Skaitau

V. Žvirdauskui spalio 15 dieną būtų sukakę 90 metų. Prisimindami talentingą, dramatiško likimo rašytoją, skelbiame jo bendražygio ir kolegos A. Mikutos prisiminimus ir Vito kūrybos pluoštelį.

Gyvenkite Dievo Žodžiu spręsdami užduotis, kurdami savo maldeles, vartydami komiksus ir juokelius.

Vedami baimės, stengiamės šalia savęs išlaikyti net visiškai netinkamus žmones ar įsisukame į laikinų pažinčių rutiną.

Apie „Poetinį Druskininkų rudenį“: „Atrodytų, ką poetai gali suorganizuoti – išgertuves ir skaitymus. Tačiau jau trisdešimt metų gyvuojantis festivalis įrodo, kad išradingumo jiems netrūksta.“

Vakarų vokiečiui „Pietinia kronikas“ turėtų būti įdomu kaip egzotika. Taip mano R. Kmitos romaną į slengizuotą bendrinę vokiečių kalbą išvertęs M. Roduneris.

Pokalbis su vertėja, dula Asta Žukaite apie kūdikio netektį ir pagalbą su tokia situacija susidūrusioms šeimoms. 

Gerdos Jord grafiniame romane „Daugiabutis“ – daug kas ligi skausmo pažįstama iš gyvenimo blokiniuose namuose.

Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ – pokalbis apie O. Tokarczuk knygą „Bėgūnai“. Tai knyga skaityti ne vienu prisėdimu, teigiama laidoje.

Vėl išleista sisteminė, pagauliai ir su didele intriga parašyta G. Beresnevičiaus knyga „Lietuvių religija ir mitologija“.

J. Tumo-Vaižganto veikimo stilius, judrus gyvensenos būdas, gebėjimas dirbti daugybę darbų vienu metu gali būti svarbus Tumą prie dabarties priartinantis veiksnys.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla siūlo jau išleistus naujus romanus ir pristato būsimas knygas.

V. Grainytės poezijos rinkinio „Gorilos archyvai“ recenzijoje M. Žvirgždas rašo, kad iš karto pastebimas V. Grainytės eilėraščių bruožas – improvizacija, sulydanti niekaip nesuderintus įvaizdžius.

Pastebima grakšti A. Nykos-Niliūno poezijos linkmė kraštovaizdžiais perteikti būsenas, užšifruoti tam tikrus kompleksus.

Katalikų interneto tarnyba išleido popiežiaus Pranciškaus posinodinį apaštališkąjį paraginimą jaunimui ir visai Dievo tautai „Christus vivit“.

Trečioji Cz. Miłoszo premija teikta V. Dekšniui už A. Franaszeko knygos „Miłoszas. Biografija“ vertimą iš lenkų kalbos. 

Šv. Pranciškus Asyžietis – populiarus ir mylimas Lietuvoje. Tik ar užtektinai pažįstamas? Ką apie šv. Pranciškų galime perskaityti lietuviškai?

„Kiekvienas pakrikštytasis ir pakrikštytoji yra misija. Nė vienas nėra nenaudingas ar nesvarbus Dievo meilei.“ 

Trokšdamas užmegzti pokalbį su kiekvienu žmogumi, kad ir kur jis būtų, popiežius Pranciškus nuo 2013 m. kasdien rašo tviterio žinutes apie tai, kas svarbiausia.

„Kartais tos eilės būdavo labai asmeniškos, ir jas rodyti kitiems nebuvo noro. Tačiau, kai paaiškėjo, jog ir kitus žmones sujaudina mano eilėraščiai, supratau, kad jie nebepriklauso vien tik man.“

Pokalbis apie rašytojo amatą, pirmąją knygą ir būsimus kūrybinius planus su Australijos lietuve K. Dryža.

„Baltos lankos“ siūlo naujienas nuo autobiografinių, visame pasaulyje įvertintų romanų ir išmintingų, paprasto gyvenimo grožį atskleidžiančių knygų.

Pokalbis su Klaipėdos dramos teatro meno vadovu G. Grajausku apie dramos rašymo ir statymo meną, jo pjesių knygą „Kas prieš mus“ ir tai, kaip užsiauginti publiką, kuri neieškotų teatre komercinių spektaklių.

Sovietmečiu vykdytas tariamas nutautinimas yra mitas: sovietmetis stengėsi ne nutautinti, bet veikiau išimti arba panaikinti tam tikras tautiškumo formas ir įtvirtinti kitas.

Vasario 20–23 d. vyksiančios 2020 metų Vilniaus knygų mugės tema – Jono Meko ištarti žodžiai „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“.

Akcija „Metų knygos rinkimai“ vėl kviečia skaitytojus rinkti labiausiai patikusias lietuvių autorių knygas suaugusiesiems ir vaikams.

Pogrindis yra žmogiškesnis ir, man atrodo, nuoširdesnis nei oficialioji mainstryminė kultūra, teigia A. Fominaitė.

Interviu su pasaulinio garso čekų rašytoju M. Kundera, rengtas 1985-aisiais. Stebėtina, bet daugiau kaip trijų dešimčių metų senumo įžvalgos tebeaktualios.

Knyga nėra patogi kaip eilėraščių rinktinė, bet kaip poezijos knyga – pavykusi. Norintieji susipažinti su Šlepiko poezijos visuma, liks patenkinti.

Koks buvo linų ir kanapių dievo vardą pasirinkęs J. Tumas? Ką apie jo asmenybę byloja kūrybinis palikimas? Kodėl turėtume iš naujo mokytis skaityti ir perskaityti Vaižgantą?

Kai Vaižgantas aplanko savo draugą Jakštą, kaimynystėje gyvenantis kun. poetas Mykolas Vaitkus išgirsta didelį triukšmą. Vadinasi – prelatas kažką garsiai bara...

Kai kurių literatūrologų vardai tiesiog suaugę su pasirinktų tyrinėti rašytojų vardais: šalia Maironio – V. Zaborskaitė, šalia B. Sruogos – A. Samulionis, šalia Vaižganto – A. Vaitiekūnienė.

Poetas A. A. Jonynas skaito eilėraštį iš poezijos rinktinės „Lapkričio atkrytis“ (leidykla „Tyto alba“, 2003 m.).

Kitoje ribos pusėje, nepaisant Rusijos vakarietinimo siekiančio valdovo, būtis, paženklinta alkoholizmo, degradacijos, purvo, iracionalumo, nesaikingumo sinonimais.

Kelis dešimtmečius Kipre gyvenanti rašytoja: „Tapatybė, kaip ir namai – virsmų kupina sąvoka, o tautybę nešiojiesi savyje kaip širdies tatuiruotę.“

Tai ne tik mūsų rekomendacijos jums, mieli skaitytojai, ne tik liudijimas, kad XXI a. žmonės skaito ir nemažai. Drauge tai galimybė mus, Bernardinų redakciją, truputį pažinti. 

Visų laikų mylimiausia vaikų rašytoja Astrida Lindgren galėtų pasigirti ne tik unikaliais ir žaismingais personažais, bet ir ne mažiau spalvingu savo pačios gyvenimu.

Rašytinė Mykolo Römerio pavardės versija įvairuoja nuo „Romerio“, „Riomerio“ iki „Römerio“.

Poetas M. Nastaravičius skaito eilėraštį iš poezijos rinktinės „Bendratis“ (leidykla „Tyto alba“, 2018 m.).

Įžangoje teigiama, kad nepatogių tiesų nagrinėjimas politkorektiškumo epochoje išmintingus žmones paverčia marginalais.

Bitutė pasitinka naujus mokslo metus ir tiki, kad jie bus kupini džiaugsmo ir nuotykių, vaikai išmoks daug naujų dalykų, o tamsėjančius vakarus praskaidrins spalvingi žurnalo puslapiai.

Tocqueville’is, skelbdamas tuo metu progresyvių bei modernių idėjų svarbą, nepamiršta ir kai kurių senesnėse visuomenėse svarbių principų. 

„Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas V. Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“.

Kokiomis prielaidomis remdamasis J. Petersonas mąsto, kokį pasaulį šios prielaidos siūlo, ir ar iš tiesų norėtumėte tokiame pasaulyje gyventi?

Sidnėjuje gyvenanti rašytoja teigia, kad Vilniaus negalima vertinti, jį galima tik mylėti: „Sidnėjuje tyrinėju pasaulį, o Vilniuje sugrįžtu į save.“

Per pastaruosius metus atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą nuo vėlyvojo sovietmečio iki maždaug dutūkstantųjų.

Knygų spektras tikrai platus: nuo tarptautinės sėkmės sulaukusios knygos, puikiai žinomų autorių poezijos bei prozos iki ryškių biografijų ir debiutų.

Ar žinote, kad šiemet 30-metį švenčia ne tik Baltijos kelias, bet ir lietuviškasis Caritas nuo savo atsikūrimo?

E. Mieželaitis galėtų pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje, bet neišvengtume komplikacijų – jas keltų ne tiek ideologinis sovietmečio kontekstas, o jo modernistinės poetikos specifika.

A. Toliato knygoje sudėtos metaforiškos miniatiūros ragina susimąstyti, kas gi mes esame sau, ką mums reiškia kitas, dėl ko gyvename ir koks tas mūsų gyvenimo kelias. 

Gebėjimas pasijuokti iš savo ar kito silpnybių, jo neįskaudinant, galėtų būti laikomas jei ne dorybe, tai bent puikia asmenybės savybe. Gerą humoro jausmą turintis – palaima bendruomenei.