Kūrėjų portretai | Skaitau

Faktai, praplečiantys kunigo ir poeto A. Strazdo-Drazdausko kelionių žemėlapį ir kartu nuvalantys dulkes nuo užmirštų jo pėdsakų.

Kas gi toks buvo Józefas Mackiewiczius? Rašytojas, publicistas, žurnalistas, gamtininkas, politinis veikėjas, o gal tiesiog paskutinis LDK pilietis?

Pluoštas atsiminimų apie L. Zaleckį ir novelė iš rašytojo kūrybą apibendrinusios rinktinės „Vieno pavasario svečias“.

Gintaras Bleizgys skaito eilėraštį „kamera 326, lukiškės“ iš knygos „Jonas Krikštytojas“ (2010 m.).

Dovilė Zelčiūtė Vieno lito premija įvertinta už egzistencinius ieškojimus ir autentiškus atsivėrimus eilėraščių rinkinyje „Prieglaudos miestai“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2018 m.).

„Neturiu karjeros. Kūryba man atrodo karjeros priešingybė, nes karjeros daromos strateguojant ir į viską atsižvelgiant, o kuriama nepaisant nieko“, – teigė „Silva rerum“ autorė.

Apie sudėtingą poetės S. Nėries likimą, nevienareikšmius pasirinkimus ir naująjį A. Ruseckaitės biografinį romaną „Padai pilni vinių“.

Ištrauka iš knygos „Witkacy. Plėšrūniškas protas“, kuri pristato vieną ryškiausių tarpukario lenkų menininkų Stanisławą Ignacy Witkiewiczių-Witkacy.

Apie poeziją, kalbos grožį ir Anykščius kalbinamas poetas V. Braziūnas prabyla eilėraščių eilutėmis, taip dar labiau pabrėždamas esantis gilios dvasios žmogus.

„Rita – žmogus, kuris man kaip sąžinės lakmusas“, – šviesaus atminimo rašytoją R. Klingaitę-Vinciūnienę prisimena poetė D. Zelčiūtė.

Pokalbis su trijų knygų vaikams autoriumi Virgiu Šidlausku. Pasak jo, dabartiniai vaikai turi daug žingeidumo ir fantazijos. 

„Žinot, jūs nepaisykit tų savo baimių ir kurkite toliau. Nes kas nori kažką tikra užčiuopti – turi eiti tolyn, nežiūrėdamas savęs.“

Turėtume labiau mylėti vieni kitus. Tai nėra sunkus uždavinys. Tuo įsitikinęs prozininkas ir dramaturgas M. Ivaškevičius.

Šiemet minėtos 50-osios vieno skaitomiausių XX a. religinių rašytojų Thomo Mertono mirties (gimimo dangui) metinės.

Vieno žymiausių savo kartos vokiečių rašytojo Ernsto Jungerio portretas.

Pažymime satyriko V. Eidukaičio, kurį pažinojusieji prisimena kaip draugišką, linkusį pajuokauti ir pabendrauti, 100-ąsias gimimo metines.

Vertėjas, eseistas L. Jonušys mano, kad per šimtą metų patirtas lietuvių literatūros kokybinis šuolis yra akivaizdus, ir netiki, kad jis virs nuosmukiu.

„Norisi kurti ir teatrui, ir kinui, nes vienas kitam labai padeda“, – interviu teigia B. Kapustinskaitė, apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia dramaturgė – už pjesę „Terapijos“.

Šiuolaikiniai studentai skaito vis naujus tekstus apie Just. Marcinkevičių kaip sovietinį kolaborantą arba priešingai – kaip kultūros šventąjį.

Mindaugas Valiukas skaito eilėraštį iš naujos knygos „Mokytojas mirti ir kitos poemos“.

Interviu, rengtas prieš 6 metus, su pavasarį mus palikusiu poetu, prozininku, vertėju M. Karčiausku. 

Švedų rašytojos Selmos Lagerlöf vardas puikiai žinomas pasauliui. Laimingoji – taip ją vadino ne vienas biografas.

Greta Ambrazaitė skaito eilėraštį iš pirmosios knygos „Trapūs daiktai“.

Tiek vieniems, tiek kitiems kuriu protu ir širdimi. Vaikui – apdairiau, švelniau, vaizdingiau, o suaugėliui nevengiu įgelti – bala neims…

Keletas rašytojo Sigito Parulskio minčių apie kūrybą ir gyvenimą, nuskambėjusių tarptautiniame literatūros festivalyje „Vilniaus lapai“.

Ne tik suaugusieji, bet ir vaikai stebisi, kaip pasaulinio garso rašytoja Astrida Lindgren – tokia pagyvenusi moteris – sugeba taip gerai suprasti vaikus.

Literatūra galėtų formuoti tą neišvengiamos pastangos nuostatą ir supratimą, kad lengvai pasiekiami tik nevertingi dalykai, sako rašytojas, filosofas L. Degėsys. 

Tomas Venclova skaito eilėraštį „Silabinės strofos“. Pavadinimą nulėmė eilėdara – tokia kaip Antano Baranausko ar Adomo Mickevičiaus.

Nors Lenkijoje Zbigniewo Herberto kūryba savo svarba prilyginama Miłoszo palikimui, Lietuvoje apie Herbertą dar žinome nedaug.

Ne kiekvienas menininkas piešiniais geba sukurti švelnią, jaukią ir nostalgišką nuotaiką, perteikti tekste vyraujančią atmosferą bei suteikti istorijai ir veikėjams gyvybingumo. 

„O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl ir galima Lietuvos ateitimi tikėti“ rašė Vydūnas 1918 metais. 

Šiandien ypač aktualus Navalio filosofinis traktatas „Krikščionybė arba Europa“, kuriame kalbama ir apie popiežiaus būtinybę Europai.

Pokalbis su Šveicarijoje gyvenančia rašytoja Janina Survilaite. 

Giedrė Kazlauskaitė skaito eilėraštį „Singer Serenade“ iš knygos „Singerstraum“. 

Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. 

Elena Selena – jaunosios kartos vaikų knygų kūrėja, jau ketverius metus gyvenanti ir kurianti Paryžiuje. Lietuvoje jos pamėgtas „pop-up“ žanras – retenybė.

Visada mėgau lietuvių literatūrą. Niekada nelaikiau jos pavargėle, prastuole. Nemanau, kad privalome taikytis prie to, ano, kažko... Kalba kinta. Vertybės lieka.

Kas ji – šventoji, mistikė, komunistė, eretikė, anarchistė? Visi šie skirtingi apibūdinimai jai taikomi. Sutariama tik dėl vieno – jos talento arba genijaus.

Nauja poetės D. Saukaitytės knygelė, tikina autorė, yra jos pagarbos ženklas Vytautui Kernagiui ir tuo pačiu vardu pavadintam festivaliui.

Minime 95-ąsias rašytojos Birutės Pūkelevičiūtės gimimo metines. Ši autorė vienas savičiausių ir stipriausių poetinių balsų tiek išeivijos, tiek Lietuvos literatūrinėje terpėje.

Amerikiečių rašytoja Flannery O’Connor (1925–1964) ) gerbėjai žavisi ne tik dėl groteskiškų, tačiau apie dievišką malonę kalbančių apsakymų.

Kuo mums šiandien svarbios Claudelio dramos bei poezija? Galbūt tuo, jog savo kūryba atkuria pasidalijusio, nebeįstengiančio tikėti XX a. žmogaus (o juo labiau XXI a.) vientisumą?

Dažnai taip jau susiklosto, kad labiau pažįstame tolimesnių mums šalių literatūras nei kaimynų. Ne išimtis ir baltarusių literatūra, kuri, beje, yra glaudžiai susijusi su Vilniumi, ypač tarpukario laikotarpiu.

Tarp inteligentų Lietuvoje pastebiu bandymą vengti nacionalizmo, nes tai – blogis. Man atrodo, kad jie nueina per toli: pradeda neigti lietuvybę. 

Prozininkės Danutės Kalinauskaitės Šimtmečio anketa – apmąstymai apie mūsų kultūros raidą.

Prisimenant rašytoją Vytautą Čepliauską. Visada tvarkingas, elegantiškas, Vytautas su kolegomis bendravo pabrėžtinai kultūringai, kiekvienam surasdamas gerą žodį.

Prisimindami poetą Gintarą Gutauską, kuriam šiemet būtų sukakę penkiasdešimt.

Naujausias indų kilmės Kanados rašytojo Rohintono Mistry romanas „Šeimos reikalai“ puikus – nuoširdus, šeimyniškas, artimas kiekvienam ir kupinas egzotiškų kvapų.

Birželio 1 d. 14.15 val. Kauno gyventojai sulauks neeilinės viešnios: Lietuvos aklųjų bibliotekos Kauno padalinyje įvyks susitikimas su rašytoja Kristina Sabaliauskaite, kuriame bus kalbama apie visą autorės kūrybą.

„Vaikų žemės“ kūrėjų įsitikinimu, skaitymas yra kiekvienos išsilavinusios tautos pamatas.