Sankirtos

Ar COVID-19 pakeis mūsų požiūrį į mirtingumą, klausia gydytoja, Kolumbijos universiteto medicinos etikos specialistė, parašiusi knygą „Prarastas menas numirti“.

Kad Vilnius ir toliau išliktų meno kūrinys, jo kūryba pirmiausia reikalauja nuolankumo – suvokimo, kad neturi mėginti šio paveldėto paveikslo pertapyti, perdaryti pagal save

Europietiškumas – tai specifinis mąstymo būdas, pats nesukuriantis atskiros kultūrinės tapatybės, bet įsismelkiantis į kitas kultūras ir sukuriantis specifinį jų tarpusavio santykį.

Tam, kad būtų galima patikėti, jog Stambulo konvencija stengiasi tik apsaugoti moteris nuo smurto, reikėtų, kad Europos Taryba paaiškintų ir „lyties tapatybės“ terminą.

Kaip iro komunistinis žiniasklaidos modelis kintant jo priemonių turiniui ir darbuotojų požiūriams vienu iš radikaliausios transformacijos laikotarpių – 1986–1990 m.?

„Metu iš galvos sočios gerovės rūpesčius ir bandau prisiminti dienas, kai būdavo sunku. Sunku?.. Ne, ne sunku. Tiesiog kitaip.“

Kai televizijos šou atstovai nuolat kemša žmonėms į galvą visokius papildus ir produktus žmogaus imunitetui sustiprinti, niekas nekalba apie dykynėmis virstančius Lietuvos miestus.

Baimė – būtent šis jausmas geriausiai iliustruoja COVID-19 sukeltą chaosą Lietuvoje. 

„Kablys“ mums primena, kad į meną žvelgti galima ir nesuraukus kaktos. Pastato saugojimas be „Kablio“ neturi prasmės.

Šiemet Hansui-Georgui Gadameriui būtų suėję 120 metų. Trys akademikės atsako, ko jas išmokė šis vokiečių filosofas.

Poetas T. Venclova – per 30 metų nueitą mūsų šalies kelią ir nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek meno, ypač literatūros, lauke.

Rizikos visuomenėse randasi naujų, anksčiau nebūdingų rizikos formų, kurios yra nenuspėjamos, o jų pasekmės – neapibrėžtos.

Broliai Gabrielius ir Eduardas Klimenkos tikisi praskaidrinti karantino metu subjurusią nuotaiką – ir siūlo ekstremaliosios naujakalbės principais pagrįstus pandemžodžius.

Tikiuosi, kad, kai vėl bus atvertos sienos, neatversime durų ksenofobijai, rasizmui, netolerancijai. Tai išliks, kaip ir virusai išlieka, bet, kovodami su jais, stipriname imunitetą.

Yuvalis Noah Harari klausia, kokio pasaulio galima tikėtis po koronaviruso krizės ir kokio pasaulio jis norėtų išvengti. 

Pripažinimas, jog esame trapūs, kad viskas mums yra dovanota pradedant nuo kvėpavimo, panaikintų daugybę nesutarimų ir nereikalingų diskusijų.

Tačiau nebūtinai bausmė. Tiesiog žadintuvas. Pabusk, žmonija, ir prašyk Gamtos bei savo brolių atleidimo.

Kataklizmai pačiu radikaliausiu būdu atsiduria politinių diskusijų centre ir išryškina moralinius klausimus.

Euro zonai reikia pagalvoti apie padidintas nedarbo išmokas, mokesčių mažinimą (ne atidėjimą), galų gale – sraigtasparnio pinigus.

„Dievas viską mato, o mūsų poelgiai – net ir menki ar kasdieniai – atsiduria didesnėje ar mažesnėje istorijoje. Todėl net tamsiausiais laikais stenkimės siekti gėrio – tegul kelią rodo šviesa.“

Istoriko A. Švedo manymu, gyvenimas keičiasi, bet G. Beresnevičius (1961–2006) surado ir tiksliai preparavo tai, kas atlaikė kasdienybės žiniasklaidos išbandymus.

Kokia Lietuva nepriklausomybės pradžioje atrodė britų diplomatui K. J. Lynchui?

Atrodo, kad įsiliejant į visuomenę išmoktos taisyklės išskirtinėmis sąlygomis gali trumpai nebeveikti.

Gyvename susietame globaliame pasaulyje, kurio būdingiausias bruožas yra ne tik kapitalo, bet ir individų masinis judėjimas. Tai liudija ir koronoviruso „išnešiojimas“ po visą pasaulį.

Kai savo akimis M. Švėgžda von Bekkeris pamatė satelitinę Šimonių girios nuotrauką iš viršaus, iš siaubo negalėjo pakilti nuo kėdės. Požiūris į gamtą turi keistis, teigia jis.

Gyvenimas ir literatūra taip susipina, kad jau nė nežinai, kuris eina pirma, kuris kurį pamoko apie tai, kas yra taip svarbu, kad net neapsakoma. 

„Neatsimenu, kaip atrodė Kovo 11-oji prieš tris dešimtmečius – lijo, krito šlapdriba ar tvieskė pavasario saulutė.“

„Mums vis dar įdomu, koks veiksmas yra geras arba blogas, kas yra gėris arba blogis, kas yra geras gyvenimas ir kaip tokį gyvenimą gyventi.“

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Lenkų diskusijų klubo nariai surengė diskusiją „Wolność = Laisvė?”.

Nobelio premijos laureatės S.Aleksijevič komentaras apie dabartinę Rusijos situaciją.

Šūdmala – kalbėjimas ir veikimas nesirūpinant dėl tiesos.

Jei paklaustumėte, kuris Kovo 11-osios akto teiginys šiandien man atrodo svarbiausias, atsakyčiau, kad tai yra šio akto pavadinime esantis žodis „at-statymas“. 

Laikotarpis, kupinas kontrastų ir kardinalių permainų, paliko skausmingą žymę iraniečių, niekada nepaliovusių tikėti laisvės idėja, gyvenimuose.

Kovo 11-ąją pristatome visus metus truksiantį projektą – tinklalaidžių seriją (Ne)sąmoningai. 

Prof. V. Landsbergis: „Laisvas tas, kuris yra laisvas teisingai elgtis, dorai elgtis, daryti gera, jeigu jis nesuvaržytas daryti gera.“

Minint 61-ąsias Nacionalinio tibetiečių sukilimo metines, Vilniuje, prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados, įvyko tradicinis solidarumo su tibetiečiais piketas.

Įvairios organizacijos kreipiasi į Vyriausybę ir visuomenę norėdamos atkreipti dėmesį į žalą, kurią gali padaryti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoraus-pataisos namų uždarymas.

Filosofija buvo laikoma vyrišku užsiėmimu, tačiau šios moterys paneigia bet kokią abejonę. Ir tai – tik maža dalis mąstytojų, kurias galima būtų pažymėti.

„Mes nebemokame sustoti ir pasakyti sau – gana, nebelėk.“ R. Šerelytė.

Frazę „Įtariu, istorija jums siūlys vaidmenį“ teatrologė I. Aleksaitė prieš trisdešimtį metų ištarė savo bičiulei H. Kobeckaitei – būsimai pirmajai Lietuvos ambasadorei.

 Tapatybė yra grindžiama visuotiniu žmogaus troškimu įgyti savo orumo pripažinimą.

Stebėtojai stebi, keliolika tūkstančių likusių žydų gauna į kailį, jiems nuolat primenama, kad jie kitokie, todėl nėra ko čia šiauštis. 

Nuo senų laikų vilniečiai suvokė savo miestą kaip įvairių kultūrų ir konfesijų sugyvenimo, susikalbėjimo erdvę.

Argi smurto prevencija neturėtų vesti priešinga kryptimi – į vyrų ir moterų sutaikinimą, darnos šeimos santykiuose atkūrimą, tarpusavio pagarbos, atlaidumo, dėkingumo ugdymą?

Pats smurto reiškinys Konvencijoje yra suvokiamas ne remiantis mokslu grįstais įrodymais, bet ideologiniu situacijos vertinimu ir individualizuotai.

Dažnai akcentuojama, kad Stambulo konvencija kažkaip paneigianti Katalikų Bažnyčios mokymą, nors Katalikų Bažnyčia nėra savo dokumentuose pasisakiusi dėl šios Konvencijos.

Postringaudami apie kurio nors žodžio interpretacijas ar moterų tualetus, prisipildančius translyčių asmenų, pamirštame kurti teisinės apsaugos sistemą smurto aukoms. 

Tapti radikaliu žmogumi kitų akivaizdoje nėra taip jau sunku, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.

Paradoksalu, kad, deklaruodami abejingumą ar priešiškumą Rusijai, patys imame Lietuvoje panašėti būtent į Rusiją, kurios neva taip labai nemėgstame. 

Kaip šių virusų atsiradimas ir išplitimas susijęs su Kinija kaip valstybe, jos kultūra ir politine situacija?