SANKIRTOS
Bet kai atidarau savo spintą, kuri irgi stovi Naujininkuose, apima visiška neviltis – taip per daug visko turiu.
Kiekviena tauta yra nepakartojama, viena tokia, kaip ir kiekviena žmogiškoji siela. Išlaikyti savastį yra ne „svarbu“, o tiesiog nėra kitokios išeities – arba tu esi, arba ne.
„Baigdamas mokyklą, žinojau du dalykus – žirgus ir teatrą. Iš esmės mano gyvenime ir iki šios dienos niekas nepasikeitė“, – juokdamasis pasakoja ilgametis Keistuolių teatro aktorius, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Kaniava.
Greiti diplomai kaip ir greitas maistas, kai pastarojo nevirškina – griebiesi piliulės. Kai pirmieji nelenda į galvą – griebiesi... dabar jau ausinių ir mikrofono. Arba kieno nors kito disertacijos.
Bendraudamas su kitais žmonėmis visada norėčiau tarpusavio pagarbos ir noro vienas kitą suprasti, nieko jam per jėgą neprimesti.
Kai žmogus suvokia tarnaujančios meilės svarbą savo gyvenime ir pradeda ją įgyvendinti, tuomet jo širdis prisipildo tikro džiaugsmo, kurio negali atimti net patiriami priešiškumai.
Mes visada laisvi rinktis, tik nereikia pamiršti, kad kiekvieną pasirinkimą lydi tiek teigiami (malonūs), tiek neigiami (nemalonūs) dalykai. Grynos laimės rinktis niekas niekada nepasiūlo. Nebent loterija „Perlas“.
Dar gyvendamas Čikagoje, būdamas studentas ateitininkas, Arvydas įsiliejo į „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ sąjungą, tapo jos pirmininko kun. Kazimiero Kuzminsko uoliu pagalbininku.
Tęsiame pokalbius su žmonėmis, kurie savo laisvalaikį skiria neatlygintinai socialinei tarnystei. Šįkart kalbamės su Bernardinų socialinio centro darbuotoju ir savanorių grupės koordinatoriumi Valdu Ancevičiumi, kartu su bendraminčiais lankančiu onkologinius ligonius.
Šioje laidoje drauge su istorikais, kultūros bei politikos specialistais, anuometinių įvykių dalyviais mėginame ieškoti kalantinių ištakų, pažvelgti į tuometines Kauno realijas, subrandinusias 1972 metų pavasario daigus.
Mūsų šeima per metus bent keletą kartų iš pažįstamų ar giminių sulaukia pasiūlymo paimti televizorių. Matyt, daugiausia iš gailesčio. Nes kai žmonėms pasakai, kad nežiūri TV ir neturi televizoriaus, paprastai sulauki visiškai prieštaringų nuomonių...
Jūs galite manęs paklausti, kodėl mane žavi tragizmas? Atsakysiu trumpai – todėl, kad tragedijoje atsispindi amžina gėrio ir blogio sandūra, todėl, kad ji atneša katarsį, apsivalymą.
Tikiu laisve, kuri dažnai sąlygota gamtoje. Tikiu laisve, kuri besąlyginė Dievuje. Tokios laisvės pavyzdys man yra šv. Pranciškus Asyžietis.
Kas gali būti tragiškiau už žmonių visuomenę, kurios nariai, stokodami tikėjimo ir meilės, kasdien grumiasi, kuris bus pirmesnis, galingesnis, o silpnieji yra laikomi nieku. Argi šios tragedijos nematome šiandienėje Lietuvoje?
Gegužės mėnesį katalikų tradicijoje yra akcentuojamas pamaldumas Dievo Motinai.
Kiekvienas pašaukimas yra unikalus, kaip unikalus yra kiekvieno žmogaus susitikimas su gyvuoju Jėzumi...
Ištikimybė Lietuvai man reiškia kiekvieną dieną keltis, kiekvieną naktį eiti gulti. Praustis, kažką veikti. Tvarkytis su savo silpnybėmis.
Štai viena jauna pora labai džiaugėsi tuo, kad „dar niekuomet nesusipyko“. Kai po kurio laiko tarp jų atsirado įvairių nesutarimų, neištvėręs pasidžiaugiau, kad pagaliau jų santykiuose atsirado daugiau gyvybės, o ne vien rūpesčio kaip puoselėti bendravimo be pykčio iliuziją.
Bernardinai TV tęsia pasakojimą apie sovietinės valdžios pastangas diegti ateistinę pasaulėžiūrą. Sovietmečio katalikai, nepabūgę persekiojimų ir terorizavimo, yra svarbus stiprybės šaltinis šiandienos mūsų išbandymuose.
Esu knygų žmogus, mano vaikystė pralėkė su knyga rankose ir sėdint prie pianino bei skambinant gitara.
Fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas, net ir įkopęs į septintą dešimtmetį, „poilsį vis dar skaičiuoja dienomis ir valandomis, keliones – tūkstančiais kilometrų, o fotografijas – dešimtimis tūkstančių kadrų“.
Tačiau pats geriausias draugas negali atstoti Jėzaus Kristaus.
Žmogus sutvertas bendrauti su kitais žmonėmis, sutvertas taip, kad vienas gyventi negalėtų. Žmogumi daraisi žiūrėdamas į kito žmogaus akis. O jų iš niekur „neatsigūglinsi“.
Kaune, šalia Petrašiūnų bažnyčios ir vienuolyno, kuriame gyvena broliai kapucinai, jau kuris laikas gyvuoja Gailestingumo namai, atviri kiekvienam nuo gyvenimo skersvėjų suvargusiam žmogui.
Savo pašaukimo aš neieškojau. Vaikystėje gyvenau šalia parduotuvės „Pasidaryk pats“. Ji man ir padarė didžiausią įtaką. Buvo įdomu pačiam pasidaryti eilėraštį, parašyti dainą, nusipiešti paveikslą.
1867 m. kovo 1 d. Žemaičių vyskupas M. Valančius prašė Kauno gubernatoriaus leisti lietuviškomis raidėmis išspausdinti maldaknygę „Senas aukso altorius“. Taip buvo parodytas ir praskintas kelias legaliai kovai už spaudos laisvę, – juo ir ėjo jo tikrasis įspėdinis vyskupas M. L. Paliulionis.
Bernardinai TV tęsia pasakojimą apie tai, ką reiškia būti krikščionimi sovietmečiu, apie totalitarinės sistemos kovą prieš tikėjimą ir drąsą šiai sistemai nepasiduotis.
Tapau muziku ir politiku dėl istorinių aplinkybių ir savo turėtų polinkių – domėjimosi bei įsitikinimo. Jutau, kad verta to imtis. Ir nesigailiu.
Kad ir kaip ruoštumeis tapti mama, kad ir kiek kursų būtum išklausęs, kad ir kiek perskaitęs literatūros apie motinystę, kūdikio gimimą bei gimdymą, kai tai nutinka – tampa atskira nauja istorija.
Judrumas, atvirumas naujovėms, ištikimybė Kristaus asmeniui labiau negu taisyklėms ar tvarkai, gerai atliekami darbai, glaudūs tarpusavio ryšiai, tarnysčių atranka iš begalės galimybių, paprastos gyvenimo sąlygos – visa tai atspindi visuotinės Draugijos tradiciją, kad ir kokioje šalyje jėzuitai veiktų.
Visada ieškojau ne įkvėpimo ar pašaukimo, bet mokytojų. Ir jie kely kažkaip lemtingai pasitaikė, lyg kas būtų privedęs.
Į klausimus apie archyvų padėtį padedamos Kauno apskrities archyvo specialistų bandė atsakyti „Bernardinai.lt“ bendradarbės Lina Staponaitė, Loreta Varaniūtė ir Simona Siderevičiūtė.
Romantiškoji aukos paradigma akivaizdžiai nyksta iš Lenkijos viešojo diskurso. Jos vietą užimta triumfo istorija.
Jeigu man kas prieš dvidešimt metų būtų pasakęs, kad gimtajame Anykščių miesto parke vakarais degs žibintai ir po nakties jie vis dar bus sveiki, būčiau nė už ką nepatikėjęs.
Mokymo apie Dievą ir Trejybę kaip visos teologijos viseto apmąstymas tebėra neįveiktas iššūkis ir milžiniška bei praturtinanti užduotis. Tad tikrai metas kalbėti apie Dievą, liudyti Dievą ir mąstyti apie Dievą.
Kaip ieškotojus ir „piligrimus“ galima apibūdinti daugybę žmonių, daugiau negu manome. Dievas vėl pasidarė socialiai priimtinas. Religija ir religijos didžia dalimi nenunyko, kaip pranašavo Apšvieta, bet tiesiog pasirodė esančios antropologinėmis konstantomis.
Greičiausiai vidine prasme Caritas nėra mano tikrovė, bet Dievo – Jo meilės veikimas man ir per mane kitiems. O mano dalis čia – maksimalus atvirumas šiam veikimui.
Tikėjimo perdavimas nuo seniausių laikų išlieka nuolat aktuali problema, jau du tūkstančius metų gyvuojanti krikščionių bendruomenėje, kuri visada save laikė jai atskleistos žinios skelbėja.
Tikėjimas nėra prekė, kurią galima nusipirkti, nėra tiesa, kurios galima išmokti. Tai dovana, kurią reikia priimti ir leisti jai vesti palaimingus vaisius.
Sukako 110 metų, kai gimė kun. Pranciškus Masilionis SJ (1902–1980), vienas didžiausių XX a. dvasinių autoritetų, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos, Eucharistinio kunigų sąjūdžio kūrėjas, Eucharistijos bičiulių sąjūdžio globėjas.
