Kūrėjų portretai | Skaitau

Interviu su pasaulinio garso čekų rašytoju M. Kundera, rengtas 1985-aisiais. Stebėtina, bet daugiau kaip trijų dešimčių metų senumo įžvalgos tebeaktualios.

Koks buvo linų ir kanapių dievo vardą pasirinkęs J. Tumas? Ką apie jo asmenybę byloja kūrybinis palikimas? Kodėl turėtume iš naujo mokytis skaityti ir perskaityti Vaižgantą?

Kai Vaižgantas aplanko savo draugą Jakštą, kaimynystėje gyvenantis kun. poetas Mykolas Vaitkus išgirsta didelį triukšmą. Vadinasi – prelatas kažką garsiai bara...

Kai kurių literatūrologų vardai tiesiog suaugę su pasirinktų tyrinėti rašytojų vardais: šalia Maironio – V. Zaborskaitė, šalia B. Sruogos – A. Samulionis, šalia Vaižganto – A. Vaitiekūnienė.

Kelis dešimtmečius Kipre gyvenanti rašytoja: „Tapatybė, kaip ir namai – virsmų kupina sąvoka, o tautybę nešiojiesi savyje kaip širdies tatuiruotę.“

Visų laikų mylimiausia vaikų rašytoja Astrida Lindgren galėtų pasigirti ne tik unikaliais ir žaismingais personažais, bet ir ne mažiau spalvingu savo pačios gyvenimu.

Sidnėjuje gyvenanti rašytoja teigia, kad Vilniaus negalima vertinti, jį galima tik mylėti: „Sidnėjuje tyrinėju pasaulį, o Vilniuje sugrįžtu į save.“

E. Mieželaitis galėtų pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje, bet neišvengtume komplikacijų – jas keltų ne tiek ideologinis sovietmečio kontekstas, o jo modernistinės poetikos specifika.

Pernai lietuvių literatūros žvaigždyne suspindo nauja pavardė – prozininkės Monikos Baltrušaitytės. Kultūros bendruomenei jaunoji kūrėja buvo žinoma ir anksčiau.

Nors didelę gyvenimo dalį praleido dirbdama JAV, Kinijoje, L. Vincė nuolat domėjosi Lietuvos istorija, skausmingais išgyvenimais ir tai savitai interpretuoja savo kūryboje.

Pluoštas A. Nykos-Niliūno (tuomet dar A. Čipkaus) laiškų, rašytų namiškiams iš Vilniaus 1942–1943 m.

„Dažnai pasvarstau: ar esu aktorė, užklydusi į literatūrą, ar rašto žmogus, ilgai klaidžiojęs po teatrą?“ – savęs ne kartą klausė rašytoja ir aktorė B. Pūkelevičiūtė. 

Rašydamas novelę, pasak D. Opolskaitės, išmėgini aukščiausio kalibro instrumentiką ir taikai sau griežčiausius reikalavimus.

„Niekada niekur nekeliauju be savo dienoraščių. Traukinyje visuomet reikia turėti skaityti ką nors tikrai pritrenkiančio.“

Koks J. Herlyn santykis su Lietuva, lietuvių literatūra ir kultūra? Kodėl aktyviai viešojoje erdvėje veikusi, įvairialypę profesinę veiklą plėtojusi moteris nutarė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą?

„Vaikiškom rankom išskleistos burės“ – knyga apie poeto S. Gedos ankstyvuosius gyvenimo metus Veisiejų krašte, Dzūkijoje.

Kaune gimusi, tačiau jau kelis dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti ir kurianti gydytoja, rašytoja J. Noak (Vaitkienė) nuo Lietuvos neatitolsta.

Kartu su A. Nykos-Niliūno vardu į Lietuvos kultūros istoriją įrašoma ir talentinga išeivių menininkė, tapytoja, poeto žmona – A. Laucevičiūtė-Čipkienė, draugų ir artimųjų švelniai vadinta Sandra.

Angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas R. Šileika, gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, savo kūryboje savitai interpretuoja įvairialypę lietuvišką tematiką. Interviu su juo.

Pagerbiamas poetas J. Juškaitis. Vos atsiradus katalikų radijui, pasakoja laidos vedėjas kun. J. Sasnauskas, J. Juškaitis entuziastingai puolė klausytis ir pats kalbėtis.

Poeto A. Nykos-Niliūno gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja G. Šmitienė: „Ilgai nesupratau, kiek mažai žinom apie Nykos-Niliūno gyvenimo pradžią.“

Juozas Erlickas – absoliutus filosofas. Jo tekstuose viskas ne tik per dantį pertraukta, bet ir per širdį, sako dailininkė.

L. Gustainis jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip savyje paniręs, dažniausiai mažakalbis, tačiau įdėmiai į kitus įsiklausantis, nevengiantis santūriai, draugiškai šyptelėti žmogus.

„Rašytojo užduotis – nekaltinti žmonių neetiškumu. Galų gale – tai mano principas“, – teigia Nobelio premijos laureatas.

Rašytoja prisipažįsta visuomet matanti ne bendruomenes, o individualius žmones, jų savybes, požiūrius, intelektą. „Ir man nesvarbu jų profesija“, – teigia K. Sabaliauskaitė.

„Poezija ir proza, kuri sutelkta tik į tavo gyvenimą ir tavo vieno jausmus, gali būti neįdomi kitiems“, – sako Lietuvoje gimusi, užaugusi ir Niujorke gyvenanti poetė.

J. Erlickas šventadieniais laikosi celibato, o kitomis dienomis – celiulito. Centro kairės – niekados!

Rašytoja V. Palčinskaitė dalydamasi įspūdžiais iš kūrybinės kelionės po Ameriką sakė, dar niekada gyvenime jai neteko duoti tiek autografų.

Inspiracijos šaltiniu gali tapti ne tik menininkų kūrybos vaisiai, bet ir jų asmenybės. Tai atsiskleidžia A. Ruseckaitės knygose „Padai pilni vinių“ apie S. Nėrį ir „Dūžtančios formos“ apie V. Mačernį.

Poetas Gintaras Grajauskas skaito eilėraštį „Maža kas ką šneka, svarbu, kaip yra“. 

Poetas, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas skaito eilėraštį „Apie gyvenimą“.

J. Budraitis – ne vien galingas aktorius, jis yra didžiulės mūsų teatro sistemos, tam tikro aukso amžiaus pabaigos įrodymas.

Poetas Kornelijus Platelis skaito eilėraštį „Pasija pagal Pilotą“.

K. Navakas mūsų literatūros lauke unikali figūra ne tik savo kūryba, bet ir laikysena, amplua, pačios biografijos dinamika ir horizontais.

Pokalbis su A. Vilutyte, žinoma aktore, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, radijo laidų vedėja, profesionalia filmų dubliuotoja ir viešojo kalbėjimo trenere.

Pasak rašytojo R. Menasse, mums reikia romanų, kurie pasakotų apie dabartį, apie pasaulį, kuriame gyvename.

Minime 130-ąsias rašytojo, politiko ir diplomato Igno Šeiniaus (tikroji pavardė Jurkūnas) metines. 

Kovo 23 d. mirė menininkas (poetas, dailininkas, scenografas, muzikantas…) Auris Radzevičius-Radzius (1965 08 03–2019 03 23), rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus svetainėje.

Birutė Mar – šiuo pavardės trumpiniu aktorė, režisierė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė gerai žinoma ne tik Lietuvos, bet pasauliniame teatro kontekste, kovo 23 dieną jai sukanka 50 metų.

Poeto E. Matuzevičiaus biografijos „Mes esam Šiaurės krašto...“ pavadinimas taikliai atskleidžia glaudžius poeto ryšius su gimtąja žeme, jo gyvenimo ir kūrybos esmę.

Į „Teatro žurnalo“ klausimus atsako dramaturgai R. Ribačiauskas, D. Statkevičienė, I. Bručkutė, A. Jevsejevas, S. Čižaitė-Rudokienė.

Į „Teatro žurnalo“ klausimus atsako dramaturgai G. Grajauskas, G. Labanauskaitė-Diena, M. Nastaravičius, T. Kavtaradzė, B. Kapustinskaitė.

„Juozo Budraičio teatrinis likimas“ – knyga apie kino ir teatro aktorių, fotografą, diplomatą, tačiau leidinio dėmesio centre – teatras – gyvenimas jame.

Daiva Čepauskaitė skaito eilėraštį iš rinkinio „Nereikia tikriausiai būtina“.

Faktai, praplečiantys kunigo ir poeto A. Strazdo-Drazdausko kelionių žemėlapį ir kartu nuvalantys dulkes nuo užmirštų jo pėdsakų.

Kas gi toks buvo Józefas Mackiewiczius? Rašytojas, publicistas, žurnalistas, gamtininkas, politinis veikėjas, o gal tiesiog paskutinis LDK pilietis?

Pluoštas atsiminimų apie L. Zaleckį ir novelė iš rašytojo kūrybą apibendrinusios rinktinės „Vieno pavasario svečias“.

Gintaras Bleizgys skaito eilėraštį „kamera 326, lukiškės“ iš knygos „Jonas Krikštytojas“ (2010 m.).

Dovilė Zelčiūtė Vieno lito premija įvertinta už egzistencinius ieškojimus ir autentiškus atsivėrimus eilėraščių rinkinyje „Prieglaudos miestai“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2018 m.).

„Neturiu karjeros. Kūryba man atrodo karjeros priešingybė, nes karjeros daromos strateguojant ir į viską atsižvelgiant, o kuriama nepaisant nieko“, – teigė „Silva rerum“ autorė.