Gruodžio 1 d. minime kunigą palaimintąjį Šarlį de Fuko (brolis Jėzaus Karolis, 1858-1916), kuris ypač išsiskiria tarp naujų Bažnyčios palaimintųjų dramatiškais savo gyvenimo pasikeitimais – buvęs prancūzų armijos karininkas, po atsivertimo tapęs vienuoliu atsiskyrėliu, atsidėjusiu vargšų ir apleistųjų tarnystei Šiaurės Afrikoje.

Šv. Anastazijos pasijoje cituojamas laiškas kažkokiam Krizonjui, jame rašoma: „Nors mano tėvas stabmeldys, motina visą gyvenimą buvo ištikima ir tyra. Ji nuo lopšio užaugino mane krikščione“.

Silvestras gimė Osimo, Italijoje, turtingoje Gozzolini šeimoje. Silvestras mokėsi Bolonijoje ir Paduvoje, o vėliau tapo Osimo kunigu. 1227 m. jis atsisakė šių pareigų ir tapo atsiskyrėliu. Netrukus Silvestras susilaukė nemažo būrio mokinių. 1231 m. pastatė vienuolyną Monteferane ir sukūrė naują vienuolišką kongregaciją, liaudyje pavadintą Mėlynaisiais benediktinais.

Andriejus, kurio tikrasis vardas buvo Dung An Tranas, gimė neturtingų Šiaurės vietnamiečių nekrikščionių šeimoje. Kai berniukui buvo 12 metų, jis su tėvais persikėlė į Hanojų, kur buvo auklėjamas katalikų katecheto. Šis Dung An Traną ir pakrikštijo. Vaikinas trejus metus dirbo katechetu, studijavo teologiją 1823 m. tapo kunigu ir buvo Ke-Dam parapijos klebonas. Imperatoriui Minh-Mangui persekiojant krikščionis, Dung An Tranas buvo pasodintas į kalėjimą, iš kurio parapijiečiai jį išpirko už pinigus.

Pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojai teigia, kad Mergelė Marija, kai jai sukako treji metai, savo tėvų Joakimo ir Onos buvo atvesta į Jeruzalės šventovę ir ten paaukota Dievui. Ji buvo apgyvendinta mergaitėms skirtose patalpose, kur jos gyveno, mokėsi ir buvo auklėjamos, kol sulauks pilnametystės. Čia Marija davė Dievui skaistybės įžadą, kuris nebuvo sulaužytas. Šventykloje jos mokytoja buvo sena pranašė Ona.

Būsimasis Kliuni abatas gimė Turo krašte apie 880 metus kilmingoje šeimoje. Jo tėvas, būdamas bevaikis, meldė malonės susilaukti sūnaus. Kai gimė Odonas, pašventė jį šv. Martynui. Paaugęs sūnus buvo ruošiamas tapti raitininku ir tik po sunkios ligos tėvas prisiminė duotą įžadą ir davė sūnui leidimą pradėti vienuolinį gyvenimą. Tačiau tuo metu monastinis gyvenimas stokojo tikro dvasingumo ir dažnai tapdavo vien „palikimo tvarkymo“ priemone.

Margarita buvo anglų karaliaus Edvardo duktė. Karaliui pabėgus nuo uzurpatoriaus Kanuto iš šalies, Margarita gimė Vengrijoje apie 1046 metus. Jos motina Agota buvo vengrų karaliaus Stepono, kuris vėliau taip pat buvo paskelbtas šventuoju, palikuonė. Dukra buvo jau sulaukusi devynerių, kai tėvui pavyko susigrąžinti sostą, tačiau neilgam. Netrukus vėl teko bėgti, šį kartą - į Škotiją.

Lapkričio 14 d. minime šv. Alberiką iš Utrechto.

440 metais Galijoje vyko vos ne pilietinis karas tarp dviejų aukščiausių romėnų vadovų: generolo Ecijaus ir prefekto Albino. Imperijos valdžia buvo tiek nusilpusi, kad jiems sutaikyti teko siųsti Bažnyčios žmogų: romėną diakoną Leoną. Pastarasis išvyko taikyti kovojančiųjų. Vėliau sužinojo, kad popiežius Sikstas III mirė ir išrinktas būtent jis, Leonas. Per 21 pontifikato metus jis pažino 4 imperatorius: vienas buvo išvytas iškart (Avitas), o kiti nužudyti: Valentinianas III, Petronijus Maksimas ir Madžiorianas. Imperija merdėjo, o jaunutę Bažnyčią kamavo doktrininiai prieštaravimai bei vidiniai nesutarimai.

Šv. Dominykas Mau įtrauktas į oficialųjį Romos šventųjų ir kankinių sąrašą (Martyrologio Romano). Gimęs Vietname, jau būdamas kunigu, pasiprašė priimamas ir netrukus įstojo į Dominikonų ordiną. Daugelį metų su užsidegimu vykdė apaštalinę tarnystę, net ir tuomet, kai imperatoriaus valia įsiplieskė kruvinas krikščionių persekiojimas. Buvo apkaltintas viešai kalbėjęs rožinį ir raginęs krikščionis liudyti savo tikėjimą. Uždarytas kalėjime nesiliovė visomis pastangomis rūpintis krikščionių reikalais, guodė ir padėjo katalikams, kurie kentė kalėjimą kartu su juo, arba mąstė ir intensyviai meldėsi. Ramia ir tvirta dvasia pasiruošė sutikti kankinystę – jam buvo nukirsta galva. Tai įvyko 1858 metų lapkričio 5 d.

Tai visų teisiųjų mirusiųjų diena. Jie atsisveikino su šiuo pasauliu būdami pašvenčiamojoje Dievo malonėje, neturėdami neatleistų sunkių nuodėmių, bet tik nesuspėję pilnai atlikti bausmių už jau dovanotas sunkias nuodėmes ar už nedovanotas lengvąsias nuodėmes. Tas bausmes teisiųjų sielos atlieka skaistykloje. Skaistyklos buvimas suteikia viltį patekti į dangų tiems, kurie nesuspėjo žemėje tapti visiškai šventi. Mes irgi galime jiems padėti – savo malda, gailestingais darbais, šv. Mišių auka. Ta gyvųjų pagalba mirusiems maloni Dievui, nes Jis myli sielas, sutrumpina joms bausmes, o ir patiems besimeldžiantiems yra naudinga. Sielos nepamirš savo geradarių.

Šventasis Volfgangas buvo laisvų, tačiau nekilmingų tėvų sūnus. Lankė privačias klieriko pamokas, vėliau mokėsi vienuolyno mokykloje Reihenau (Reichenau) saloje. Tarpininkaujant jo draugui Henrikui, Volfgangas tęsė studijas Viurcburge. Po draugo mirties, 964 metais tapo jis benediktinų vienuoliu, ir 968 metais vyskupo Ulricho buvo įšventintas į kunigus.

Spalio 28 d. minimas apaštalas Simonas. Apaštalas, kankinys, miręs I-ajame šimtmetyje Babilone, šiandieniame Irake.

Šv. Amandas kilo iš kilmingos giminės, 20 metų tapo vienuoliu vienuolyne Oye LaRochelle (Prancūzija) ir daugelį metų ten gyveno kaip atsiskyrėlis. Jis buvo pirmasis misijų vyskupas prancūzų – frankų kraštuose. Jis įkūrė reikšmingą vienuolyną ir bažnyčią Elnone, dabartiniame Saint-Amand-les-Eaux (Pancūzija).

Gimė giliai krikščioniškoje dešimties vaikų katalonų audėjų šeimoje. 1835 metais būdamas 28-erių įšventinamas kunigu. 1839-aisiais nuvyksta į Romą ir prašosi išsiunčiamas misionieriumi į bet kurį pasaulio kraštą. Negalėdamas įgyvendinti savo troškimo, įstoja į Jėzuitų ordiną, tačiau po poros mėnesių yra priverstas grįžti į gimtinę, nes rimtai suserga. Septynerius metus iš eilės pamokslauja daugybėje liaudies misijų visoje Katalonijoje ir Kanarų salose, įgydamas didžiulį pasisekimą, net ir kaip stebukladarys. Sugeba suburti žmones į draugijas ir grupes. 1849 metais įsteigia apaštalavimo Kongregaciją Marijos Nekaltosios Širdies Sūnūs. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje jie dirba jau 65 šalyse visuose penkiuose žemynuose. 1936/39 metais, vykstant ispanų pilietiniam karui, 271 misionierius buvo nužudytas dėl tikėjimo. Tarp jų itin žymūs 51 Barbastro kankinys, kuriuos Jonas Paulius II 1992 paskelbė palaimintaisiais.

Gimė Airijoje VIII amžiaus pabaigoje, kilmingų krikščionių šeimoje. Paskatintas krikščioniškojo tobulumo idealo, 816 metais paliko šeimą, tėvynę ir leidosi piligriminėn kelionėn po įvairius regionus, galiausiai pasiekdamas Romą. Grįždamas namo, pakeliui užsuko į Fiezolę, kaip tik tuo metu, kai kleras ir visa liaudis ruošėsi rinkti naują vyskupą.

Spalio 20 dieną minime šv. Kryžiaus Paulių (1694-1775), kunigą.

Pagal krikščionybės tradiciją, Lukas – trečiosios Naujojo Testamento Evangelijos autorius. Palyginti su kitomis, šioje Evangelijoje daugiausia dėmesio skiriama Mergelei Marijai, jos asmeniui ir vaidmeniui. Taip pat šv. Lukas yra parašęs Apaštalų darbų knygą, kurioje pasakojama apie ankstyvosios Bažnyčios gyvenimą.

Šv. Teresė Avilietė – viena didžiausių mistikių, sugebėjusi suderinti kontempliaciją ir aktyvų gyvenimą. Visiškai atsidėjusi Viešpačiui, ji liepsnojo galinga Dievo meile. „Negaliu suprasti, kodėl visi bijo tobulybės kelio, - rašė ji. - Duok, Viešpatie, pažinti, kaip klysta tie, kurie tariasi esą saugūs, eidami didžiuose pavojuose su minia. Tuo tarpu tikrai saugu yra žengti vis pirmyn Dievo keliu. Žiūrėkime į Viešpatį ir nebijokime, kad ši Teisybės Saulė kada nors nusileis“.