KULTŪRA » AŠTUNTOJI DIENA
Istorijos vadovėliuose sklinda legendos, jog kadaise neturtinga Lietuvių tauta turėjo unikalią, antifeministinę vertybę – popierinį pinigą su moters atvaizdu.
Nė viena žvaigždė neišklysta iš savosios orbitos, niekada. Nebent ketintų užbėgti pati sau už akių, tik kaži ar apsilanko tokia mintis josios galvoje.
Nykiai gražiomis dienomis taip lengva pamiršti tą švelnią ir neskaudžią dienų tėkmę, kai tėra ilgas krantas artintis nenuleidžiant akių nuo mirgančio vandens – tokia nepagaunama tavo kalba.
Tamsta, niekada nežinojai, kur tave nuves šito pasaulio pinklės. Rodos, ten viršuje lyg ir stovėjai nenusakomo ilgio eilėje tam, kad ponas Dievas užlašintų kelis lašus sūraus suvokimo vandens.
Kažkodėl jau seniai, ypač vizualiniuose menuose, patraukia akį ir mintį destrukcijos – destruktyvios skulptūros.
Šiemet nebuvo naujamečių pažadų sau. Nebuvo ir niekam kitam. Gal noras ką nors pasižadėti ir būtų buvęs. Tik jiems nebebūtų buvę vietos mano spintoje...
Kiekvienas išorinio pasaulio reiškinys mūsų vaizduotėje egzistuoja tarsi idėjų pasaulyje, turi simbolinę asociaciją, spalvą ar formą.
Ar ką nors sužinojau kelionėje? Taip manyti būtų naivu – po kokios dvidešimtos valstybės aplankymo šiame pasaulyje nieko iš esmės naujo sužinoti neįmanoma.
Mėgstu keliauti. Vien tik todėl, kad niekada nesu garantuotas, kas manęs lauks kitoje maršruto stotelėje. Svajoju, jog tai bus kažkas artimo sielai, kažkas neįprasto, transcendentinio, paliesto modernybės.
Ar ne dauguma mūsų kalbėjimų, rašymų yra kalbėjimai į tuštumą? Kaip kad Kohelete – Ekliaziaste – kalbėjimai vėjams? Kalbėjimai žmogiškajai ir istorinei, civilizacijos tuštumai.
Žmogaus vaizduotė ir fantazija – tarsi koks savisaugos instinktas. Už lango – šaltis, pūgos, ledas, kone ant žemės nukritęs pilkas dangus.
Einame dviese, sėkmingai įveikiame pusnis, ant kalvos pūkščiame ir laukiame Aloyzo. Jis pasirodo tuojau pat ir nė kiek nepavargęs.Tyli Aloyzas, tylime ir mes, užsispyrėliai. Šypsomės: ar nebūna taip, kad renkamės skirtingus kelius, bet visi būname teisūs?
Greičiausiai tiems, gyvenantiesiems labai toli nuo čia, labiau reikalingas mūsų supratimas nei pagalba. Juk didžiosios imperijos dangsto savo užmojus neva siekdamos ką nors išgelbėti
Dvylikta valanda. Laikraščiai perskaityti. Kava išgerta. Lyg ir reikėtų dirbti. ,,Pūgai siaučiant, gyventojai raginami niekur neiti iš namų“, - vis praneša per radiją.
Taip vadinasi albumas apie miestą, kurį su fotografu Gintaru Česoniu lemtingai sutikome.
O kur Vilnius labiausiai atsiveria, ima kalbėti suprantama kalba, nesušukuota, ne kostiumine? Po tiltais, neabejotinai. Patiltės – jo gerklės, gerklos, ruporas...
Buvusioje Baltimore lietuvių parapijos bažnyčioje sekmadienio rytais tebelaikomos vienerios Mišios lietuvių kalba. Deja, lietuvio kunigo nėra, bet turime nuostabų aštuonias-dešimtmetį kleboną ir diakoną, kurie bando kai kurias maldas lietuviškai atkalbėti ir net prisideda prie lietuviškų giesmių giedojimo.
Jau kuris laikas Jerevanas pasipuošęs naujametinėmis eglėmis, o bičiuliai armėnai, kolegos ir mano gatvėje išsibarsčiusių krautuvėlių prekeiviai, vis teiraujasi, kur švęsiu Naujuosius. Aišku, nė žodelio apie Kalėdas...
Apie ką pagalvojate, išgirdę žodį „Turkija“? Antaliją? Marmarį? Prieš išvažiuodama ten pusmečiui, žinojau tik šį tą apie Atatiurką, kebabus, jogurtą bei beviltiškai turistinius kurortus.
O dabartyje... ko gero, net ir narsiosioms sufražistėms pradėtų suktis galva, jei suvoktų, kiek kartų pasidaugino tas kuklusis trejetukas, tas drei K. (Kinder, Küche , Kirche)*, kurį jos nori praplėsti.
Būdamas vaikas, Kūčių vakarą ir Naujųjų metų išvakarėse prieš visiems sėdant prie stalo, paslapčia nueidavau į tvartą. Pažiūrėti į gyvuliukus. Ne, ne į tai, ar jie kalbės ir ar darys kitokius stebuklus.
Ilgiuosi namų. Širdies. Minčių. Juoko. Džiugesio. Pilnatvės. Tų namų ilgesys įrašytas kiekviename mano gyvybės krustelėjime – taip skaudžiai nutvilko ties tuo ilgesiu stabtelėjus.
Butas – kaip iš Boriso Viano romano „Dienų puta”. Pirmojoje knygos dalyje, iki tos nelemtos lelijos, užaugusios jos plautyje. Ką pasakytum apie tokį buto nuomos skelbimą?
Nenoriu eglutės, kuri būtų plastmasinė arba vogta iš jaunuolyno. Ne iš humanizmo, iš kažkokio privalomųjų darbų ir simbolių nuovargio.
Iki šių didžiųjų švenčių beliko kelios dienos. Belieka tikėti, kad šiemet jos bus Kalėdos didžiąja raide.
Taip ir neatsakiau į klausimą: kodėl sviestu užtepta duonos riekė, iškritusi iš rankų, visada nukris ant sviestinės pusės?
Prie lentos pakvietė dvidešimt trečiąjį. Atsakinėti sekėsi ne kaip, tad gavo trejetą ir grįžo į suolą prie penkioliktojo. Tačiau dešimtasis pamoką buvo išmokęs, todėl gavo penketą.
Šimtas dvylika. Tiek dienų Lietuvos žemės nemindė mūsų pėdos, mat suviliotos pasakojimų iš Vakarų, keturios studentės degančios jaunatvišku optimizmu, pratęsė aukso ieškotojų legendą, įrašydamos ir savo vardus po Amerikos dangumi.
Nenustebau, kai viename seminare statistinius duomenis apie Europoje daugiausia alkoholio išgeriantį jaunimą pristatęs profesorius aukščiausią stulpelį nubrėžė ties Danija.
Ateinama iš praeities, kurios jau nebėra; einama į ateitį, kurios dar nėra; mūsų tik dabartis. Kas ji? Nesugaunamas laiko taškas, kuriame ateitis tampa praeitimi?
Kai atsiranda galimybių, kuriomis anksčiau ne visada galėjai pasinaudoti, natūraliai imi vertinti, ką turėjai anksčiau ir ką čia pat gavai.
Prekybos centre man nemaloniausia žiūrėti ne į kylančias kainas, o į pirkėjus. Na, tiksliau, ne į visus pirkėjus, o į tuos, kuriuos viliojančios reklamos antraštės vadina senjorais, o eiliniai piliečiai – pensininkais.
O gatvė lieka tokia pat: protarpiais nevalyta, protarpiais pilna pastangų. Juk kažkur čia pat susitikimas. Neplaukite pasroviui, pakelkite galvas, kilkite. Adventas...
Pirmininkėlis. Lyg nežinia iš kur iškritęs. Ir dar neiškreiptomis lūpomis tariamas. O kai tą žodį taria sena kaimo moteris, tai kiekvienam turėtų būti aišku, kad turimas galvoje kolūkio pirmininkas. Regisi, jokių kitokių pirmininkų kaime nuo seno nebuvo.
Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiesiems.
Prekybos centrai iškart po Vėlinių pasipuošė Kalėdų eglutes ir išsitraukė advento prekes, o aš noriu Velyknakčio. Tokia gynybinė reakcija...
Ak, Likime, aš labiausiai mėgstu tas akimirkas, kai tu, nepamiršdamas savo išminties ir griežtumo, sykiu nevengi lengvabūdiškų nukrypimų ir tuštybės
Buvau šventai įsitikinusi, kad, darbo paieškoms besitęsiant taip ilgai, galėčiau dirbti bet ką
Praėjusią vasarą nusprendžiau pasirinkti emigranto dalią ir išvažiavau į Angliją. Tiesa, ne dirbti, o pažinti šalį, kuri mane jau seniai traukė.
Nesvarbu, ar gatvių žibintai jau gęsta, ar dar tik žiebiasi. Dangus susirūpinęs ar šypsosi. Lapai ant medžių ar po kojomis. Basa ar su auliniais. Jie vis bėga, bėga ir bėga.
REKOMENDUOJAME
Apie Lietuvos lietuvišką būtį – pašnekesys su kultūros istorike Inge Lukšaite.
„Skalvijos“ kino centre dar rudenį duris atvėrė „Karlsono kinas“, kurio tikslas – šeimas supažindinti su geru įdomiu europietišku ir lietuvišku kinu vaikams.
Jau senokai berašiau apie knygas vaikams. Bet štai į rankas pakliuvo šių metų nacionalinės premijos laureatės Ramutės Skučaitės knyga – naujausi eilėraščiai.
L. Mockūnas tirpdo ribas tarp džiazo bei šiuolaikinės akademinės muzikos ir teigia, jog pasaulyje pernelyg daug gražios muzikos, kad apsiribotum vienu stiliumi.
Su dainininke Veronika Povilioniene kalbėtis nėra labai paprasta. Net ir prisėdus prie staliuko Mokytojų namų kavinėje, mūsų pašnekesį dažnai pertraukia prieinančių pažįstamų ir kolegų klausimai, sveikinimai...
„Chazarų žodynas“ – pats garsiausias talentingojo serbo kūrinys, pelnęs jam pasaulinį pripažinimą. Knygoje pasakojama apie chazarų tautą, turėjusią savitus papročius ir įdomią istoriją.
PARTNERIAI
NUORODOS
- Bibliotekos.lt
- Bažnytinio paveldo muziejus
- Filosofija Lietuvoje
- Idėjų upė
- M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas
- Pramogos Lietuvoje
- Menų faktūra
- Rašytojai.lt
- Startfm.lt
- Mūsų paveldas
- Gobis/Keramika
- Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
- Geros naujienos apie kultūrą
- Vilniaus grafikos meno centras
- Kauno menininkų namai
- Skaitytojų klubas
- Vilniaus universiteto biblioteka
- Televizijos programa
- Reklamos agentūra
- Reklama Google
