SANKIRTOS
Socialiniai klounai – grupelė talentingų ir jautrių klounų, reguliariai besilankančių ligoninėse ir siekiančių praskaidrinti ligonių kasdienybę juoku ir teigiamomis emocijomis.
Na, bet grįžkim prie Sausio 13-osios. Ką ši diena išties reiškia? Ką išvystume pasižiūrėję į ją kiek kitaip?
Trijų Karalių šventės vakarą į mūsų kamerą atvedė dar kelis kalinius, vežamus atlikti papildomos bausmės Čistopolio kalėjime. Mes, naujokai, išsižioję klausėmės ne Trijų Karalių šventės homilijos, bet pasakojimų, kas mūsų laukia lageryje.
Taigi šią Sausio 13-ąją mes turėtume ne džiūgauti, jog apsigynėme nuo imperijos, o atsiprašyti žuvusiųjų, kad nuo savų valstybės užvaldytojų apsiginti nesugebame.
Tiek savo filmais, tiek mąstymu, tiek gyvenimo būdu, tiek pasaulėjauta Baras buvo avangardistas tikrąja to žodžio prasme. Laisvas ne poza, bet savo vidumi.
Partizanams, matyt, buvo labai svarbu išlikti bent nuotraukose ir kada nors būsimoms kartoms priminti savo kovą ir žūtį. Tokios nuotraukos ir kiti dokumentai būdavo sudedami į bidonus ir užkasami tik nedaugeliui žinomose vietose ar kur kitus slepiami.
Jau minėtas kardinolas Gianfranco Ravasi siūlo kunigams atkreipti dėmesį į „skandalus“, juos siejant su Biblijos istorijomis, taip jas padarant gyvas ir aktualias, taip pat jis ragina pasitelkti išmonę ir vaizduotę, kuri būdinga Raštui.
Turėdama gerą vizualinę atmintį, E. Kniūkštaitė nebent užmeta tušinuku ant popieriaus kokį eskizą, o jeigu kas neaišku, nueina pasižiūrėti, nes įkvėpimo semiasi čia pat, kur gyvena bei dirba.
„Fotografiją naudojo tie, kurie norėjo kurti istoriją kaip populiarią atmintį. Nors fotografija buvo apie asmeninį gyvenimą, per jį buvo kuriama ir neformali bendruomenės istorija, įskaitant ir galimybę būti opozicijoje oficialioms versijoms“
Šiuolaikinė kultūra turi susitaikyti su skausmu ir mirtimi, jei nori susitaikyti su gyvenimu, nes pirmieji sudaro pastarojo dalį.
Į pasaulį einu su savo patirtimi, iš savo šalies, kuri turi savo istoriją ir kurios maža dalis esu ir aš, ir kuri man vienaip ar kitaip padarė įtaką.
Praėję metai ekonomiškai buvo sunkūs, tačiau dvasiškai tikrai praturtėjome ir su viltimi žengiame į Naujuosius metus. Jie bus palaimingi, jeigu dėmesį sutelksime ne vien į medžiaginę gerovę, bet ieškosime ir to, kas žmogų daro žmogumi.
Blogiausia, kas gali nutikti naujosios literatūrinės programos tekstams, – tai lituanizacija, uolus siekis sulietuvinti Miłoszą ir Sarbievijų, jei jau jie įtraukti į programą ir apie juos reikia kalbėti literatūros pamokose.
Senuosius ir naujuosius metus skirianti riba atrodo pati tinkamiausia proga įvertinti praeitimi tapusius įvykius bei pasirinkti tolesnius siekius.
Europos sielos žemėlapyje Baltarusijos vietą nustatyti nelengva. Iš ko susideda šios žemyninės valstybės tarp Lenkijos, Baltijos šalių, Rusijos ir Ukrainos tapatybė? Čia gyvenančioms tautoms istorija niekada nebuvo gailestinga.
Mūsų dienomis valdovas neutralizavo religinį lyderį, privertė jį priimti savo autoritetą; o kai ši užduotis buvo įgyvendinta, valdovas pats sau prisiskyrė religijos puoselėtojo vaidmenį, taip primesdamas pavaldiniams savo paties tikėjimo viziją.
Politikos ir religijos didįjį atskyrimą puikiai reprezentuoja Vakarai, o polemiką apie jų konsubstancialumą, būdingą istorinėms tradicijoms, mūsų dienomis sukėlė islamo pasaulis.
Skaitydamas pokario išeivių memuarus, beveik neaptiksi Holokausto Lietuvoje refleksijos. Kodėl susiklostė tokia padėtis?
V. Havelas visada buvo ir bus prisimenamas dėl savo žodžių, skelbiančių, kad meilė ir tiesa turi nugalėti neapykantą ir melą. Paprasta, gilu ir aktualu kiekvienoje epochoje.
Ir tai yra didžioji naujiena, kurią krikščionybė niekada nesiliauja kartojusi: ne žmogus ieško Dievo, bet Dievas ieško žmogaus. Dievas savo meile aplenkia žmogų ir padaro įmanomą Dievo ieškojimą, kuris būdingas kiekvienai žmogiškai būtybei.
Evangelijos grožis ir tiesa labiausiai spindi tuose, kurie ištikimai bandė sekti Kristumi. Palaimintais buvo vienas iš tų ištikimųjų. Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia.
Praleisti penktadienio vakarą nepapramogavus, nepasilinksminus, neišėjus „į miestą“, „į žmones“ visuotinai laikoma baisingu apsileidimu, nes tuomet praleidi progą atsipalaiduoti, išties pasilinksminti, nekvaršindamas galvos dėl to, jog rytoj reikės anksti keltis ir vėl keliauti į kančią, vadinamą darbu. Praleidi progą išties pagyventi...
Apie holokaustą Lietuvoje vis dar kalbama nenoriai ir dažniausiai vienpusiškai. Ar gyvybė ir mirtis turi tautybę? Kada pasirenkamas budelio, o kada gelbėtojo vaidmuo?
Tai, kas vienam atrodys istorijos supratimui būtina simbolinė forma, kitas gali laikyti visuomenei pavojingu ir griautinu stereotipu.
Žingsniu pirmyn, atnaujinant bažnytinį gyvenimą, galėtume laikyti Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus sprendimą – „siekiant bendro vietinės Bažnyčios gėrio“ savo diecezijoje įvesti nuolatinių diakonų tarnystę.
Pokalbis su kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ vyr. redaktoriumi Andriumi Konickiu.
Nėra nė vieno mus supančio daikto, prie kurio nebūtų prisilietę menininko žvilgsnis ir ranka. Elementaru. Labai paprasta. Tik ar parodome tuos kasdienybės kūrinius sau ir savo mokiniams, kurie ilgam nusigręžė nuo nuobodaus „ąsočio“, tvirtindami, jog menas – tų KITŲ ir KITOKIŲ darbai ir rūpestis.
Visa laimė, kad nesu nei mokslininkas, nei koks specialistas, todėl apie toleranciją galiu pasvarstyti tik iš praktinės, labai asmeninės pusės, ir nieko daugiau.
Visada svajojau, kad palaimintojo Jurgio Matulaičio metai būtų tarsi Gailestingumo metų tąsa.
Dievo meilė ir ištikimybė jam yra viskas, kuo galima pasikliauti ir kas yra visko pradžia bei pabaiga. Tad jo giesmė turetų būti uždegantis pavyzdys mums, kaip priimti Išganytoją – tiesiog išmokti mąstyti apie Jį, Jį išgirsti, Jo šauktis ir Juo pasitikėti.
Ar tikite, kad nykštukai ir fėjos egzistuoja iš tikrųjų? Tikėjote vaikystėje, o dabar ne? Tada gal tikite antgamtiškų būtybių angelų sargų egzistavimu?
Rašytojas Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce’o ir Milano Kunderos kūriniais.
Fra Andželiko pamėgti siužetai kyla iš religinės tapybos tradicijos, bet per visą savo kūrybinį laikotarpį jis vis naujai jas interpretuoja.
Tad trūks plyš stengtis, kad jūsų vaikas netaptų „balta varna“ tarp kompiuteriniais žaidimais besikeičiančių bendraamžių, tikrai neverta. Iš tokių žaidėjų vargu ar išaugs kompiuterių genijai.
Pristatome 1994 metais darytą interviu su Czesławu Miłoszu. Poetą kalbino literatūrologas Robertas Faggenas.
Krikščionys Jėzų iš Nazareto laiko Mesiju – tai pabrėžia graikiškas Kristaus titulas, pasiskolintas iš hebrajų kalbos (hbr. Māšijah, gr. Christos, pažodžiui – Pateptasis).
Bet kuo daugiau galvoju apie mūsų miestus, tuo labiau linkstu manyti, kad galbūt mes jiems paprasčiausiai per reiklūs.
Pasvarstysiu, kuo Cz. Miłoszo kūryba yra artima man, jaunam žmogui, gimusiam jau visai kitu laiku ir augusiam kitomis aplinkybėmis.
Advento metu Dievo žodis vis primena mums apie šv. Joną Krikštytoją. Prie Jordano upės jis skelbia greitą Mesijo atėjimą, ragina išpažinti nuodėmes ir pasikrikštyti.
Artėjantys 2012-ieji Lietuvos vyskupų yra paskelbti Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais. Šiam paminėjimui pretekstu tapo sukaktys – 85 metai nuo arkivyskupo mirties ir 25-eri nuo jo pakėlimo į altoriaus garbę.
