Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.

Popiežius meldėsi drauge su Dievui pašvęsto gyvenimo dieną mininčiais vienuoliais. „Šios dienos minėjimu pirmiausia šloviname Viešpatį ir jam dėkojame už vienuolišką gyvenimą, kuris priklauso Bažnyčios šventumui“, – sakė Šventasis Tėvas.

Viena didžiausių mūsų laikų dramų ta, kad žmogus yra sutrikęs ir nebesuvokia, kas jis. Siūlome trumpą kun. Nico dal Molino pamąstymą, kas šiandien trukdo žmogui atrasti savąjį pašaukimą, bei paskatinimą ištarti savąjį „taip“, jį atradus.

Nežinome, kuo sirgo šios dienos Evangelijoje minimas vargšelis. Tačiau gerai žinome, ką nori pasakyti Morkus: blogis gali egzistuoti ir sinagogoje, net ir Bažnyčioje.

Pal. Jurgio Matulaičio kvietimas išnaudoti visas galimybes skelbiant Dievo žodį nepraranda aktualumo ir šiandien: Jei vienos durys uždarytos, kitas sau prasiręskime.

Krikščionys gali ir privalo į ateitį žiūrėti su viltimi, nes Kristaus pergalė reiškia įveikimą visų tų kliūčių, kurios neleidžia džiaugtis gyvenimo pilnatve kartu su Juo ir kitais žmonėmis.

Kiekviena rasė, tauta, kiekvienas tikėjimas reikalingi kurti naują pasaulį, kitokį nei tas, kuriame mūsų rankos išsiskiria ar, dar blogiau – apsiginkluoja viena prieš kitą.

Paradoksas – kuo mes labiau apsaugome savo gyvenimus nuo bet kokios nesėkmės ir sumaišties, tuo mažiau paliekame erdvės Evangeliją atveriančiam klausimui – kur aš esu?

Apmaudu ir gaila, jog ne kiekvienas lietuvis daugiau žino apie tai, koks ypatingas žmogus buvo palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Šio kuklaus straipsnelio tikslas – prabėgomis peržvelgti neilgą palaimintojo gyvenimą.

Galiu teigti, kad kiekvienas žmogus laiko save bent truputį tikinčiu. Tikėti galima savimi, galima tikėti ir kitu, bet galima tikėti ir į Dievą.

Gerasis Dieve, kuris leidai tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimą, dėkojame tau už didžią dovaną, mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą: už Lietuvą ir už lietuvių tautą.

Be galo bus džiugu matyti, kad dieviškoje procesijoje, einančioje į saulėtą prisikėlimo Epifaniją, oriai, ramiai, džiaugsmingai ir drauge žengia ir buvę didieji nusidėjėliai, ir tie, kurie šventai Žemėje atliko visas savo pareigas.

Noriu, kad jaunimas galėtų patirti Dievo meilę. Problema ta, kad mes žinome, jog Dievas mus myli, nes esame tą girdėję daugybę kartų. Klausimas išlieka: ar esate kada asmeniškai patyrę Dievo meilę?

Yra svarbu kelti į dienos šviesą įvairius skaudulius, žadinti apsnūdusias sąžines, siekti teisingų reformų, nesitaikstyti su moraliniu blogiu, net jeigu jis tampa vis labiau įprastu gyvenimo būdu, daugumos balsu, nerašyta ar užrašyta taisykle.

Visas Šventasis Raštas – tai pasakojimas apie mūsų keliones ir susitikimus. Žmogus – nuolat keliaujanti būtybė.

Atvykom su savo bėdomis ir sunkumais, pavargę, tokie skirtingi, mažai pažįstami, o dabar jaučiamės tokie savi, artimi.

Naujuosius metus Bažnyčia pradeda iškilminga Dievo Gimdytojos švente. Dievas, norėjęs tapti žmogumi, panorėjo ir gimti iš žmogaus. Tad Jam „reikėjo“ motinos – tokios moters kaip Marija.

Kiek kartų visokioms kliūtims užėjus, rankos krito žemyn, kaip ir kad kas būtų kojas kirste pakirtęs, žengti pirmyn tarsi nebeįstengčiau. Tu vis mane stiprinai, Viešpatie. Tamsybėms mane apnikus, Tu vis man švietei kaip skaisčių skaisčiausia žvaigždė.

Trečiadienio rytą vykusioje bendrojoje audiencijoje popiežius tęsė maldai skirtą katechezių ciklą ir šį kartą kalbėjo apie Šventosios Šeimos maldą.