Dovanos paieška ir įteikimas – kūrybinis veiksmas, reikalaujantis iš mūsų ne tik energijos, bet ir susivokimo konkrečioje situacijoje. Ketindami rinkti dovaną pirma paklauskime savęs – kokią žinią norėčiau ja perteikti? Kokius jausmus siekčiau išreikšti?

„Jei Laris būtų buvęs toks vyras, kokio tikėjausi, taip nepykčiau. Dėl to kaltas jis”, – murmėjau sau. Mes buvome vedę 7 metus, ir aš bijojau, kad mūsų santuoka gali žlugti.

Tėvų senatvė ir ligos – skausminga ir vengiama tema, nes su tėvais siejame gyvenimą, gyvybę. „Mes stengiamės negalvoti apie savo senstančius ir numirsiančius tėvus.

Kiekvienas savo gyvenime esame ką nors įskaudinę. Nebūtinai sąmoningai, nebūtinai piktybiškai. Galbūt pusiau juokais mestelėjome kokią repliką ir net nenutuokėme, kad ji kito žmogaus širdyje pavirto purvo dėme.

Šiame knygos "Vaikas ir Dievas"  skirsnyje A. M.Zanzucchi toliau svarsto apie religinio ugdymo šeimoje subtilumus. Ji įspėja tėvus, kad šie nepamirštų, jog Dievas yra paslaptis, taigi, jie nėra pajėgūs  visko apie jį paaiškinti savo vaikams.

Pirmaisiais mūsų dukters gyvenimo metais, kai vakarais guldydadavau ją lovelėn, paprasčiausiai peržegnodavau. Žinoma, mažylė dar nesuprato, ką aš darau.

Jeigu siekiame religiškai auklėti savo vaikus, o ši religija – krikščionybė, geriausia, ką galime padaryti – tai padėti jiems atrasti santykį su Dievu ir Jėzumi per Šventąjį Raštą.

Vienas pirmųjų dalykų, kurį kiekvienam savo vaikų pasakiau apie Dievą (ir manau, kad jie tai suprato) – jog Dievas mus myli: „Jis myli tave, myli tėtį, myli mamą – Jis myli kiekvieną.“ Mūsų jauniausias mažylis tiki manimi, kadangi žino, jog aš visuomet sakau jam tiesą.

Tėvams, kurie iš tikrųjų nori religingai auklėti savo vaikus, asmeninis atsivertimas yra būtinas. Kas nors gali paprieštarauti: „Argi mes iš tiesų neturime tikėjimo? Kaip galima sakyti, kad mums reikia atsiversti?“

Štai ką papasakojo vienas tėvas apie tokį savo vaidme

Prisimenu, kai po motinos mirties grįžau į darbą. Pastebėjau, jog visų bendradarbių kabinetų durys staiga užsidarė. Savo darbo vietoje neradau užuojautos kortelės.

Kai kurie tėvai su pavydu žvelgia į vakariečių šeimas, kurioms nesunku gauti kitakalbę auklę – vis tas noras, kad vaikas kuo anksčiau prisitaikytų globalėjančiame pasaulyje. Psichologai ir ugdymo specialistai įspėja: per daug ambicijų gerų rezultatų neduos, sukurta „kalbinė įtampa“ vėliau gali kelti rimtų mokymosi problemų.

Šiandien jau niekas neabejoja, kad atiduoti savo vaikus į darželius yra visiškai normalus, priimtinas ir net būtinas dalykas

Baigiamosiose bendrojo lavinimo mokyklos klasėse besimokantys paaugliai siekia nepriklausomybės ir savarankiškumo, tačiau rinkdamiesi būsimą profesiją jie nėra visiškai laisvi, jų pasirinkimas priklauso nuo daugelio dalykų, taip pat ir nuo tėvų.