Kai buvau maža, norėjau kuo greičiau užaugti ir pati nuspręsti, kelintą turiu pareiti namo, kada galiu valgyti nesveiką maistą ir kada ne. Galų gale nuspręsti, kaip turiu gyventi. Savarankiškas gyvenimas tada atrodė lyg svajonė.

Sakoma, jog nėra blogų ir gerų žmonių, yra tik mažiau ir daugiau sąmoningi. Gyvybės diena mums švelniai primena, jog verta ir privalu gilintis į gyvenimo stebuklą, taip plečiant savo sąmoningumą ir... grįžtant prie žmogiškųjų šaknų.

Tai, kas dar prieš kelerius metus buvo aišku ir skaidru, pavyzdžiui, kuo tapsi baigęs universitetą ar įgijęs specialybę kitoje mokykloje, šiandien vis sunkiau nusakoma ar netgi įsivaizduojama.

Kiekvieną kartą skrisdama lėktuvu, nesvarbu, kur skrisčiau, stengiuosi rasti vietą prie lango.

Mano klaidos Tave vis spaudžia prie žemės, Tu vos bepaeini, o kelias dar tolimas... Tavo žvilgsnis prašo pagalbos, tačiau mano klaidos, mano Meilės trūkumas Tau, mano baimės atitolino mane nuo Tavęs.

Šiuolaikiniai paaugliai dūsta be tikros prasmės. Ir susidūrę su pasaulio beprasmybe neranda už ko užsikabinti. Mūsų vaikai neturi „skiepų“ nuo nedvasingos visuomenės.

Aš vis dar nesi tikra, ar Tu esi. Bet jeigu esi – mes susitiksime. Nes dar turime neįgyvendintų planų, pameni?

Šiandien jaunimas laisvas. Laisvai traukia dainas, laisvai žygiuoja, laisvai keliauja. Ir į Londoną jis vyksta ne tik gero koncerto paklausyti, tačiau ir draugų, giminių aplankyti ar karčių mokslo šaknų pagraužti.

Man Lietuvos vėliava labai graži. Ji tarsi priešingybė mūsų tautiniam, lietuviškam charakteriui. Bent jau tokiam, kaip jis apibūdinamas visokiausiose knygose ir kitur: verksmingas, introspektyvus, savidestrukcinis...

Žmogus bėga, kartais uoliai kaip maratonininkas, kartais griuvinėdamas kas keletą metrų, jis sveikinasi su kiekvienu pasirinkimu, nuolankiai pakelia prieš ją savo kepurę, tačiau juk tai dar ne viskas.

Kai naštų, darbų tiek daug, kai diena veja dieną ir nuolat trūksta laiko, pamatai, kad tavo jėgos – menkos ar paprasčiausiai ribotos; lyg naujai suvoki, kad para vis dėlto turi tik 24 valandas, o tau norisi ne tik valgyti, mokytis ir miegoti...

Keturiolikmečiui pasakyti, kad Dievas yra ne abstrakcija, „jėga“, „kažkas“, o realybė. Gal net banalu „pokemonų“ ir „supersajanų“ kontekste sakyti, kad Jėzus – Visagalis Dievas.

Tačiau nulupus aukštųjų technologijų ir mokslo išradimų lukštą, prasimušus pro socialinių struktūrų lozungus ir atidžiau pažvelgus, matyti, kad žmonija nuo „tamsiųjų“ amžių ne ką tepasistūmėjo.

Artėjanti vasario 16-oji skatina susimąstyti apie tai, kas esame ir kuo norime būti. Išties daug apie save ir šiuolaikinę savo šalį galime sužinoti panagrinėję tautos ir jos gimtosios kalbos sąlytį.

Tikrai yra laikas, kai nėra Laiko. Vis naujai atrandu šią paslaptį, šį nuostabų buvimą, kurio vis dažniau alkstu ir ilgiuosi.

Žvelgdama į kandidatūras keliančių žmonių biografijas bei jų turimą patirtį, imu mąstyti, jog tie žmonės žengia šį žingsnį, nesuvokdami jo svarbos.

Drįsčiau Jums priminti, kad man bet ko neįbruksite ir neįsiūlysit. Aš atidžiai ir kruopščiai renkuosi. Viską apgalvoju. Man reikia kokybiškų daiktų, tokių, kurie negestų ir nepasimestų.

Žvelgiant mano, jaunos, ką tik studijas baigusios Lietuvos pilietės akimis, sprendžiant abiturientų bei absolventų emigracijos problemas, valstybei derėtų formuoti ir skatinti teigiamą darbdavių požiūrį į studentų praktiką, užtikrinti studijų ir mokslo įstaigų bei verslo struktūrų bendradarbiavimą

Kai ateina atostogų laikas, mes visi – suaugusieji, vaikai, paaugliai – prisimename, vartotojiškos sistemos mums sugrūstus memus ir žinutes.