Sankirtos

„Karai, okupacijos, persekiojimai vieną dieną virsta tiltu į laisvę, naujo gyvenimo prielaida. Mums žinant ar nežinant to“, – rašo kun. Julius Sasnauskas.

Interviu su lietuvių rašytinės kalbos istoriku, profesoriumi Giedriumi Subačiumi, dirbančiu Ilinojaus universitete Čikagoje.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu „užsimota greituoju būdu išnaikinti tėvų smurtą prieš vaikus. Įvedant įstatyminę tvarką į šeimų gyvenimą, atskaitos tašku nustatytos vaiko teisės.“

Laisvas žodis ir žurnalistika – šioje šalyje gyvenančių piliečių vertybė, kurios nenupirksi už jokius pinigus.

„Kalbi, kad esi žaliasis, o tavo veikla gamtos atžvilgiu – juodoji. Tai kas tai yra? Klastingas voldemortizmas!“ – interviu teigia režisierius G. Varnas.

Lazdynai – vienas pirmųjų Vilniaus gyvenamųjų rajonų, pastatytų pagal naujųjų Europos priemiesčių pavyzdį.

Su G. Kačiuškiene – apie kalbą ir tarmę, kuria nuo amžių kalbėjo proseneliai, seneliai bei tėvai.

Žodžio laisvė galioja ir Noreikos gerbėjams. Jie gali vaikštinėti Vilniaus gatvėmis, ant krūtinės ir nugaros prisisegę plakatus, skelbiančius, kad „Noreika yra didvyris“.

Būtent solidarumas, man regis, yra tvirčiausia bendruomenes siejanti medžiaga, leidžianti išlikti joms net sunkiausiais laikais. 

Pokalbis apie kino teatro „Romuva“ istoriją, jo nekomercinius filmus ir naujoves netrukus po rekonstrukcijos.

Didžiausias melas, išgirstas vaikystėje, yra ne Kalėdų Senelio egzistavimas, o faktas, kad užaugęs gali būti, kuo tik nori. 

Ar priimame savo bendrapiliečių patirtas tragiškas kančias ir tai, kad juos žeidžia bandymai heroizuoti, t. y. kaip šiandienei visuomenei sektinus pavyzdžius iškelti prie jų vienaip ar kitaip prisidėjusius asmenis?

Mūsų debatai, deja, tradiciškai sukasi tik apie vieną klausimą: kur padėti kablelį sakinyje „Griauti negalima palikti“.

Ką tik bakalauro diplomą gavęs absolventas dalinasi patirtimi su tais, kurie rugsėjį pradės studijas universitete.

Ketindamas ką nors pasakyti apie Lietuvos žiniasklaidą, susiduri su keblumu – tenka kalbėti kaip kūdikiui, garsiai pranešančiam, kad karalius nuogas.

Svajonės apie sklypą Vilniuje, Pylimo ir Pamėnkalnio gatvių sandūroje, nekilnojamojo turto vystytojams neleidžia ramiai užmigti – tik yra kliuvinys – P. Cvirkos paminklas, rašo R. Gučas.

Pirmoji mintis, šovusi į galvą, sužinojus, kad Vilniuje krito ne tik Kazys Škirpa, bet ir Jonas Noreika-Vėtra, buvo tokia: viskas, ir mano Cvirkai dabar jau – kapiec!

Komentaras apie mūsų visuomenės požiūrį į kai kurias šianidienos socialines problemas.

Laisvoji rinka, arba laisvoji ekonomika, iš tikrųjų yra katalikų projektas. 

Daugybė organizacijų uždirba kalnus pinigų iš tavo duomenų. Kas, jei organizacijos, gaunančios pelną iš tavo duomenų, turėtų atiduoti dalį savo pajamų?

Pokalbis apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros istoriją su tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo tyrinėtoju Simonu Jazavita.

Nuimti ir išimti. Ir padėti šalia. Neišmesti į istorijos šiukšlyną – jokiu būdu. Škirpa, Noreika ir Cvirka buvo reikšmingi Lietuvos istorijai.

Tėvai tikėjo Dievo meile – tai iš jų perėmiau ir pati.

Istorikai Nerijus Šepetys, Arvydas Anušauskas, Norbertas Černiauskas ir politologė Nerija Putinaitė vertina J. Noreikos asmenybę ir jo atminimo lentos pašalinimo veiksmą. 

Moralinės nuostatos nėra toks labai jau komplikuotas dalykas – nusikaltėliai ir nusidėjėliai negali būti laikomi didvyriais.

Tėvas neslepia, kad laiškus rašė ne tik šeimai ir draugams, bet ir „istorijai“, dažnai pasverdamas žodžius ir emocijas, manau, kad „istorijai“, o ne tik sau, jis rašė ir dienoraščius.

Kas buvo Škirpa? Patogiausia būtų tokio klausimo nekelti, o Škirpą palikti istorijos paraštėse.

Šiose erdvėse žmonės gali atsipalaiduoti, įkvėpti grynesnio oro, pasimėgauti šiek tiek vėsesne temperatūra, nei karščio įkaitintame mieste.

Pokalbis su režisieriumi G. Varnu ne tiek apie teatrą, kiek apie tamsiuosius lietuvių istorijos koridorius, lietuvių tapatybės ribas, patriotizmo ir nacionalizmo stiprybes bei grėsmes.

Jei norisi sąvoką „krikščioniškos vertybės“ į ką nors konvertuoti, geriausias pasirinkimas – „pamatinių gėrių“ sąvoka.

Pokalbis su socialine antropologe U. Starkute apie samių Suomijoje gyvenimo ypatumus ir santykį su valstybe. 

Kviečiame susipažinti su Jürgeno Habermaso, neseniai šventusio 90-ies metų jubiliejų, asmenybe ir pagrindinėmis jo filosofijos idėjomis.

Kodėl vieni palieka valstybę, ieško lengvesnio gyvenimo svetur, o šie, nors ir žinodami, kad tai nepalyginamai sunkesnis kelias, bando pakeisti situaciją čia? 

Tradicijų ir senųjų papročių laikymasis – viena Prancūzijos ir jos gyventojų vertybių. 

Įdėmiau pažvelgėme į situaciją Rusijoje, kur liepos 15 dieną, lygiai prieš dešimtmetį, buvo pagrobta ir nužudyta žurnalistė Natalija Estemirova. 

Pasak J. Lavrinec, atkuriant viešąsias erdves galvojama ne apie būtinybę prisitaikyti prie klimato kaitos, saugant želdinius, o apie erdvių atvėrimą, iškertant neva menkaverčius medžius.

Populizmas klesti ten, kur didelė socialinė poliarizacija ir menkas socialinis pasitikėjimas. 

Į klausimus apie kultūrinę spaudą atsako Bernardinai.lt redaktorė Rosita Garškaitė ir „Šiaurės Atėnų“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė.

„Kažkoks medienos, medžių gariūnmetis. Kai viską gali į kairę, į dešinę. Veikiausiai nuskambės kiek poe­tiškai ir patetiškai, bet tas medis ir yra atmintis.“

Antroji pokalbio su Camille Riquieru dalis: apie atviros ir uždaro visuomenės sampratas Henri Bergsono mąstyme ir šių sampratų santykį su krikščionybe. 

Povilas Aleksandravičius kalbina Camille'į Riquierą apie Henri Bergsono filosofiją, trukmės sampratą, laiko svarbą, posūkį į krikščionybę, santykį su Dievu. 

„Tai yra niekada nesibaigiantis darbas. Niekada negali pasakyti, kad tiltas jau pastatytas ir galima nustoti dirbus.“

Įžymūs žmonės, visuomenės veikėjai, įvairių sričių specialistai kalba apie tai, ko linkėtų kadenciją pradedančiam Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai.

Mes turime už ką dėkoti – už beveik 30-ties metų laisvės kelią, už mūsų narystę laisvų šalių sąjungose, už demokratinę santvarką.

Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Lietuvos Respublikos Seime inauguracijos dieną. 

„Konstitucija, ir, aišku, žmonių valia bus vienintelis kelrodis, kuris turės rodyti kelią bet kokioje situacijoje.“

Dievo Tvirtumo Dvasia telydi vykdant vyriausiojo ginkluotojų pajėgų vado pareigas, kad būtų užtikrinta taika ir laisvė visiems Lietuvos gyventojams.

Ką gi davė man asmeniškai, ir galbūt kitiems toji skautų laužų karta? 

Tokiais kaip žmogaus gyvybės traktavimas, šeimos teisės – krikščionių politikų veikimo erdvė yra stipriau apribota.