Artinasi mirtis, kuri yra tuštuma, pasibaisėtinas silpnumas ir triuškinantys tyrlaukiai. Kur visa pasitraukia, kur visa bėga, kur daugiau nieko nėra kaip tik apleidimas, nes visa yra deginamai ir neapsakomai mirę.

Nelaimės neturi kurstyti mūsų smalsumo. Taip pat neturime ieškoti tikrų ar tariamų kaltųjų. Tokiomis progomis mes turime pamąstyti apie save pačius, turime pasiryžti keisti gyvenimą, atsisakyti iliuzijos, kad mes patys viską galime be Dievo.

Tavo akys dar kartą pamato Motiną. Tu nieko negailėjai šiai Motinai. Tu nebuvai vien tik jos gyvenimo džiaugsmas. Tu buvai taip pat ir jos gyvenimo kartėlis bei kančia.

Anuo metu spausdinimo mašina buvo dar visai neseniai išrasta, o visos Biblijos, kurias tik buvo galima rasti, parašytos lotynų kalba ir laikomos užrakintos bažnyčiose.

Svarbiausi gundymai – tai noras be darbo ir pastangų užsitikrinti sotų gyvenimą – kad akmenys pavirstų duona; tai noras turėti visa, ko geidžia širdis, – visas pasaulio karalystes.

Žmogui reikia įsiklausymo į kitus, ypač į „Kitą“ didžiąją raide, t.y. į Dievą. Tik tada žmogus gali pilnutinai pažinti save, būti tuo, kas yra.

Tu pats esi mirties akivaizdoje – ir savo sklidinai kančios pripildytoje širdyje dar surandi vietos kito skausmui.

Sutaupytus penktadienio pietų pinigus kviečiama skirti rinkliavai, kuria bus paremti misionieriai tarnaujantys vargdieniams ir stokojantiesiems, kad „pasninkas virstų artimo meilės gestu“.

Priešai juokiasi, ir ši pajuoka turi teisę guviai ir pergalingai įsibrauti į Dievo pasaulį? O Viešpatie, mūsų širdis sudužtų, atsitrenkusi į įsiutusią neviltį. Mes prakeiktume priešus, o kartu ir Dievą.

Nesuprantu, kaip paprastų gyvenimiškų situacijų dėlionė, tam tikra veiksmų seka, tam tikru laiku ir tvarka išsakyti žodžiai keičia, koreguoja gyvenimą.

Žmogus pašauktas tapti panašus į Kristų, tačiau, pasak palaimintojo, tai vyksta visų pirma ne per asmeninę praktiką, o per pasitikėjimą Dievu.

Atleisti kam nors prilygsta pasakymui, jog nenoriu, kad tu mirtum. Noriu, kad gyventum, trokštu visada gero tau.

Atsiversti reiškia eiti prieš srovę, kuri yra paviršutiniškas, nenuoseklus ir apgaulingas gyvenimo būdas, neretai mus valdantis ir paverčiantis blogio vergais ar drungnos moralės kaliniais.

Tradiciškai kasmet popiežius paskelbia žinią gavėnios progra, kurioje pasiūlo akcentus septynių savaičių kelionei Prisikėlimo link.

Neklausk savęs, ko reikia pasauliui. Klausk savęs, kas atgaivina tave, ir daryk tai, nes pasauliui reikia atgijusių žmonių.

Dabartinėmis istorinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis matomas dar didesnis poreikis, kad Bažnyčia dėmesingai ir plačiai dalyvautų padėdama ligoniams, taip pat visuomenėje gebėtų veiksmingai perteikti Evangelijos vertybes.

Pirmiausia pastebėtina, kad krikščioniška atgaila tai – tiesiausio kelio į Dievą tiesimas.

Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar jis Žodį priims, ar užsikimš ausis ir maitins savo dvasią postmoderniosios kultūros atliekomis.

Kartais gyvenimo kelyje tenka sutikti tikinčiųjų, kuriems trūksta krikščioniškos savigarbos.