Kūrėjų portretai | Skaitau

Tomas Venclova skaito eilėraštį „Silabinės strofos“. Pavadinimą nulėmė eilėdara – tokia kaip Antano Baranausko ar Adomo Mickevičiaus.

Nors Lenkijoje Zbigniewo Herberto kūryba savo svarba prilyginama Miłoszo palikimui, Lietuvoje apie Herbertą dar žinome nedaug.

Ne kiekvienas menininkas piešiniais geba sukurti švelnią, jaukią ir nostalgišką nuotaiką, perteikti tekste vyraujančią atmosferą bei suteikti istorijai ir veikėjams gyvybingumo. 

„O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti“ rašė Vydūnas 1918 metais. 

Šiandien ypač aktualus Navalio filosofinis traktatas „Krikščionybė arba Europa“, kuriame kalbama ir apie popiežiaus būtinybę Europai.

Pokalbis su Šveicarijoje gyvenančia rašytoja Janina Survilaite. 

Giedrė Kazlauskaitė skaito eilėraštį „Singer Serenade“ iš knygos „Singerstraum“. 

Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. 

Elena Selena – jaunosios kartos vaikų knygų kūrėja, jau ketverius metus gyvenanti ir kurianti Paryžiuje. Lietuvoje jos pamėgtas „pop-up“ žanras – retenybė.

Visada mėgau lietuvių literatūrą. Niekada nelaikiau jos pavargėle, prastuole. Nemanau, kad privalome taikytis prie to, ano, kažko... Kalba kinta. Vertybės lieka.

Kas ji – šventoji, mistikė, komunistė, eretikė, anarchistė? Visi šie skirtingi apibūdinimai jai taikomi. Sutariama tik dėl vieno – jos talento arba genijaus.

Nauja poetės D. Saukaitytės knygelė, tikina autorė, yra jos pagarbos ženklas Vytautui Kernagiui ir tuo pačiu vardu pavadintam festivaliui.

Minime 95-ąsias rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės gimimo metines. Ši autorė vienas savičiausių ir stipriausių poetinių balsų tiek išeivijos, tiek Lietuvos literatūrinėje terpėje.

Amerikiečių rašytoja Flannery O’Connor (1925–1964) ) gerbėjai žavisi ne tik dėl groteskiškų, tačiau apie dievišką malonę kalbančių apsakymų.

Kuo mums šiandien svarbios Claudelio dramos bei poezija? Galbūt tuo, jog savo kūryba atkuria pasidalijusio, nebeįstengiančio tikėti XX a. žmogaus (o juo labiau XXI a.) vientisumą?

Dažnai taip jau susiklosto, kad labiau pažįstame tolimesnių mums šalių literatūras nei kaimynų. Ne išimtis ir baltarusių literatūra, kuri, beje, yra glaudžiai susijusi su Vilniumi, ypač tarpukario laikotarpiu.

Tarp inteligentų Lietuvoje pastebiu bandymą vengti nacionalizmo, nes tai – blogis. Man atrodo, kad jie nueina per toli: pradeda neigti lietuvybę. 

Prozininkės Danutės Kalinauskaitės Šimtmečio anketa – apmąstymai apie mūsų kultūros raidą.

Prisimenant rašytoją Vytautą Čepliauską. Visada tvarkingas, elegantiškas, Vytautas su kolegomis bendravo pabrėžtinai kultūringai, kiekvienam surasdamas gerą žodį.

Prisimindami poetą Gintarą Gutauską, kuriam šiemet būtų sukakę penkiasdešimt.

Naujausias indų kilmės Kanados rašytojo Rohintono Mistry romanas „Šeimos reikalai“ puikus – nuoširdus, šeimyniškas, artimas kiekvienam ir kupinas egzotiškų kvapų.

Birželio 1 d. 14.15 val. Kauno gyventojai sulauks neeilinės viešnios: Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno padalinyje įvyks susitikimas su rašytoja Kristina Sabaliauskaite, kuriame bus kalbama apie visą autorės kūrybą.

„Vaikų žemės“ kūrėjų įsitikinimu, skaitymas yra kiekvienos išsilavinusios tautos pamatas.

Į šių metų Knygų mugę rašytoja Vaiva Rykštaitė atkeliavo iš Havajų.

„Šitame kely, kuriame dabar esu, aš randu paguodą. Dar vienuolyne man yra sakę: mąstyk apie kelią, kuris tau teikia paguodą“, – sako vienas ryškiausių Lietuvos slemo poezijos atlikėjų.

Su Egle kalbamės ne tik apie kūrybinius, bet ir svetimoje šalyje gyvenant kylančius iššūkius.

Pokalbis su šių metų „Pirmosios knygos“ konkurso, kurį skelbia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, nugalėtojomis – poete Greta Ambrazaite ir prozininke Monika Baltrušaityte.

„Net sunkiausiais laikais šita šventė būdavo šviesi, lyg Kažkas visiems už viską atleisdavo. Tarsi dingdavo visokios to meto bjaurastys, nuoskaudos, lyg ir nelikdavo sovietinės valdžios“, – rašė poetas Marcelijus Martinaitis.

„Iš karo žaizdų, rūsčios akistatos su epocha E. Matuzevičiaus lyrikoje pajuntame XX amžiaus svorį ir skonį, sunkią kasdienę jo duoną“, – rašo prof. K. Nastopka.

M. Martinaičiui rūpėjo ne tik literatūros ir jos kūrėjų padėtis kintančioje visuomenėje. Kelių kartų sąmonėje Marcelijus Martinaitis – ne tik poetas, bet ir kultūrininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas. 

„Jeigu kalbėsime apie žmogaus vietą laike – jis gana trumpas ir trapus. Toks, kaip viename savo eilėraštyje „Žiedas vėjuotą rudens dieną“ yra įprasminęs vienas žymiausių mūsų poetų Jonas Strielkūnas“, – rašo eseistas Č. Skaržinskas.

Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė Gabija Grušaitė stebisi, kad J. Ivanauskaitės nėra mokyklų literatūros programose, o jų sudarymą lygina su šešiolikmečių prievartiniu maitinimu kraujiniais vėdarais.

„Kiekvienas sutiktas žmogus gali būti autoritetu. Ne tik gali, bet ir yra. Man norisi linkti prie kraštutinumų, kad autoritetai yra arba visi, arba niekas“, – kalba poetas ir prozininkas Marius Povilas Elijas Martynenko.

„Skaitymo ir knygų grožis, o drauge ir didžiausias iššūkis, yra tai, kad tai veiksmas, reikalaujantis lėtumo. Tai lėtas malonumas“, – sako į Knygų mugę atvykstanti suomių rašytoja Selja Ahava.

Geriausiuose S. Gedos eilėraščiuose pasiekta pati poezijos esmė – lietuvių kalba dar niekad nebuvo pražydusi taip prašmatniai ir dosniai.

Netrukus garsi prancūzų aktorė Dominique Frot pristatys spektaklį pagal Algirdo Juliaus Greimo tekstus. Pokalbis apie viešnagę su literatūrologais, semiotikais K. Nastopka ir S. Žuku.

V. Mykolaičio-Putino kūryba labai universali ir aktuali kiekvienam iš mūsų. Ji tokia visada buvo, yra ir bus. Ypač dabar, kai išgyvename vertybių krizę, visa Europa sutrikusi, kuriuo keliu eiti.

Labai atsargiai, pagarbiai reikia vertinti kiekvieną knygą. Kiekvienai jų būtina rasti kad ir kuklią, bet pagarbią vietą. Kartu sudėlioti ne tik į knygų, bet ir atminties lentynas, rašo Česlovas Skaržinskas.

„Lietuviai panašūs į garą. Kai reikia, mes sugebame taip susispausti, kad tas garas sprogdina net imperijos katilą. Ir susprogdino. O kai esame laisvi, nebespaudžiami, mes išsisklaidome kaip rūkas virš pievų“, – mano rašytojas Kazys Saja.

Poetas Viktoras Rudžianskas nepataikauja, nesistengia patikti ar įtikti, visa, apie ką jis kalba – išgyventa, išskaudėta. Būdamas sąžiningas su klausytoju, to paties reikalauja ir iš kito.

Czesławo Miłoszo asmeninė sekretorė Renata Gorczyńska prisimena: „Iš karto buvo man pateiktas visas sąrašas draudimų: jokių asmeninių klausimų, pokalbių negaliu publikuoti, nebent tik pasinaudosiu jais rašydama apie jo kūrybą.“

Donato Puslio videopasakojimas apie Nobelio literatūros premijos laureato Josifo Brodskio apsilankymus Vilniuje ir jų atspindžius poezijoje.

2017 metų Jotvingių premijos laureatas, poetas, eseistas Gytis Norvilas sako: „Būtų mano valia, panaikinčiau visas premijas, visą kultūrinę spaudą. Ir ne todėl, kad jų nereikia, o todėl, kad jų reikia.“

Lenkijos Seimas 2018-uosius paskelbė poeto Zbigniewo Herberto (1924–1998) metais.

Kokias knygas ir kokius filmus partizaninio karo tema vertėtų susirasti ar prisiminti ilgais tamsiais rudens vakarais?

„Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. 

„Geras eilėraštis – jaudinantis eilėraštis, provokuojantis emocijas. Labai žaviuosi kolegų eilėraščiais, kuriuose viskas labai tiksliai sukalta, nėra nereikalingų priemaišų“, – prisipažįsta L. Buividavičiūtė.

Rašytoja ir meno istorikė Kristina Sabaliauskaitė atstovaus Lietuvai kaip viena skaitomiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų.

Herbjørg Wassmo po 11 metų pertraukos vėl atvyksta į Lietuvą – ji lapkričio 11 d. susitiks su gerbėjais ir literatūros mėgėjais literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“.

Šią kalbą savo aštuoniasdešimtmečio proga poetas Tomas Venclova sakė rugsėjo 13 dieną Vilniaus rotušėje vykusio iškilmingo vakaro metu.