Aš vis dar nesi tikra, ar Tu esi. Bet jeigu esi – mes susitiksime. Nes dar turime neįgyvendintų planų, pameni?

Kviečiame paskaityti vilnietės dvyliktokės Živilės Miežytės eilių. Pernai „Nišoje“ buvo publikuotas jos rašinys „Ačiū, kad padėjote susivokti“.

Karolis Klimas (Tilto gatvės rašytojas) gimė 1991 m. Vilniuje ir nuo pat vaikystės svajojo tapti rašytoju, tačiau rimčiau kurti pradėjo tik atsikraustęs į Tilto gatvę. „Mi mujer desnuda“ – apsakymų trilogijos apie meilę aktorei pirmoji dalis.

Nemėgstu kalbėti apie kūrybą kaip apie kažin kokį stebuklingą, nepaaiškinamą reiškinį, nemėgstu kalbų apie tai, kas yra menas, ar kokį žmogų galima vadinti tikru menininku.

Ne taip seniai, baigdama mokyklą, sakydavau, kad pagrindiniai mano gyvenimo varikliai – religija ir poezija. Šie dalykai vis dar išlaisvina manyje tai, kas šiaip yra užslėpta, tam tikrą vidinį turtą. Džiaugiuosi, galėdama pasidalinti.

„Poezija netradicinėse erdvėse“ – jaunųjų kūrėjų organizuojamas interaktyvių skaitymų ciklas. Skatiname ne tik susipažinti su kūryba, bet ir pažvelgti, kaip kontrastuoja erdvės ir eilėraščiai.

Šiandien, kol amžinybės liepsna dar apšviečia regėjimo lauką, lieka ramiai sėdėti ir laukti: ne rudens pabaigos, nes nieko gražesnio už rudenį jau nebus ir vargu ar kada buvo, bet tokio pat rudenėjančio – ne praeivio, o sustosiančio.

Kai imi užuosti fiziologinio skysčio spalvą, balandžių beprotybę ir skubėjimą, supranti, kad tai greičiausiai ruduo bus prikišęs savo mažyčius raukšlėtus pirštelius, pageltusius nuo rūkymo.

Rašydavau, šen bei ten važinėdavau, kol nedidelį pajūrio kurortą teko iškeisti į didelę sostinę, gimnaziją – į LEU antruosius rūmus bei lituanistikos studijas, su kuriom ketvirtus metus tai draugauju, tai vėl pykstuos.

Mano draugas neperskaitė knygos — nė vienos, nė pačios mažiausios. Tik nedidelę pasaką vaikystėje, nežinia kieno liepiamas. Pasakoje jis bando gyventi ir dabar, protestuodamas prieš skaitymą, kaip prieš žalingą gyvenimo džiaugsmui įprotį.

Anksčiau belaukdama mintyse cituodavau Mackų. Vėliau – vieno neaiškaus autoriaus eilėraščio centrinę eilutę: „Nebuvau, nesu ir nebūsiu“. Šiandien suprantu, kad kaip niekad esu.

Jei paklaustumėte, kaip gimsta poezija, vargu ar atsakyčiau. Ji tiesiog ateina. Niekad garsiai nešaukiama ji kartais aplanko, kaip sena draugė apniukusią rudens dieną. Nors nelaukta, visad priimama svetingai. Pakloju balto popieriaus patalą ir ji išsitiesia jame juodu tušu.

„Nišos“ svečias (g. 1990m.) – poetas, prozininkas, aktorius. Šiuo metu studijuoja vaidybą LMTA, vaidina Lietuvos rusų dramos teatre. Kūrybos publikuota „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, tekstai.lt ir kitur. 

Poezija, kaip vis dažniau suvokiu, už visus tuos dalykus man svarbesnė. Ji juk tokia esminė, kad prieš ją žodžiai "istorija" ar "politika" apskritai atrodo juokingai.

Prie laukujų durų stovi du batai, kuriais aunuosi kasryt: ant dešinės kojos – literatūra, ant kairiosios – tapyba. Abu palieka pėdsakus.

Gal iš tokių eskizų pasirašo ir visos (auto)biografijos, visi gyvenimai? Tie, kurie nugyventi, nors kurių gal ir nebuvo nei vakar, nei šiandien. O šią dieną esu Nerijus Cibulskas. Rašau. Noriu pasidalinti savo eilėraščiais.

Ieškau ir, atradęs ką nors nekasdieniško ar retai matomo, stengiuosi pasidalinti su tokiais pat kaip aš – esančiais. Kartais kyla klausimas, kas iš to man? Tikrai nežinau ir negaliu atsakyti. Gavęs atsakymą, būtinai jums paskambinsiu. Varpais.

Rasa Milerytė studijuoja lietuvių filologiją ir literatūrą VU antrame kurse. Yra dusyk apdovanota VU „Filologijos rudens“ laurais, sykį poetei atiteko prizinė vieta VPU „Literatūriniame pavasaryje“. Savo eilėraščių ji yra publikavusi žurnale „Metai“.

Augustė mūsų dienraštyje jau yra spausdinusi porą apsakymų, kuriuos galima atrasti perkeltus ir į šią „Nišą“. Ji mokosi vienoje Vilniaus mokyklų ir toliau kuria. Siūlome dar vieną iš šios jaunos rašytojos neskelbtų apsakymų.