Dar gyvendamas Čikagoje, būdamas studentas ateitininkas, Arvydas įsiliejo į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ sąjungą, tapo jos pirmininko kun. Kazimiero Kuzminsko uoliu pagalbininku.

Ankstesniais amžiais katalikų teologams buvo būdingas gilus mokslinis apreikštosios tiesos pažinimas ir ... negebėjimas orientuotis dabartyje, o šių laikų teologai plačiai atsiveria pasaulio siūlomoms temoms.

Net di­džiau­si to, kas sak­ra­lu, šiuo at­ve­ju šven­to­sios erd­vės, prie­ši­nin­kai pri­pa­žįs­ta, kad krikš­čio­nių ben­druo­me­nei rei­kia su­si­rin­ki­mo vie­tos, ir tuo rem­da­mie­si baž­ny­čios pa­sta­to pa­skir­tį api­brė­žia ne sak­ra­lia, bet griež­tai funk­cio­na­lia pras­me: jis įga­li­na li­tur­gi­nį ben­dra­bū­vį.

Šioje šventėje dalyvaudami galime kartu su visuotine Bažnyčia atnaujinti ir giliau puoselėti Eucharistijos kaip kristocentriško dvasingumo pagrindinį šaltinį, kuris yra ir tikrasis žmonių bendrystės pagrindas.

1867 m. kovo 1 d. Žemaičių vyskupas M. Valančius prašė Kauno gubernatoriaus leisti lietuviškomis raidėmis išspausdinti maldaknygę „Senas aukso altorius“. Taip buvo parodytas ir praskintas kelias legaliai kovai už spaudos laisvę, – juo ir ėjo jo tikrasis įspėdinis vyskupas M. L. Paliulionis.

Savo darbu išreikšdami kiekvienam matomam ar nematomam mūsų pastangų vaisių gavėjui – „kaip gera, kad tu esi, noriu, kad būtum laimingas“, patys patiriame gilią tiesą, jog labai gera, kad aš pats esu.

Judrumas, atvirumas naujovėms, ištikimybė Kristaus asmeniui labiau negu taisyklėms ar tvarkai, gerai atliekami darbai, glaudūs tarpusavio ryšiai, tarnysčių atranka iš begalės galimybių, paprastos gyvenimo sąlygos – visa tai atspindi visuotinės Draugijos tradiciją, kad ir kokioje šalyje jėzuitai veiktų.

Mokymo apie Dievą ir Trejybę kaip visos teologijos viseto apmąstymas tebėra neįveiktas iššūkis ir milžiniška bei praturtinanti užduotis. Tad tikrai metas kalbėti apie Dievą, liudyti Dievą ir mąstyti apie Dievą.

Tikėjimo perdavimas nuo seniausių laikų išlieka nuolat aktuali problema, jau du tūkstančius metų gyvuojanti krikščionių bendruomenėje, kuri visada save laikė jai atskleistos žinios skelbėja.

Sukako 110 metų, kai gimė kun. Pranciškus Masilionis SJ (1902–1980), vienas didžiausių XX a. dvasinių autoritetų, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos, Eucharistinio kunigų sąjūdžio kūrėjas, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio globėjas.

Prie teismo temos teologiškai galima artintis tik labai atsargiai. Nevalia elgtis taip, tarsi būtų įmanu katapultuotis iš istorijos ir tartum Dievo akimi apžvelgti bei įvertinti neaprėpiamą žmogaus laisvės, kančios ir kaltės istorijos sampyną.

Pagrindinis pastarųjų dienų įvykis, sulaukęs padidėjusio Lietuvos katalikų dėmesio – šeštadienį Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje vykusi br. kun. Lino Genadijaus Vodopjanovo OFM konsekracija į vyskupus.

Žmogus, kuris pasitiki Dievo gailestingumu, atgauna viltį, o viltis yra pats didžiausias ginklas prieš bet kokį blogį.

Paminklo idėja rutuliojosi iš lėto. Kai prieš ketverius metus atvykau į parapiją, radau keturis apverktinai atrodančius pastatus ir vis labiau prie jų artėjančius brūzgynus.

Vienas veikliųjų kauniečių, parodė tą straipsnį seminarijos inspektoriui kan. Justinui Dovydaičiui. Inspektorius paskaitęs pareiškė: „Tai tiesa, bet tai – dinamitas“.

Mūsų tauta dabar nei mažas vaikas pabudęs iš gilaus miego: krapštosi akis ir nežino kur eiti. Kas jį paims už rankos? kas jį ves ir kur ves? ar su Dievu, ar padoriai?

Nieko nuostabaus, kad Jėzui duodant tokius pažadus, mokiniai pamanė, jog Įstatymas panaikinamas. 

Evangelijos, kurios netapo Naujojo Testamento kanono dalimi, yra vadinamos apokrifinėmis arba slaptomis evangelijomis.

Negali žmogus būti truputį tikinčiu“, – sako kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Anot jo, Bažnyčia linki, kad Dievo malonės kibirkštis kiekvieną pakviestų į tikėjimo pilnatvę.