Skaitau

„Šimtmečių melancholija“ – magiškojo realizmo persmelkta knyga apie Pilies gatvės ištakose įkurtos kavinės „Apokalipsė“ savininką, kuris pasakoja apie klientų gyvenimus.

Tomas Vaiseta recenzuoja Gabijos Grušaitės knygą „Stasys Šaltoka: vieneri metai“.

Gabijos Grušaitės romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ galima laikyti nauju veidu šiuolaikinėje lietuvių literatūroje pirmiausia dėl netradicinio stiliaus ir rašymo manieros.

Naujosios „Terra Publica“ knygos mažiesiems atradėjams, smalsuoliams, gurmanams ir nuotykiautojams!

„Nuogirdos“ yra antroji Ričardo Šileikos knyga, tačiau autorius taip pat yra gerai žinomas Lietuvos kultūros žiniasklaidoje – „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“ ir kt.

„Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. 

Rašytoja Holly Bourne nebijo kalbėti apie jaunimui tokias skaudžias temas kaip patyčios, bandymas žudytis, tėvų nesupratingumas, vienatvė.

Nealo Lozano knygoje Tėvo širdis atsiskleidžia Tėvo meilės tiesa ir grožis, teikiantys gyvenimą kiekvienam iš mūsų. 

„Geras eilėraštis – jaudinantis eilėraštis, provokuojantis emocijas. Labai žaviuosi kolegų eilėraščiais, kuriuose viskas labai tiksliai sukalta, nėra nereikalingų priemaišų“, – prisipažįsta L. Buividavičiūtė.

Šią knygą galima skaityti nuo bet kurios vietos – joje nėra tradicinio nuoseklumo. Būti mama yra labai sudėtingas darbas, todėl svarbu parodyti moterims, kaip neprarasti prigimtinio geranoriškumo šiame kelyje.

Lucinda Riley – visame pasaulyje populiari britų rašytoja, kurios knygų ciklas „Septynios seserys“ – nuostabus pasakojimas apie įvaikintas seseris, išskirtinio likimo moteris-mįsles.

Trys poeto Kazio Bradūno, sugrįžusio į Lietuvą, laiškai JAV likusiems bičiuliams Bernardui Brazdžioniui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. 

„Mūza“ – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą.

Naują poeto Jono Juškaičio knygą „Trauktis atsišaudant: Apie knygas, laikus ir žmones“ recenzuoja Sonata Šulcė.

Rašytoja ir meno istorikė Kristina Sabaliauskaitė atstovaus Lietuvai kaip viena skaitomiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų.

Knyga „Niekada nevėlu gyventi“ skiriama tiems, kurie nori ne tik vadovauti sau aktyvaus darbinio gyvenimo laikotarpiu, bet ir pasiruošti pokyčių laikui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla.

Ar žinote, ką iš tikrųjų mėgsta skaityti mūsų vaikai? Kaip atitraukti paauglį nuo švytinčio ekrano ir panardinti į magišką skaitomos knygos pasaulį? Kokie yra inovatyvūs skaitymo skatinimo ir literatūros pažinimo būdai?

Tai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui pažymėti skirtas unikalus dokumentų rinkinys, kuriame skelbiami šiuolaikinės Lietuvos valstybės atkūrimo planai.

Herbjørg Wassmo po 11 metų pertraukos vėl atvyksta į Lietuvą – ji lapkričio 11 d. susitiks su gerbėjais ir literatūros mėgėjais literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“.

Leidyklos „Verslas ar menas“ leidžiama naujoji pasakų knyga vaikams bus unikali, nes ją bus galima skaityti keturiais pojūčiais – rega, lytėjimu, klausa ir uosle!

Dviejų knygų apžvalga: apie Isaaco Asimovo kūrinį „Fondas“ ir Frances Hardinge knygą „Melų medis“.

Gau galite įsigyti du pirmuosius rašytojo Haruki Murakami kūrinius – romanus „Išgirsk vėjo dainą“ ir „1973-iųjų kiniškas biliardas“.

Kokybiškos literatūros mėgėjai jau gali pasklaidyti naująjį literatūros žurnalo „Metai“ numerį.

Kun. Algirdo Toliato antrojoje knygoje „Gerumo liūnas“ interpretuojant Šventojo Rašto fragmentus nagrinėjamos psichologinės, dvasinės, moralinės ir vertybių problemos.

Gyčio Norvilo naujasis poezijos rinkinys „Grimzdimas“, rodos, sąmoningai kelia skaitytojui sunkumų.

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pristato prancūzų rašytojo Michaelio Houellebecqo romaną „Kovos lauko išplėtimas“ ir lietuvių poetės Indrės Valantinaitės eilėraščių rinkinį „Trumpametražiai“.

Rašytojos Holly Bourne knyga prasideda kaip paprasta jaunuoliška istorija apie populiarumą ir atstumtuosius. Tačiau tai ne įprastas romanas, kaip bjaurusis ančiukas virsta gulbe.

Rugsėjo mėnesio redakcijos skaitinių derlius. 

Šiais metais Skandinavistikos centro leidinių serijoje „Scandinavistica Vilnensis“, bendradarbiaujant su „Akademinė knyga“, išėjo Snorio Sturlusono „Edos“ akademinis vertimas iš senosios islandų į lietuvių kalbą.

Galima konstatuoti faktą, kad knygos apie santuoką tapo madingos. Ir ne bet kokios knygos, o trileriai. Ar būtų per drąsu teigti, kad šiuolaikinis XXI a. žmogus mato santuoką kaip trilerį? Kaip kažką tokio, kur daug įtampos, konfliktų ir veiksmo?

Apie vokiečių kilmės kultūrologo, politologo ir istoriko Felixo Ackermanno, dirbusio Lietuvoje, knygos „Mano lietuviškas vairuotojo pažymėjimas: išvykos į Europos Sąjungos pakraštį“ pristatymą.

Kodėl „Gerumo liūnas“? Mes tampame tuo, kuo mintame. Kuriančios šviesios mintys lyg liūnas nejučia įtraukia į gerus darbus, o knygos vaizdiniai vienas po kito pasigauna ir nuneša mintis per Dievo kupinus žmogaus metus.

„Švytintis rūkas“ – kaip visada atviras aktorės D. Kazragytės dienoraštis: „Pasaulis, Lietuva, mes – visa tai bandau apmąstyti.“

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė pristato Annos Halberstadt poezijos knygą „Vilniaus dienoraštis“, Hannah Kent romaną „Gerieji žmonės“ ir Orhano Pamuko romaną „Tos keistos mano mintys“.

Apie bibliotekos ypatybes, lankytojų poreikius, knygų įvairovę ir leidybą kalbamės su direktore Rasa Januševičiene.

„Man „Pietinia kronikas“ buvo didelis nuotykis, ir jis iki šiol nesibaigia. Manau, taip bus ir su spektakliu. Jis man leis į savo kūrinį pažvelgti iš kitos, dar nepažįstamos, pusės“, – pasakodamas apie didžiulio pasisekimo sulaukusį popromaną tikina R. Kmita.

Kiekvienas kūrinys turi savo auditoriją. Kiekvienas rašytojas turi ką pasakyti. Deja, literatūros Lietuvos elitas mano kitaip. Ir dėl to lietuvių kūriniai trankosi į mūsų pačių pastatytą sieną, skiriančią lietuviškąją literatūrą nuo pasaulio.

Vienas iš būdų susivokti sunkioje istorijoje – taip pat lietuvių ir žydų – tai įsižiūrėti į atskirų žmonių laikysenas, pasirinkimus. Nuo skaičių, statistikos, stambaus plano įvykių nuleisti žvilgsnį ir prie atskirų, kasdienių, nepastebimai prabėgančių žmonių gyvenimų.

Kaip skatinti lietuvių literatūros vertimus į užsienio kalbas? Lietuvos kultūros instituto projektų vadovė V. Smaleckaitė sako, kad dažnai leidėjai prioritetą skiria charizmatiškiems, komunikabiliems rašytojams, mokantiems kelias kalbas.

Šią kalbą savo aštuoniasdešimtmečio proga poetas Tomas Venclova sakė rugsėjo 13 dieną Vilniaus rotušėje vykusio iškilmingo vakaro metu.

Rugsėjo 14 d., konferencijos, organizuojamos Vilniaus universiteto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, skirtos Jeilio profesoriaus emerito Tomo Venclovos kūrybai, metu profesoriui įteiktos Vilniaus universiteto Doctor Causa Honoris regalijos.

Sakoma, kad knygos turi savo likimus. Tektų pridurti – ir sudėtingus. Ypač, kai jų savininkai sulaukia solidaus amželio.

Paribio žmogus – tai kategorija, kuri, man regis, geriausiai tinka siekiant apibūdinti Tomo Venclovos tapatybę.

„Nelyginant šiaurė magnetą“ – pirma išsami rašytojo, vieno iškiliausių ir įtakingiausių pasaulyje šiuolaikinių lietuvių intelektualų Tomo Venclovos autobiografinė knyga.

Rašytoja, Vilniaus gidė G. Viliūnė prisipažįsta įkvėpimo ieškanti stovinčio laiko karalijoje, ten, kur galima pajusti istorijos dvelksmą: vietose, kur gyveno jos rašomų knygų herojai, muziejuose, senose bažnyčiose.

„Trumpametražiai“ – tai trumpų, eiliuotų istorijų rinkinys. Autorė pasakoja, kad dauguma šios knygos personažų išgyvena pokyčius, po kurių gyvenimas nebebus toks, koks buvo iki tol.

Moterys rašo viena kitai tai, ko dažnai neišdrįstų pasakyti garsiai. Vieni metai, kurie keičia viską. Vilnius–Čikaga, iš širdies į širdį.

Yra daug mitų apie paveikslėlių knygas, bet visus juos galima paneigti.