Viską, ką skelbiame mokiniams, perleiskime per savo širdį.

Šiandien Pelenų diena, kuria pradedama Gavėnios kelionė Prisikėlimo link.

Jeigu atsaką į savo teisėtus klausimus bei troškimus jaunuoliai randa tik netinkamoje jiems terpėje – tuomet padariniai galį būti labai skaudūs.

Karjeros pagunda, deja, nesvetima ir Bažnyčios vadovams. Dėl to vis iš naujo turime įsisąmoninti, jog šventimai mums suteikti ne dėl prestižo ir ne tam, kad kiti mus gerbtų, bet kad tarnautume, - sakė popiežius.

Inocentas III buvo galingas popiežius, pasižymėjęs didele teologine kultūra ir didele politine galia. Vis dėlto ne jis atnaujina bažnyčią, o mažas brolis, Dievo pašauktas šv. Pranciškus.

„Laimingas tas, kuris savy sutramdė žvėrį, iškirtęs gūdų mišką savo sieloj!“ Šį įsimintiną filosofo Henry Davido Thoreau (1817–1862) posakį galime pritaikyti sau ir kitiems.

Dalyvaujant kunigų rekolekcijose ne kartą teko girdėti aštrių diskusijų apie tai, kad jei kunigas nemato regimų tikėjimo praktikos ženklų, tuomet Bažnyčia turi teisę atsisakyti žmonėms teikti sakramentus, ypač krikštą.

Jis nesikėsina nieko pavergti, jis nori, kad jį priimtume visiškai laisva valia. Dievas tapo kūdikiu, idant įveiktų išdidumą, smurtą, savinimosi aistrą. Dievas tapo kūdikiu, kad mus nugalėtų vien tik meilės jėga ir kad mums parodytų kas mes iš tiesų esame.

Leidinys sudomins taip pat arabų kalbos krikščionių bendruomenes, nes mišriuose arabų ir žydų miestuose yra vaikų, kurie lanko hebrajiškas mokyklas. Katekizmą noriai įsigys taip pat užsieniečių darbininkų filipiniečių ir lotynų amerikiečių vaikai.

Šiuo laikotarpiu jis parašė keletą veikalų, kurių bene svarbiausias yra traktatas „Apie meilės prigimtį ir kilnumą“. Jame išdėstyta pagrindinė Vilhelmo kūrybos idėja, aktuali ir mums, - sakė popiežius.

Tikrasis teologas neatmeta Dievo slėpinio ir nepasiduoda pagundai pats savo protu jį suvokti, bet, kaip didieji šventieji, supranta savo ribotumą, - kalbėjo popiežius Mišių metu sakytoje homilijoje. Popiežius taip pat kritikavo šaltą akademinį santykį su Šventuoju Raštu.

„Ateities“ žurnalo šių metų 3 (46) numeryje skaitėme platų kunigo Oskaro Petro Volskio straipsnį skambia antrašte: Tradicinė Liturgija – svarbiausias dabarties poreikis. Ar iš tiesų įgyvendinta tradicinė Liturgija šiandien būtų lemiamas veiksnys, gelbintis iš visų bėdų?

Norėdami geriau patarnauti akademiniu lygmeniu besimokančiam jaunimui ir veikdami aukštojo bei aukštesniojo lygio mokymo įstaigose privalome pristatyti ne tik savo religinę patirtį, tradicijas, pasaulėžiūrą, bet ir religinę pasaulėžiūros perspektyvą.

 Kaip liturginės šventės gali padėti tėvams natūraliai atverti tikėjimo realybę savo vaikams? Kada gi tinkamiausias metas pradėti mažylius vestis į bažnyčią? Apie tai A.M.Zanzucchi įžvalgos iš knygos "Vaikas ir Dievas".

Sekmadienį Katalikų Bažnyčia švęs iškilmę, kurią liaudyje įprasta vadinti keistu ausiai Devintinių vardu.

Tačiau yra sakančių, kad jeigu mes vaikui nerodysime Dievą vaizduojančių paveikslų, jis nesugebės Dievo suvokti kaip asmens. Vaikas įgis miglotą Jo idėją. Esą vaikui bus sunku tikėti realybe, kuri nėra prieinama jo juslėms. Ir tai nėra klaidinga.

Bandau įsivaizduoti, kokį milžinišką paveldą mes turime Bažnyčioje. Tačiau labai dažnai nemokame juo pasinaudoti. Pernelyg dažnai jį parodome kaip tokį nereikšmingą ir neadekvatų, kad mūsų vaikai tai atmeta.

„Tiktai tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“, - Petras kalbėjo Jėzui. Ir pats Kristus, kalbėdamas apie save, tai pasako labai aiškiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“

Kaip jau esu sakiusi – „Meilė kviečia mylėti“. Dievo valia – tai meilės projektas, skirtas kiekvienam mūsų. Tai suteikia naują matmenį mūsų gyvenimui ir mūsų pareigoms. Tačiau tą galime sakyti savo vaikams tik tuomet, jeigu jie jaučia tikrą ryšį su Dievu kaip tėvu.