Jau prieš kurį laiką lefebristams buvo įteiktas vadinamosios doktrininės preambulės tekstas, kuriame nurodytos susitaikinimo su Roma sąlygos, tačiau joks sutarimas nepasiektas.

Pelenų trečiadieniu pradedame vieną svarbiausių liturginių laikotarpių – gavėnią. Kam iš tiesų skirtas šis metas? Ką reiškia pagrindiniai Pelenų dienos simboliai? Kaip tinkamiausiai derėtų praleisti keturiasdešimt gavėnios dienų?

Krikščionybės centre yra asmeninis santykis su Juo. Ir jeigu taisyklių laikymasis žmogui pakeičia Kristų, to tikrai negalime laikyti krikščionių tikėjimu; taip pat, kaip ir negalima pavadinti šeima santykių su žmogumi, turinčiu bendrą butą ir bendrą ūkį, bet su juo nėra asmeninio dvasinio ryšio – meilės.

Šiuo metu labai išpopuliarėjo lengvai skaitomos knygos apie tai, kaip tapti turtingam, sėkmingam, kaip pasiekti tai, ko trokšti.

Dabartinis Kodeksas glaustai nusako Bažnyčios tapatybę, savivoką, ekleziologiją. Įdomu, kad tai yra vienintelė pilna teisės sistema, pritaikoma visame pasaulyje, todėl jai būdingas vidinis lankstumas.

Vasario 6–12 dienomis Lietuvoje vieši pasauliečių pranciškonų ir pranciškoniškojo jaunimo (Jaupra) generalinis dvasinis asistentas kun. Ivanas Maticis OFM. Svečias sutiko pasidalyti, kuo gyvena Trečiasis ordinas visame pasaulyje ir į kokias misijas kviečiami pasauliečiai pranciškonai.

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Žmonės norėjo būti su juo. Kaip tik todėl jam taip puikiai sekėsi patraukti diecezinius kunigus stoti į Marijonų vienuoliją atnaujinimo laiku. Jo asmuo traukė žmones.

Žmonės eina į bažnyčią sekmadienį ir turi girdėti pamokslą, kuris galiotų visai savaitei, o ne vien per Mišias. Po jų žmogus neturi išeiti ir sakyti: „O, įvykdžiau savo pareigą“, bet „girdėjau dalykų, kurie vertingi gyvenimui, vertinimui ir pasirinkimams.“

Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.

Popiežius Jonas XXIII: „Susirinkimą įvykdo Viešpats, visa visuotinė Bažnyčia. Mes tik esame sargyboje tuo momentu. Po vieno popiežiaus bus kitas.“

Stebuklui įvykti reikia maldos. Ir ne tik maldos, bet maldos su pasitikėjimu, jog ji bus Dievo apvainikuota stebuklu.

Apie tai, kaip ekumenizmas skynėsi kelią Lietuvoje ir kokius šių vienybės pastangų vaisius matome šiandien, kalbiname evangelikų liuteronų vyskupą Mindaugą Sabutį, stačiatikių kunigą Vitalijų Mockų, katalikų kunigą Eitvydą Merkį.

Stiprėjančio individualizmo ir nacionalinių, rasinių bei religinių įtampų pilname pasaulyje krikščionys galėtų tapti autentišku konfliktų sprendimo pavyzdžiu.

Būti krikščionimi – reiškia priimti ne kultūrą ar elgesio modelius, bet asmeninius iššūkius ir asmeninį Kristaus vedimą.

Pokalbis apie Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią – jos restauraciją, apie tai, kaip gyveno pranciškonai bernardinai, kokias paslaptis saugo jų šventovė.

Nuo sausio 18 dienos prasideda Maldos už krikščionių vienybę savaitė, jau šimtametė tradicija, gimusi 1910 metų Edinburgo tarptautinėje konferencijoje, surengtoje anglikonų ir kitų protestantiškų Bažnyčių.

Daugelis kunigų iki šiol vargiai pajėgia išaiškinti tikintiesiems, kad horoskopai, ekstrasensai ir neaiškūs gydymo metodai ne tik nedera katalikui, bet gali net stipriai pakenkti. Ezoterikos ir okultizmo plitimas jau tapo pavojinga mūsų visuomenės piktžaizde.

Šiandien nepakanka pasyvios tolerancijos, valstybė piliečius ignoruoja tol, kol jie nepažeidžia įstatymo, tačiau reikia aktyvaus liberalizmo, kuris tiki vertybėmis, sako tiesą apie jas. Čia krikščionybės indėlis yra gyvybinis.