Su dainininke Veronika Povilioniene kalbėtis nėra labai paprasta. Net ir prisėdus prie staliuko Mokytojų namų kavinėje, mūsų pašnekesį dažnai pertraukia prieinančių pažįstamų ir kolegų klausimai, sveikinimai...

Tarsi po žiemos miego atkutusi Vilniaus miesto savivaldybės taryba pirmąją kalendorinio pavasario dieną nutarė pavadinti keliolika iki šiol bevardžių Vilniaus gatvių ir skverų.

Muzikoje tyla vadinama pauzėmis – intensyviausio vidinio monologo momentai, o gyvenime pauzės – atvirkščiai, reiškia atokvėpį ir nusiraminimą. Tokioje prasmių paralelėje ir priešpriešoje išvien, bandome surasti atsakymą į pianisto užduotą klausimą

Kovo 7-ąją, sekmadienį, 17 val., po Mišių, sostinės Bernardinų bažnyčioje atidaryta dailininko Vaidoto Žuko kūrybos paroda „Bajoraitės Onos Liaudanskaitės atminimui“.

Dideli rašytojai, tokie kaip Juozas Aputis, smėlynuose nesustoja. Tautos sąmonės ir literatūros akiračiu kelionę tęsia šviesus garbingo rašytojo vaizdinys ir kūryba.

Kažkodėl jau seniai, ypač vizualiniuose menuose, patraukia akį ir mintį destrukcijos – destruktyvios skulptūros.

Nors literatūrinėje bendruomenėje „registruotas“ kaip alytiškis, rašytojas Petras Naraškevičius Alytuje retas svečias. Jo namai - pušynų apsupta sodyba Lankų kaime. Kaip pats sako, ne nuo miesto šurmulio ten bėgęs - nemokantis gyventi kitaip, be gamtos.

Šimtai tūkstančių interneto svetainių ir tinklaraščių liudija, kad reginys Body Worlds (lietuviškai būtų „Kūno pasauliai“) virtualioje erdvėje, taigi ir apčiuopiamoje tikrovėje, tapo atpažįstamu prekės ženklu. Reginį sukūrė vokiečių išradėjas Guntheris von Hagensas ir pavadino jį „originalia tikrų žmogaus kūnų paroda“.

Prieš pustrečių metų Seimui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektas. Paaiškėjus, kad jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Seimas projekto nesvarstė. Nutarta dar kartą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Kiekvieną kartą imant į rankas biografinį tekstą nejučia kyla mintis, kiek etiška tyrinėti, ar įmanoma apskritai vertinti kito žmogaus gyvenimo refleksijas.

Stanislovas Rubinovas, režisierius, Kauno kamerinio teatro įkūrėjas ir meno vadovas, šį vasarį švenčia savo 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį.

Knygų mugės šurmulyje šiemet galima buvo išvysti du žymius jaunųjų (ir ne tik) skaitytojų numylėtinius norvegą Josteiną Gaarderį bei britą Melviną Burgesą.

Šiandien tibetiečiams, kaip etninei ir kalbinei grupei, kyla pavojus išnykti, o tai jau ne vienos tautos, bet pasaulio reikalas.

Tebeieškodami lietuviškų miesto kultūros identiteto ženklų, šįkart į pokalbį pakvietėme poetą, eseistą Gintarą Grajauską, kurio naujausią esė rinkinį netrukus išvysime knygynų lentynose.

Viena seniausių ir reikšmingiausių žmogaus simbolinės veiklos formų – persirengimas kaukėmis. Skirtingose pasaulio šalyse ir kultūrose kaukės būdavo naudojamos medžioklės ritualuose ir iniciacijose, vestuvėse ir laidotuvėse, laiko pasikeitimo šventėse.

„Knyga yra namai rašytojo sukurtam žodžiui. Ji yra gera tuomet, kai pirmesnis yra jos autorius, o ne knygos kūrėjas“, – teigia dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Išsivadavę iš ekonominiais interesais grįstos meilės tradicijos žmonės išmoko įsimylėti vienas kitą ne dėl kraičio ar ūkio didumo, socialinės priedermės ar seksualinio geismo, bet už akių grožį, pirštų dailumą, kelių švelnumą, eleganciją ir dvasios kilnumą.

Rytais pasitaiko išklausyti radijo. Prieš porą dienų, girdėdamas vieną diskusiją, visiškai įsitikinau, kad noriu, jog Vilnius būtų tik Lietuvos sostinė. Ne Europos kultūros, ne Pasaulio knygų, o tik mūsų šalies. Ir tų pareigų Vilniui pakanka. Jau nekalbant apie savivaldos problemas.

Sunku nepastebėti, kad Europos kino intelektualai, matyt, pavargę nuo egzistencinių dvasinių problemų, sutartinai metėsi į kitą kraštutinumą – prie nuodėmingo kūno reikalų.