Kartais mus apninka tokios įkyrios mintys apie praeitį, apie ateitį ar apie dabartį, susijusios su vietomis, aplinkybėmis ar žmonėmis, kurių mes negalime tiesiogiai paveikti, kad tik didžiulėmis pastangomis pajėgiame vairuoti savo gyvenimo laivą.

Prasidėjo tradiciniai gavėnios pamokslai, kuriuos kasmet Šventajam Tėvui ir jo bendradarbiams sako Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Kiekvienam rečiau ar dažniau tenka ieškoti atsakymo į klausimą: kaip sumažinti blogio aplink save? Ar evangelinis epizodas apie Jėzų, rimbu išvaikantį prekiautojus iš šventyklos kiemo, įgalina ir mus kartais imtis smurto apginti gėrį?

Pradedu mąstyti. Ką aš veikiu su savo kalte? Kenčiu. Kaip ta kaltė veikia mano gyvenimą. Ji stabdo kiekvieną gerą pradą manyje.

„Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?" (Ps 42, 2)

Dievo Apvaizdos patvarkymu ir palaimintojo Jono Pauliaus II skyrimu lygiai prieš 20 metų atvykau į savo Tėvynę kaip Vilniaus arkivyskupas ir metropolitas.

Kristaus atsimainymas – tai ne auksaspalvio drugelio tinkleliu pagavimas ir besaikis grožėjimasis juo, tai – Nukryžiuotojo pasiaukojančios meilės priėmimas.

Laikas nuo Pelenų trečiadienio iki Didžiojo šeštadienio kiekvieno tikinčiojo žmogaus gyvenime yra labai svarbus. Jį būtų galima pavadinti intensyvios terapijos metu, kai siekiama nugalėti ligą.

Kon­tem­plia­ci­ja nė­ra tech­ni­ka. Klau­si­mas: ar man ga­li pa­dė­ti dzen, jo­gos ar ki­to­kių da­ly­kų prak­ti­ka­vi­mas? Taip, daug da­ly­kų man ga­li pa­dė­ti, tik ne­ga­li­ma jų pai­nio­ti su kon­tem­plia­ci­ja.

Turbūt visi esame girdėję posakį, kad gavėnios kelionė - tai kelionė dykuma. Kodėl ta dykuma mums taip reikalinga? Kodėl kiekvienais metais iki kryžiaus slėpinio, iki prisikėlimo dienos mes turime šią dykumą pereiti?

Vis dėlto ne paslaptis, kad ir tarp aktyvių tikinčiųjų, besidarbuojančių parapijos vynuogyno baruose, kartais esti tam tikrų susiskaldymų, pavydų, apkalbų, nesveikos konkurencijos, storžieviškumo.

„Dabar, – tai Viešpaties žodis,– grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu... Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo“ (Jl 2, 12–13).

Kartais galvojama, kad krikščionybė verčia žmogų susitaikyti su aplinkybėmis ar net bėgti nuo atsakomybės: tai – kovoje su blogiu užmigusios sąžinės laikysena.

Bendrojoje audiencijoje popiežius komentavo paskutiniuosius Jėzaus žodžius, kuriuos užrašė evangelistas Lukas. Pasak Benedikto XVI, mirštančio Jėzaus nuo kryžiaus ištarti žodžiai stiprina mūsų pasitikėjimą ir viltį.

Senajame Testamente skaitome apie žmogaus bandymą pasistatyti dangų siekiantį bokštą. Tas bokštas turėjo simbolizuoti žmogaus galią pačiam tvarkyti savo gyvenimą. Šventoji istorija pasakoja, jog ši statyba virto griuvėsiais, nes žmonės pradėjo nesusikalbėti. Ar ne panašiai nesusikalbama ir šiandien?

Kas yra malda? Kokia yra tikra, autentiška malda? Ar reikia melstis? Kokia apskritai yra maldos prasmė? Šie klausimai turbūt aplanko kiekvieną tikintįjį, ir kiekvienas iš jų yra linkęs į juos atsakyti savitai.

Žmogiškai vilčiai išsekus, atsiveria Dievo veikimo erdvė. Belieka panorėti ir įžengti į Jo akivaizdos šviesą, kur Jis jau palinkęs prie mūsų trokšta ištarti: „Noriu, būk švarus.“

Daug kas šiandien nesuranda atsakymo, kodėl lietuviai nuolat dejuoja, kad sunku. Kodėl daugybėje šalių žmonės, gyvenantys daug kartų sunkiau, nedejuoja ir jaučiasi laimingi?

Visi keturi evangelistai sutartinai liudija, kad ligonių gydymas ir Dievo Karalystės skelbimas buvo svarbiausi dalykai visoje viešojoje Jėzaus veikloje.