Kūrėjų portretai | Skaitau

Poetas Gintaras Grajauskas skaito eilėraštį „Maža kas ką šneka, svarbu, kaip yra“. 

Poetas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas skaito eilėraštį „Apie gyvenimą“.

J. Budraitis – ne vien galingas aktorius, jis yra didžiulės mūsų teatro sistemos, tam tikro aukso amžiaus pabaigos įrodymas.

Poetas Kornelijus Platelis skaito eilėraštį „Pasija pagal Pilotą“.

K. Navakas mūsų literatūros lauke unikali figūra ne tik savo kūryba, bet ir laikysena, amplua, pačios biografijos dinamika ir horizontais.

Pokalbis su A. Vilutyte, žinoma aktore, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, radijo laidų vedėja, profesionalia filmų dubliuotoja ir viešojo kalbėjimo trenere.

Pasak rašytojo R. Menasse, mums reikia romanų, kurie pasakotų apie dabartį, apie pasaulį, kuriame gyvename.

Minime 130-ąsias rašytojo, politiko ir diplomato Igno Šeiniaus (tikroji pavardė Jurkūnas) metines. 

Kovo 23 d. mirė menininkas (poetas, dailininkas, scenografas, muzikantas…) Auris Radzevičius-Radzius (1965 08 03–2019 03 23), rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus svetainėje.

Birutė Mar – šiuo pavardės trumpiniu aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet pasauliniame teatro kontekste, kovo 23 dieną jai sukanka 50 metų.

Poeto E. Matuzevičiaus biografijos „Mes esam Šiaurės krašto...“ pavadinimas taikliai atskleidžia glaudžius poeto ryšius su gimtąja žeme, jo gyvenimo ir kūrybos esmę.

Į „Teatro žurnalo“ klausimus atsako dramaturgai R. Ribačiauskas, D. Statkevičienė, I. Bručkutė, A. Jevsejevas, S. Čižaitė-Rudokienė.

Į „Teatro žurnalo“ klausimus atsako dramaturgai G. Grajauskas, G. Labanauskaitė-Diena, M. Nastaravičius, T. Kavtaradzė, B. Kapustinskaitė.

„Juozo Budraičio teatrinis likimas“ – knyga apie kino ir teatro aktorių, fotografą, diplomatą, tačiau leidinio dėmesio centre – teatras – gyvenimas jame.

Daiva Čepauskaitė skaito eilėraštį iš rinkinio „Nereikia tikriausiai būtina“.

Faktai, praplečiantys kunigo ir poeto A. Strazdo-Drazdausko kelionių žemėlapį ir kartu nuvalantys dulkes nuo užmirštų jo pėdsakų.

Kas gi toks buvo Józefas Mackiewiczius? Rašytojas, publicistas, žurnalistas, gamtininkas, politinis veikėjas, o gal tiesiog paskutinis LDK pilietis?

Pluoštas atsiminimų apie L. Zaleckį ir novelė iš rašytojo kūrybą apibendrinusios rinktinės „Vieno pavasario svečias“.

Gintaras Bleizgys skaito eilėraštį „kamera 326, lukiškės“ iš knygos „Jonas Krikštytojas“ (2010 m.).

Dovilė Zelčiūtė Vieno lito premija įvertinta už egzistencinius ieškojimus ir autentiškus atsivėrimus eilėraščių rinkinyje „Prieglaudos miestai“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2018 m.).

„Neturiu karjeros. Kūryba man atrodo karjeros priešingybė, nes karjeros daromos strateguojant ir į viską atsižvelgiant, o kuriama nepaisant nieko“, – teigė „Silva rerum“ autorė.

Apie sudėtingą poetės S. Nėries likimą, nevienareikšmius pasirinkimus ir naująjį A. Ruseckaitės biografinį romaną „Padai pilni vinių“.

Ištrauka iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas“, kuri pristato vieną ryškiausių tarpukario lenkų menininkų Stanisławą Ignacy Witkiewiczių-Witkacy.

Apie poeziją, kalbos grožį ir Anykščius kalbinamas poetas V. Braziūnas prabyla eilėraščių eilutėmis, taip dar labiau pabrėždamas esantis gilios dvasios žmogus.

„Rita – žmogus, kuris man kaip sąžinės lakmusas“, – šviesaus atminimo rašytoją R. Klingaitę-Vinciūnienę prisimena poetė D. Zelčiūtė.

Pokalbis su trijų knygų vaikams autoriumi Virgiu Šidlausku. Pasak jo, dabartiniai vaikai turi daug žingeidumo ir fantazijos. 

„Žinot, jūs nepaisykit tų savo baimių ir kurkite toliau. Nes kas nori kažką tikra užčiuopti – turi eiti tolyn, nežiūrėdamas savęs.“

Turėtume labiau mylėti vieni kitus. Tai nėra sunkus uždavinys. Tuo įsitikinęs prozininkas ir dramaturgas M. Ivaškevičius.

Šiemet minėtos 50-osios vieno skaitomiausių XX a. religinių rašytojų Thomo Mertono mirties (gimimo dangui) metinės.

Vieno žymiausių savo kartos vokiečių rašytojo Ernsto Jungerio portretas.

Pažymime satyriko V. Eidukaičio, kurį pažinojusieji prisimena kaip draugišką, linkusį pajuokauti ir pabendrauti, 100-ąsias gimimo metines.

Vertėjas, eseistas L. Jonušys mano, kad per šimtą metų patirtas lietuvių literatūros kokybinis šuolis yra akivaizdus, ir netiki, kad jis virs nuosmukiu.

„Norisi kurti ir teatrui, ir kinui, nes vienas kitam labai padeda“, – interviu teigia B. Kapustinskaitė, apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia dramaturgė – už pjesę „Terapijos“.

Šiuolaikiniai studentai skaito vis naujus tekstus apie Just. Marcinkevičių kaip sovietinį kolaborantą arba priešingai – kaip kultūros šventąjį.

Mindaugas Valiukas skaito eilėraštį iš naujos knygos „Mokytojas mirti ir kitos poemos“.

Interviu, rengtas prieš 6 metus, su pavasarį mus palikusiu poetu, prozininku, vertėju M. Karčiausku. 

Švedų rašytojos Selmos Lagerlöf vardas puikiai žinomas pasauliui. Laimingoji – taip ją vadino ne vienas biografas.

Greta Ambrazaitė skaito eilėraštį iš pirmosios knygos „Trapūs daiktai“.

Tiek vieniems, tiek kitiems kuriu protu ir širdimi. Vaikui – apdairiau, švelniau, vaizdingiau, o suaugėliui nevengiu įgelti – bala neims…

Keletas rašytojo Sigito Parulskio minčių apie kūrybą ir gyvenimą, nuskambėjusių tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“.

Ne tik suaugusieji, bet ir vaikai stebisi, kaip pasaulinio garso rašytoja Astrida Lindgren – tokia pagyvenusi moteris – sugeba taip gerai suprasti vaikus.

Literatūra galėtų formuoti tą neišvengiamos pastangos nuostatą ir supratimą, kad lengvai pasiekiami tik nevertingi dalykai, sako rašytojas, filosofas L. Degėsys. 

Tomas Venclova skaito eilėraštį „Silabinės strofos“. Pavadinimą nulėmė eilėdara – tokia kaip Antano Baranausko ar Adomo Mickevičiaus.

Nors Lenkijoje Zbigniewo Herberto kūryba savo svarba prilyginama Miłoszo palikimui, Lietuvoje apie Herbertą dar žinome nedaug.

Ne kiekvienas menininkas piešiniais geba sukurti švelnią, jaukią ir nostalgišką nuotaiką, perteikti tekste vyraujančią atmosferą bei suteikti istorijai ir veikėjams gyvybingumo. 

„O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti“ rašė Vydūnas 1918 metais. 

Šiandien ypač aktualus Navalio filosofinis traktatas „Krikščionybė arba Europa“, kuriame kalbama ir apie popiežiaus būtinybę Europai.

Pokalbis su Šveicarijoje gyvenančia rašytoja Janina Survilaite. 

Giedrė Kazlauskaitė skaito eilėraštį „Singer Serenade“ iš knygos „Singerstraum“. 

Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu.