SANKIRTOS
Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.
Muzika yra vienas iš įdomiausių socialinių reiškinių, buriantis, konsoliduojantis, įtvirtinantis tapatybes. Ji – pamatinis subkultūros bruožas, aprangos ir elgesio stiliai dažniausiai seka paskui.
Daug kas šiandien nesuranda atsakymo, kodėl lietuviai nuolat dejuoja, kad sunku. Kodėl daugybėje šalių žmonės, gyvenantys daug kartų sunkiau, nedejuoja ir jaučiasi laimingi?
Ne kartą girdėjau jaunas mamas sakant, jog jos esančios blogos mamos. Niekada nepriimdavau tokių kalbų pernelyg rimtai, tačiau pati tapusi „žalia“ mama nustebau aptikusi savo „blogos mamos“ komplekso daigelių.
Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.
Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.
Žmonės norėjo būti su juo. Kaip tik todėl jam taip puikiai sekėsi patraukti diecezinius kunigus stoti į Marijonų vienuoliją atnaujinimo laiku. Jo asmuo traukė žmones.
Ir jei man reiktų apibūdinti kaipgi ta europietiška tapatybė atrodo, kokia ji yra dabar, 2012-aisiais, sakyčiau, kad ji labai plačiai pasklidusi, tačiau sekli.
Gal darau kažką ne taip? Gal negerai, kad dukra kukli, nedrąsi, nekovojanti už save, nesistengianti pasirodyti, rėkti, būti matoma?
Esu literatas. Kuriu tekstus. Skaitau knygas. Iš rašymo valgau duoną. Bet ji nebūtų pakankamai skalsi, jei netikėčiau.
Turėtume kiekvienas paklausti savęs: kaip elgiamės blogio akivaizdoje? Ar leidžiamės jo užvaldomi ir renkamės neapykantos kelią, ar aiškiai liekame Kristaus pusėje? Likti su Kristumi reikia asmeninio apsisprendimo ir drąsos, bet nemažiau – ir malonės.
Kai ištisai sukiesi lietuviškoje terpėje, diskomforto dėl tokių dalykų net nejauti. Ne dėl to, kad rėkimą, nepagarbų elgesį ar kieno nors viršenybės demonstravimą laikytum normaliu ir priimtinu dalyku. Ne. Tiesiog ilgai gyvendamas tokiomis sąlygomis išmoksti prisitaikyti.
Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.
Žmogus nuo pirmųjų žingsnių turi suvokti, jog šiame pasaulyje jis nėra tam, kad jį kopijuotų, o tam, kad pasaulis jį atskleistų.
Nors televizoriaus žiūrėjimas yra tvirtai įsišaknijęs tarp populiariausių laisvalaikio formų, tačiau atsiranda tokių keistuolių, kurie visiškai atsisako šios pramogos.
Jeigu apie sekuliarizaciją ir pasaulietiškėjimą spręstume pagal religiškumo, ypač jo fundamentalistinių ir integristinių versijų, „sugrįžimą“ į viešąją erdvę, tai atrodytų, jog, grįsdami viešosios-politinės sferos autonomiškumą, jie išsisėmė.
Vladas Vitkauskas – paprastas žmogus, įrašęs į asmeninę ir Lietuvos istoriją nepaprastų pasiekimų – jis pirmasis ir vienintelis lietuvis, užkopęs į visų pasaulio žemynų aukščiausias viršukalnes.
Šiuose namuose taip tylu, kad gali girdėti kiekvieną savo paties judesį, staigų pasisukimą, rankos mostą ar galvos pakreipimą.
Sausio 27-ąją minėdami palaimintojo Jurgio Matulaičio MIC mirties dieną, „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome lenkų kilmės marijono kunigo Pawelo Chudziko MIC, šiuo metu tarnaujančio Žvėryno parapijoje, parengtą straipsnį.
Šiais metais sukanka 150 metų nuo prelato Jono Mačiulio-Maironio gimimo ir 80 metų nuo jo mirties.
Bažnyčios bendrystė nėra organizacinė ar administracinė problema. Tai primoji ir pati svarbiausia koinonia pasekmė. Taigi šis klausimas nėra susijęs su administracine Bažnyčios bendryste. Tai būtų žemiškas, politinis, sociologinis ir sekuliarizuotas vienybės ir bendrystės suvokimas.
Harvardo universiteto istorijos profesorius Niallas Fergusonas neseniai pristatė išsamią studiją, gvildenančią civilizacijos temą. Autoriaus įsitikinimu, Vakarų civilizacija priėjo liepto galą.
Stiprėjančio individualizmo ir nacionalinių, rasinių bei religinių įtampų pilname pasaulyje krikščionys galėtų tapti autentišku konfliktų sprendimo pavyzdžiu.
Iliuzija yra manyti, kad bendrystei su Dievu užtenka vien tik vertikalios dimensijos, jai būtina ir horizontali.
Būti krikščionimi – reiškia priimti ne kultūrą ar elgesio modelius, bet asmeninius iššūkius ir asmeninį Kristaus vedimą.
Jau pats pavadinimas – Kūno teologija – skamba kaip prieštaravimas. Kaip mūsų kūnai, tokie materialūs, žemiški ir mirtingi, gali būti tiesiogiai siejami su mokslu apie Dievą?
Jei man kas būtų pasakęs, kad būdama trisdešimties turėsiu trejetą vaikų, būčiau mažų mažiausiai nepatikėjus. Vaikysteje aš išvis sakiau, kad niekada gyvenime netekėsiu ir nekepsiu vyrui kotletų, o visą laiką gyvensiu su mama :)
Paradoksas – kuo mes labiau apsaugome savo gyvenimus nuo bet kokios nesėkmės ir sumaišties, tuo mažiau paliekame erdvės Evangeliją atveriančiam klausimui – kur aš esu?
Menininkai ir sportininkai, rašytojai ir mokslininkai, jei siekia ir pasiekia ko nors už Lietuvos ribų, dažniausiai tai arba kukliai nutyli, arba pridengia Lietuvos garsinimo mantija.
Vieno dalyko niekas nepaneigs, kad pasaulyje nuo priešistorinių laikų buvo sąmokslaujama, vykdomi vienokio ar kitokio masto sąmokslai prieš valstybes, jų valdovus ir paprastus žmones.
Patyrusiam keliautojui savaime aišku, kad kelionės sėkmė daugiausia priklauso ir nuo kruopščiai parengtų planų. Santuoka gali virsti labai rizikingu žygiu, jei prieš tai gerai neapgalvosime, kur norėtume, kad ji mus nuvestų.
Vieną vakarą, skaitydamas Dievo Žodį, staiga pajutau, kad šalia atsistojo Asmuo, paslėptas mano žvilgsniui, bet gyvas ir realus sielai.
Daugelis kunigų iki šiol vargiai pajėgia išaiškinti tikintiesiems, kad horoskopai, ekstrasensai ir neaiškūs gydymo metodai ne tik nedera katalikui, bet gali net stipriai pakenkti. Ezoterikos ir okultizmo plitimas jau tapo pavojinga mūsų visuomenės piktžaizde.
Nėra gyvenimo be skolų, nors mes visi to trokštame – nei ekonominių, nei privačių santykių srityje. Bet ar tai būtų gerai? Aš tuo netikiu. Nes tada išplistų cinizmas. Žmonės be kaltės jausmo mano, kad jie gali sau viską leisti.
Savo pranešimą iš tiesų norėjau pavadinti „Milošas – nepakeliamas iššūkis Lenkijos ir Lietuvos mokyklai“. Bet sąmoningai sušvelninau antraštę, nes tai būtų reiškę išbaigtą pesimizmą, kapituliaciją.
Socialiniai klounai – grupelė talentingų ir jautrių klounų, reguliariai besilankančių ligoninėse ir siekiančių praskaidrinti ligonių kasdienybę juoku ir teigiamomis emocijomis.
Na, bet grįžkim prie Sausio 13-osios. Ką ši diena išties reiškia? Ką išvystume pasižiūrėję į ją kiek kitaip?
Trijų Karalių šventės vakarą į mūsų kamerą atvedė dar kelis kalinius, vežamus atlikti papildomos bausmės Čistopolio kalėjime. Mes, naujokai, išsižioję klausėmės ne Trijų Karalių šventės homilijos, bet pasakojimų, kas mūsų laukia lageryje.
Taigi šią Sausio 13-ąją mes turėtume ne džiūgauti, jog apsigynėme nuo imperijos, o atsiprašyti žuvusiųjų, kad nuo savų valstybės užvaldytojų apsiginti nesugebame.
Tiek savo filmais, tiek mąstymu, tiek gyvenimo būdu, tiek pasaulėjauta Baras buvo avangardistas tikrąja to žodžio prasme. Laisvas ne poza, bet savo vidumi.
