Gražinos Kamblevičiūtės pastelių paroda „Peizažai” eksponuota Lietuvos medicinos bibliotekoje kovo 7–30 dienomis.

Gražina gimė Alytuje. 1976 m. baigė Šiaulių pedagoginio universiteto Menų fakultetą. Dirba dailės pedagoginį darbą Vilniaus kolegijoje. Tai 3-oji personalinė paroda. Mėgstamiausia tema – peizažas. Gražinos darbai nenori būti madingi, bet juose nėra ir natūralistiško gamtos fiksavimo. Jie tiesiog gyvena savo gyvenimą. (Viktorija Daniliauskaitė)

Kurti žmogui būtina, norint išgyventi ir patirti dvasinį komfortą. Tam, kad į svetimus kraštus išvyktum tik pasisvečiuoti ir praturtėti kitų pasaulių savastimi – kurk. Tam, kad netaptum irzlus ir pagiežingas, viskam, kartu ir sau – kurk. Kuriantis žmogus neiškeis savo vaikystės peizažo į pinigus, kuriems pasiekti reikėtų prasilenkti su savimi. Kuriančiam žmogui nebūtina ieškoti komforto svetur, ─ pati kūryba yra komfortas. (Pati esu nepataisoma keliauninkė). Kurdamas žmogus užsimiršta, jis gyvena ne tą gyvenimą, kuris jam primestas, bet yra tuo, kuo jis iš tiesų yra. Kurdamas žmogus tampa gražus. Ar pastebėjote, kokie gražūs būna besimeldžiantys žmonės? 

Kūryba yra kaip sakramentas

Kuriantis žmogus visada buvo ir bus mažytis Dievo avinėlis, vienokiu ar kitokiu būdu prisiimantis pasaulio vargų naštą.

Ar toleruoju su politika susijusį meną? Jei akivaizdžiai tas matyti – ne. Yra daugybė būdų, kaip tai padaryti netiesmukai. Į meno ėjimą į politiką žiūriu taip pat neigiamai, kaip ir į kunigų ėjimą į politiką.

Ar kuriu būdama blogos nuotaikos? Ne. Laukiu, kada nuotaika pasitaisys. Laikas – geriausias gydytojas, o belaukiant, kol pasitaisys nuotaika, galima nuveikti kitus, mažiau rizikingus darbus.

Ar kūryba susijusi su rizika? Taip, jeigu tu išleisi į pasaulį „apipešiotą“ kūrinį, kurio nesugebėsi apginti.

Mano peizažai neatspindi jokios konkrečios vietos. Kartais jie man primena A. Tarkovskio filmus, ─ tarsi Visur ir kartu Niekur.

Apibendrintą darbų pobūdį nulemia ir pastelės technika. Minkštos pastelės technika savo matiniu paviršiumi, švelniu koloritu ir subtiliais, skaidriais atspalviais greičiau pateiks supoetintą, pakylėtą vaizdą ir atspindės gamtos nuotaiką negu apibrėžtą tikroviškumą. Minkšta pastele atliktas darbas visada bus apibendrintas. Jis atspindės nuotaiką, bet ne konkrečią vietą. Dirbant pastele, vaizdas perkuriamas. Pastelės technika – tarpinė tarp piešimo ir tapybos; ji neleidžia lengvai ir judriai mėtytis spalvomis kaip tapyboje, vaizdas formuojamas ne potėpiu, o brūkšniuojat, tačiau vis dėlto, galioja tapybinės spalvų derinimo taisyklės. Pastelės technikoje didelę reikšmę turi ir spalvų simbolinės prasmės. (Mėlyna spalva tarsi perteikia erdvę, o žalia – guodžia.) Ne veltui pastelę mėgo didysis M. K. Čiurlionis. Kodėl pailsi akys, žiūrėdamos į žalią spalvą? Kodėl ligoninių operacinėse vyrauja žalia spalva?

Man dažnai vaidenasi V. Vitmeno žodžiai „Aš ─ žolė. Leiskite man dirbti“. Tada aš tampu žole iš japoniško sumi-e paveikslo ir galiu netgi sužeisti.

Kas pasakys, kad pastelė – tai ne poezija spalvomis, kad pastelė nesilieja kaip muzika, tiksliau sakant, muzikos motyvas, nes šia technika neįmanoma atlikti didelio formato „drobių“. Ji tam nepajėgi, tačiau to ir nereikia. Man pastelės kreidelės tarsi brangakmeniai. Brangakmeniai paprastai būna nedideli.

Pastelė trapi, bet argi ne toks ir mūsų gyvenimas, susidedantis į šilkinę nosinaitę suvyniotų gerų prisiminimų. (Blogų nenoriu laikyti.)

Mėgstu paprastus, greičiau „Dievo užmirštus“ kampelius, rudenį mėgstu klajoti po „atidirbusius“ per vasarą laukus su nuo karščio sudiržusiomis žolėmis, deduosi į krepšelį kelionių įspūdžius, ilgai sėdžiu kaime vasarą po lietaus ir stebiu, ką daro rūkas. Mane traukia maži vandens telkiniai, dažniausiai tie, kurie atsiradę be žmogaus valios. Pelkės, akivarai, properšos,─ tai tokie vandenų „neformalai“, vietos, kur žmogui vaikščioti būtų pavojinga. Žmonės tokių vietų dažnai vengia. Betgi kas nežino, kad ten, kur visuotinai pripažintas grožis, menui nėra ką veikti. Juk ir tapyti Mis Pasaulis portretą niekas nesiimtų, nes nenorėtų konkuruoti su fotografija. Taip yra ir su peizažų motyvais... Yra grožis, matomas plika akimi, ir yra grožis, kurio reikia ieškoti kiek ilgėliau.

Man skauda dėl miesto centre kertamų medžių. Todėl norisi piešti žaliai. Kažkaip mes įpratę, kad medis, kaip ir žmogus, mirtų natūraliai. Noriu džiaugtis, kad ne viskas dar iškirsta. Esu labai labai senoviška, o medį aš gerbiu, nes jis už žmogų gyvena daug ilgiau. Be to, man labai patinka kreivi medžiai.

Esu įsitikinusi, kad žmogus, pasiryžęs gyventi Lietuvoje, kurti tiesiog privalo. Be kūrybos jis neišgyventų. Egzistuoja visoks menas, kaip ir didelė yra žmonių įvairovė. Menas – tai neverbalinė žmonių bendradarbiavimo forma. Kartais jie kalbasi spalvomis. Aš kalbu žaliai. Tai mano galimybė išlikti.

Savo darbus skiriu skubančiam žmogui. Menininkas – ne išimtis. Mūsų senieji dar vaikšto oriai ir lėtai. Bet pažvelkite į užsienio platybes. Kiek daug menininkų, norinčių padaryti viską greitai. Tam itin palankios vis tobulėjančios naujosios technologijos. Kai kurie jau paliesti Greičio viruso. Neneigiu kitų dalykų, pvz., japonai, - tikiu, kad savo tikėjimo dėka sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp skubėjimo ir naivaus pirmapradžio stebėjimo vaiko akimis. Netgi naujosios technologijos ieško būdų, kaip atrodyti kuo paprasčiau. Mano akimis, tai – aukščiausios prabos menas.

Aš neskirstau meno į Šiuolaikinį ir į Tradicinį. Šiuolaikinio meno kūrinys gali turėti didelę meditacijos dozę ir gebėti įtraukti Skubantįjį, dažnai panaudodamas pačias natūraliausias ir paprasčiausias priemones.

Bernardinai.lt