugęs iš dramatiškos XX amžiaus žmogaus individualios patirties, įgyja universalaus skambesio ir tylioj literatūros lauko nuošalėj liudija savo atsparumą, gyvastingumą bei slaptingą savastį.

Šįkart rašytojas permąsto istorijos ir ateities sąvokas, jo personažai ima pasimesti laike, pasirodo ir manipuliacinių teorijų, Orwello Didįjį Brolį keičia Mažieji žmonės...

Nuo tada, kai įvairiose šalyse Pasaulio jaunimo dienose pradėjo susitikinėti jaunimas, kilo mintis Katekizmą „išversti“ į jaunimo kalbą. Taip gimė Youcat.

Skaitant G. Radvilavičiūtės esė, kyla noras (sąmoningai, ar ne) pasakotoją tapatinti su pačia autore.

Mindaugas Nastaravičius – jaunas autorius, taip pat žinomas kaip žurnalistas, radijo laidos „Literatūros akiračiai“ vedėjas, 2010 m. laimėjo Rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkursą ir debiutavo eilėraščių rinkiniu „Dėmėtų akių“.

Klajonė, išorinė ir vidinė, – pagrindinė Imeldos Vedrickaitės monografijos Kelionė. Keliautojas. Literatūra tema.

Novena yra ypatingas maldos būdas, meldžiant užtarimo ir malonių. Jos turinys labai paprastas, susidedantis iš kelių ar vienos maldos, paprastai kartojamos devynias dienas iš eilės.

Knygą „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ autorius skiria žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją, istorijų pasakotojams

Yra romanų, kuriuose miestai egzistuoja kaip atskiri, savarankiški veikėjai. „Vėjo šešėlis“ – kaip tik vienas tokių.

Giedrės Stankevičiūtės sudarytoje knygoje „Antano Mončio kūrybinis palikimas Palangoje“ pristatomi 1992 m. Lietuvai autoriaus iš Prancūzijos padovanoti kūriniai. Tai yra būdas pristatyti ir atverti Europos kultūros paveldą, kuris yra saugomas Palangoje.

Jei pasakytume, kad jis dėvi žalias dryžuotas kelnes, kepurėlę ir moka kalbėti, – beveik kiekvienas Švedijos mažylis, o veikiausiai ir suaugęs žmogus pažintų Findusą. Lietuviškai autoriaus herojai prabyla jau ne pirmą kartą.

„Origenas buvo tikras mokytojas (...) Užsiimti teologija jam iš esmės reiškė aiškinti ir suprasti Raštą; galima pasakyti, kad jo teologija yra tobula teologijos ir egzegezės santarvė“, – taip vienoje iš savo homilijų Origeną apibūdino Benediktas XVI.

Profesoriaus Romualdo Dulskio knygoje telkiami ir sisteminami jų apmąstymai – istorinis akiratis siekia nuo Martino Lutherio iki Taizé bendruomenės.

Visų pirma tai žvilgsnis į  Kauno, antrosios Lietuvos sostinės, meno pasaulį. Antra – tai žvilgsnis į tris kūrėjų kartas – nuo vyriausių ligi jauniausių. Trečia – tai suteikta galimybė pačiam menininkui laisvai  pasirinkti savo kūrybos  pavyzdį (svarbiausią, reikšmingiausią, mylimiausią?).

Birutė Mar: „Taigi monospektaklis man – ribinis teatras žanro prasme ir man svarbu eiti savo, o ne kitų pramintu keliu“.