Viešo klausymo ir įsiklausymo į oponento argumentus pasigendantys filosofijos studentas Simas Čelutka (S.Č.) ir apžvalgininkas Donatas Puslys (D.P.) diskutuoja apie tiesos paieškas, jos amžinumą ir nekintamumą, tiesos vaidmenį religijoje ir politikoje, krikščioniškąją jos sampratą.

S. Č.: Donatai, savo tekstuose dažnai keli dialogo, tarpusavio susikalbėjimo stoką mūsų viešosiose diskusijose. Pats irgi tai pastebiu. Ypač mane stebina, kai intelektualai prisiima sau būtinai tik vienos pozicijos gynimą. Pavyzdžiui, nemaža dalis kairiųjų nelinkę blogu žodžiu minėti komunizmo nusikaltimų, baisios SSRS praeities, dešinieji niekad pernelyg nesipiktina antisemitine retorika, „Juden Raus“ tipo šūkiais, tarsi privaloma pareiga laiko būtinybę aklai remti Fidesz partiją ir V. Orbano vykdomą politiką, nesigilindami į bendrą Vengrijos politinę-kultūrinę atmosferą ir išsyk atmesdami Vengrijos disidentų dėstomus faktus kaip „Briuselio padiktuotus rašinius“.

Toks įspūdis, kad plačiau apimanti, nuosaikesnė pozicija intelektualams šiandien kažkokia neįdomi, nyki, nepakankamai kovinga. Tarytum pati kova ir „pergalė“ būtų svarbesnė už aptariamo klausimo esmę. Net jei vidujai jie ir supranta, kad adekvatesnė būtų vidurio pozicija, jiems dingojasi: „verčiau jau smogti stipriai, nes kitaip dar priešai užims teritoriją“. Jei jau įsitrauki į diskusijas, būtinai privalai 100% atsiduoti kuriai nors pusei, o tada jau reikia žūtbūt „nugalėti priešus“. Neatsitiktinai tarp dešiniųjų populiarėja Carlo Schmitto įžvalgos apie politiškumą.

Noriu paklausti: ar Tau neatrodo, kad „ideologijų pabaigos“ tezė patyrė visišką bankrotą? Juk ideologinė mąstysena šiandien tokia pat gaji, draugo-priešo susiskirstymai niekur nedingo, priešų paieškomis tiesiog mėgaujamasi. Šiandien intelektualams nėra nieko įdomesnio už naujų priešų paieškas. Ir ar gali papasakoti, kaip įsivaizduoji bendrumo, bendro vardiklio paieškas mūsų politinėje kultūroje? Kas galėtų būti tuo bendru vardikliu?

D. P.: Taip, Simai, Tavo įvardyta problema man tikrai kelia nerimą. Žmogus dažnai yra apibrėžiamas kaip kalbantis gyvūnas, tačiau juk vien kalbėti neužtenka, reikia mokėti ir įsiklausyti į tai, ką tau sako kitas. Tad man svarbu, kad žmogus būtų ne tik kalbantis, tačiau ir įsiklausantis gyvūnas. Štai skaitau šv. Dominyko biografiją ir ten nemažai kalbama apie krikščionių debatus su kitatikiais. Iškviečiamas raštininkas, viską smulkiai fiksuojantis, iškviečiami liudininkai, ir žodis tampa tarsi ginklu, priemone įrodyti kitatikio klaidą. Skelbiama, kad debatus pralaimėjusioji pusė turėdavo prisijungti prie nugalėtojų tikėjimo. Štai ir žodžio galia, štai ir įsiklausymo galia, nes norėdamas įveikti oponentą turi išgirsti jo argumentus ir juos atremti.

Tuo tarpu šiandien, panašu, gyvename žodžio devalvacijos eroje. Panašu, kad praradome tikėjimą įtikinamąja žodžio galia, tad griebiamės nebe debatų, o nuogos politikos, kad prievarta įteisintume vieną ar kitą žiūros aspektą. Nebesiekiame įtikinti oponentų, nebetikime savo pasaulėžiūros išvidine tiesa, tad palaužiame juos galia. Įsivyravo monologo kultūra. Ir turiu su Tavimi sutikti, kad kalbėti apie ideologijų amžiaus pabaigą yra dar labai anksti. Juk labai dažnai pastebima, jog ideologinis mąstymas žengia pirma, o tikrovė jam paprasčiausiai yra pavergiama. Visa tai tinka tiek nemažai daliai kairiųjų, tiek dešiniųjų. Gyvename paruoštukių amžiuje, kai svarbu ne giliamintė analizė, abejonė, o noras viską apsibrėžti, sustatyti į lenteles ir nepalikti jokios erdvės nenuspėjamumui, abejonei, stebuklui.

Ar Tau neatrodo, kad ideologinis mąstymas tam tikra prasme atpalaiduoja nuo sokratiškos prievolės nuolatos klausinėti, abejoti, judinti nusistovėjusias dogmas (judinti, pabrėžiu, nebūtinai reiškia griauti ir naikinti)? Kaip technologijos palengvino buitį, tačiau galiausiai privedė prie to, kad šiandien mes buityje jau daug ko nebemokame, taip ir ideologijos palengvino mąstymą, tačiau atpratino nuo būtinybės mąstyti pačiam, o ne pagal iš anksto nubrėžtus šablonus. Leszekas Kolakowskis apie komunizmą yra pasakęs, kad tai yra idiotų ideologija, nes visą pasaulio sudėtingumą ji sudeda į kelis paprastus teiginius. Tačiau lygiai tas pat gali būti pasakyta apie suprimityvintą liberalią ideologiją ar nusausintą tautiškumą. Vienu atveju viską galima suvesti į rinką ir laisvę rinktis, o kitu atveju – į kraują ir žemę. Tokiu būdu visos ideologijos redukuoja žmogų, įkalina jį. Nors galbūt grynai politinėje erdvėje ideologijos ir yra naudingos bent ta prasme, kad leidžia lengvai atpažinti, kas yra kas.

O grįžtant prie viešosios erdvės, tai joje labai pastebimas įtarumo kirminas, kuris už kiekvienos kalbos, kiekvieno rašinio, kiekvieno veiksmo tarsi verčia ieškoti tam tikrų užslėptų autoriaus motyvų. Jei jau gini ES, vadinasi, Briuselis turėjo tau gerai užmokėti, jei esi už tautinės valstybės išsaugojimą, tai esą tėra užslėptas nacionalsocializmas ir panašiai… Nebetikima žmogaus nuoširdumu.

Vis dėlto kartais ir mane užpuola abejonės. Kaip manai, ar dialogas yra vertybė pati savaime? Ar nėra dialogo tikslas judėti sutarimo link? Ar nėra dialogo paskirtis įtikinti oponentą tiesa kaip kad stengėsi tas pats šv. Dominykas, o ne tik be perstojo sau plepėtis? Tad ar nuolatiniu dialogu, ta kartais apsimestine tolerancija, veikiau reiškiančia abejingumą, visišką nusispjovimą į kito nuomonę (maždaug galvok, ką nori, man neįdomu), neapleidžiame pareigos judėti sutarimo, tiesos link?

S. Č.: Džiaugiuosi, kad palietei tiesos klausimą, nes tiesos ir politikos santykis mane domina jau ilgą laiką. Įdomu, kaip Tu supranti tiesą – ypač politiniu lygmeniu? Ar tiesą supranti kaip amžiną, nekintamą ir universalią? Kas ir kaip gali „atrasti“ tokią tiesą? Jeigu ji absoliuti, kaip „ją išvydus“ dar galima apie kažką diskutuoti? Čia turiu omenyje garsiąją Platono Valstybėje pateikiamą olos analogiją, pagal kurią filosofas (theoros), išsiveržęs iš grandinių (atsiribojęs nuo kasdienių nuomonių ir įpročių) ir kopdamas aukštyn galiausiai išvysta tikrąją tiesą, o paskui, grįžęs atgal, mėgina tiesos supratimą realizuoti polio politinėse praktikose. Jei pritariame Hannah'os Arendt nuomonei, kad laisvė yra politikos raison d'etre, tuomet kažin ar absoliučios tiesos samprata yra adekvati politikos fenomenui, kuris neįsivaizduojamas be tokių jį apibūdinančių sąvokų kaip sprendimas, pasirinkimas, aptarimas, debatas.

Sąvoka „pasirinkimas“ turi prasmę tik tuo atveju, jei prieš akis atsiveria bent dvi galimo veiksmo alternatyvos. Tas pat su sprendimu. Debatas neįmanomas be laisvės nesutikti ir ginčytis. Tuo tarpu absoliučios tiesos akivaizdoje nieko nuspręsti negali, kartu nebelieka ir apie ką kalbėtis, belieka tik nuolankiai priimti Išminties Žodį. Ar, Tavo manymu, tokią tiesos sampratą įmanoma suderinti su politikos prigimtimi? Jei taip, tai kaip? Ir jei ši samprata netinka, kokią alternatyvą pasiūlytumei? Vienas iš variantų: galima kartu su Johnu Stuartu Milliu teigti, kad politinė tiesa atrandama būtent per viešą diskusiją, išklausant net ir ekscentriškiausias nuomones. Gal ši tiesos samprata adekvatesnė politikos fenomenui?

Donatas Puslys

Evgenios Levin nuotrauka

D. P.: Pabandysiu atsakyti, kodėl krikščionys paprasčiausiai negali pritarti idėjai, kad yra daug tiesų. Tačiau taip pat teigiu, jog krikščionybė neprieštarauja laisvei, o kartu ir laisvei politikoje. Labai įdomiai yra pasakęs Zamiatinas, kurio teigimu, jau Adomas pasirinko būti ne laimingas, o laisvas. Aišku, čia mūsų laisvė neišvengiamai susijusi su prigimtine nuodėme, todėl trapi, netobula. Jei nukeliausime į ankstyvąją krikščionybę, tai matysime, kad krikščionys persekiojami Romoje ne dėl to, kad kažką daro, o būtent dėl to, jog nedaro. Jie neneša savo Dievo į panteoną, atsisako garbinti kitus dievus. Romiečiams tai nesuprantama, juk jų religija yra įtraukianti, tačiau su viena sąlyga, kad leisi egzistuoti ir kitiems dievams, dalyvausi viešose apeigose. Krikščionims tai nepriimtina, juk jie seka Gerąja Naujiena, kurioje tvirtai teigiama, kad Dievas tėra vienas, kad Tiesa taip pat yra viena.

Tačiau krikščionybė toli gražu nėra ideologija, ji aprėpia pamatinius faktus apie žmogų, tačiau neduoda atsakymų į labai specifinius klausimus, dėl kurių turi vykti dialogas, svarstymai. Galų gale krikščionybė, skelbdama Tiesą, skelbia ir laisvę. Kiekvienas esame laisvas, tačiau įpareigotas ieškoti tiesos. Krikščionybė įpareigoja skelbti tiesą, tačiau skelbti ją liudijimu, savo pavyzdžiu, o ne paverčiant ją politine programa, neatiduodant jos interpretacijos ciesoriui.

Taikliai paminėjai Platoną, tačiau manau, kad čia problema atsiranda tik tada, kai tas iš olos išsilaisvinęs filosofas kitus savo tiesa nori ne įtikinti, o prievarta atversti. Juozas Girnius tokiu atveju klausia, ar tokia silpnybė neatskleidžia atvertinėtojo menko tikėjimo savo pasaulėžiūros vidine galia? Tiesa iškreipiama suplakus ją su galia, primetant ją jėga, įtikinėjimą iškeitus į smurtą, jėgą. Tačiau taip dažniausiai nutinka, kai supranti, kad negalėsi įtikinti, įrodyti savo tiesos. Galų gale tiesa gali būti priimama tik laisvai, tik apsisprendus, įtikėjus. Prievarta gali pakeisti išorę, bet neperkeis vidaus, sielos. Sutinku, kad krikščionys nuo to nukrypdavo, tačiau juk visi esame nuodėmingi. Tad tie nukrypimai daugiau kalba apie žmogų ir jo netobulumą, o ne religijos teisingumą ar neteisingumą. Be to, ar nemanai, kad šiandien pernelyg daug dėmesio skiriama krikščionims ir iš jų pusės neva sklindančiai diskriminacijai? Juk pasaulietinės ideologijos taip pat siūlo savo tiesą, taip pat nustato, kas yra leistina viešoje erdvėje, o kas diskvalifikuotina.

S. Č.: Sakai, krikščionybė aprėpia pamatinius faktus apie žmogų, tačiau neduoda atsakymų į specifinius klausimus. Bet kitos pasaulėžiūros gali nesutikti su šiais pamatiniais faktais, pavyzdžiui, su krikščionybės postuluojamu faktu, kad žmogus yra puolęs (dar klausimas, ar šiuo atveju apskritai priimtina vartoti „fakto“ sąvoką). Kitos pasaulėžiūros postuluoja tiesiog kitokius pamatinius faktus. Apšvieta skelbė visuotinio racionalumo tezę – pagal ją kiekvienas, vadovaudamasis proto taisyklėmis, gali pasiekti vieną ir tą pačią tiesą. Tai pamatinis „faktas“ švietėjams. Čia jie nekalba apie turinio klausimus – tik apie pamatinį faktą, pamatinę formą, į kurią galima įstatyti kokius nori turinius, priklausomai nuo konkrečios situacijos – pavyzdžiui, galima diskutuoti, kokiais švietimo sistemos principais bus remiamasi vienoje ar kitoje šalyje, bet nebegalima diskutuoti, ar švietimas iš tiesų turįs būti visuotinis. 

Todėl man įdomu, ar krikščionybė tiesiog postuluoja pamatinius faktus ir leidžiasi tik į specifines diskusijas ir tik su tais, kurie juos jau yra priėmę, ar diskutuoja ir su tais, kurių pirminiai postulatai yra visai kitokie? Ar įmanoma tokia diskusija?

D. P.: Taip, krikščionybė postuluoja pamatinius faktus apie žmogų, apie jo pašaukimą ir galutinį tikslą. Kitos pasaulėžiūros, kaip ir minėjai, skelbia visai kitokius faktus. Čia ateiname prie to, kas gali būti įvardijama kaip žmogaus problema. Manau, kad šiandien krikščionybė dažnai yra stumiama iš viešosios erdvės ir užsipuolama būtent siekiant pašalinti jos skelbiamą žmogaus sampratą. Ši samprata nesutampa su nemažos dalies dabartinių ideologų peršamais įsitikinimais apie žmogų. Trumpai tariant, tos ideologijos viešojoje erdvėje siekia įtvirtinti savąją žmogaus sampratą, tad viešoji erdvė tampa skirtingų pasaulėžiūrų kovos vieta.

Juozas Girnius taikliai pabrėžė, kad tarp skirtingų pasaulėžiūrų, priešingai nei materialinių interesų, kompromisas neįmanomas. Arba tu tiki savo pasaulėžiūra, arba ne. Negali būti šiek tiek krikščionis, o kita savo asmenybės puse laikytis ideologijų, kurių pamatiniai principai aiškiai kertasi su tuo, ką skelbia tiek Evangelija, tiek Katalikų Bažnyčios socialinė doktrina. Štai čia ir vėl grįžtame prie nepasaulėžiūrinės valstybės svarbos. Valstybė turi būti nupasaulėžiūrinta, nes priešingu atveju nemažą dalį politinio gyvenimo sudarys tik neišsprendžiami ginčai arba mėginimai pasitelkus politinę galią primesti savo pasaulėžiūrą. Pabrėžiu, primesti, o ne įtikinti. Vėlgi tas pats Girnius teigia, kad galios primesti savo pasaulėžiūrą dažniausiai griebiasi tie, kurie mažiausiai tiki savo pasaulėžiūros išvidine tiesa ir galia įtikinti.

Valstybė negali būti sukrikščioninta iš viršaus, tai gali vykti tik iš apačios. Galų gale sukrikščioninimas yra tikinčiųjų ir Bažnyčios, o ne Vyriausybės ar Seimo darbas. Tačiau lygiai taip turime pasirūpinti, kad politinė arena netaptų ir kitų pasaulėžiūrų įsiviešpatavimo erdve. Manau, kad tai būtų teisingiausias sprendimas. O kalbant, ar įmanoma diskusija tarp skirtingų pasaulėžiūrų, atsakyčiau, kad įmanomas atviras pokalbis ir nuoširdus bandymas įtikinti kitą, jei pastarasis yra pasirengęs klausyti. Pasaulėžiūromis juk reikia įtikinti, o ne primesti. Tik taip jos gali likti gyvybingos.

Simas Čelutka

Evgenios Levin nuotrauka

S. Č.: Visai neseniai perskaičiau knygą Sekuliarizacijos dialektika, kuri buvo parengta 2004 metais vykusio pokalbio tarp Jürgeno Habermaso ir tuometinio kardinolo Josepho Ratzingerio pagrindu. Nors knyga nedidelė, tačiau man įstrigo keli pamąstymai. Habermasas išsakė tokią mintį: jei sutinkame, kad vienas esminių Vakarų visuomenių politinių principų yra pakanta, tuomet netikintieji neturėtų tikinčiųjų vertinti kaip absoliučių kvailių ir fantastų; juk pakanta kaip principas prasmingas tik ten, kur skirtingos pasaulėžiūros suvokiamos kaip nebendramatės, tačiau – būtent dėl šio nebendramatiškumo – lygiaprasmės (nesurandu tinkamo žodžio). Tai reiškia: „nors ir nesutinku su tavo pasaulėžiūra, tačiau pripažįstu, kad tau ji buvo, yra ir bus nuosekli, logiška, prasminga; nebandysiu įrodinėti, kad tavo pasaulėžiūros pamatai yra absoliučiai nepagrįsti“. O jei netikintieji mano, kad tikintieji tėra laikinomis iliuzijomis gyvenantys kvailiai, abejotina, ar pakanta (tikrąja to žodžio prasme) jiems yra išties svarbus principas, geriausiu atveju tai tik laikina retorinė figūra, ideologinės pragmatikos įrankis. Nes tada esą tik „laiko klausimas“, kada sekuliarus racionalumas triumfuos, kvailiai bus „apšviesti“ ir atsisakys tokių neempirinių prielaidų kaip Apreiškimas, Prisikėlimas ir pan. Man šiuo atveju svarbi esmės ir laikiškumo priešprieša: pakantus gali būti iš esmės, o ne laikinai, „kol kas“.

Antra vertus, Habermaso požiūris nepajėgus paaiškinti vertybinės kaitos dinamikos: kaip čia išėjo, kad kadaise vakariečiai vergovės fenomeną laikė savaime suprantamu ir pateisinamu, o dabar – nebe. Šiandien, žvelgdami retrospektyviai, sakome: „ačiū Dievui, kad vergovės priešininkai anuomet taip aktyviai kovojo už jos panaikinimą, t.y. nebuvo pakantūs vergovės šalininkų pasaulėžiūrai“. Vadinasi, kartais reikalinga ne pakanta, o labai aktyvus ir ryžtingas veikimas. Galbūt šiandien jau nebeaptinkame tokių akis badančių neteisingumo pavyzdžių kaip vergovė, tačiau problemų tikrai yra, ir neaišku, ar kiekvieną kartą susidūrus su kokia nors rimta problema išsyk būtina griebtis „pakantos“ retorikos. Galbūt reikia ieškoti tų problemų sprendimo būdų. Visgi tai sudėtingas politinis procesas, nes bet kuris sprendimas kam nors bus nepriimtinas, „netolerantiškas“.

Tuo tarpu Ratzingeris pabrėžė, jog su krikščionybe koja kojon žengianti sekuliaraus proto kultūra yra tokia pat didinga ir garbinga; protas, jo nuomone, turįs nuolat budriai stebėti, jog religija nenuslystų į fanatizmą. Be to, pasak jo, nei proto kultūra, nei religijos kultūra negalinčios pretenduoti į universalumą. Pasak Ratzingerio, šios vakarietiškos kultūros savo tiesomis niekada neįtikins savitų Indijos ir Kinijos kultūrų. Universalizmas paneigtų šių kultūrų unikalumą. 

Įdomu tai, jog tiek Ratzingeris, tiek Habermasas galiausiai prieina tą pačią išvadą: sekuliaraus proto kultūra ir religijos kultūra turėtų viena iš kitos mokytis. Kaip pakomentuotum šias dviejų iškilių mąstytojų mintis? 

D. P.: Visų pirma, kalbant apie tiesą, taip, ją suvokiu kaip amžiną ir nekintamą. Šiuo atžvilgiu man labai patinka Chestertono teiginys, jog negali nutikti taip, kad vieną dieną teisingi yra vieni dalykai, kitą dieną – jau visai kiti. Tiesa negali kisti taip, kaip kinta oras. Šiandien, mano manymu, daroma esminė klaida, kai teigiama, kad reikia taisyti ne pažinimo klaidas, o apskritai paneigti pačią tiesą. Alanas Bloomas yra teigęs, kad į universitetą įstoję jaunuoliai neabejoja vienu dalyku, jog tiesa yra reliatyvi. Jiems tai akivaizdu kaip dukart du. Tuo tarpu tie, kurie teigia tiesos egzistavimą, yra laikomi fanatikais. Šiuo atveju prisimenu buvusį savo profesorių Ryszardą Legutko, kuris smarkiai kritikavo paviršutinišką liberalizmą. Komunistai esą kovojo su idealizmu ir gynė materializmą, savo ruožtu šie paviršutiniškieji liberalai, o galbūt veikiau derėtų juos vadinti radikaliais reliatyvistais, kovoja su vadinamosiomis monistinėmis pasaulėžiūromis. Tokia istorijos interpretacija perša vieną mintį: anksčiau žmonės tikėjo, kad tiesa egzistavo, dėl to pasaulyje buvo tiek fanatizmo, karų, rasizmo, šovinizmo ir pan. Vėlgi pasikartosiu, kalbama ne apie tai, jog žmogus, pažindamas tiesą, klysta, ją kartais iškraipo, yra nesąžiningas, tačiau teigiama tai, kad tiesos nėra. Čia ir tolerancijos kaip pakantos sąvoka yra išverčiama į toleranciją kaip abejingumą. Netolerancija čia jau suvokiama kaip paprasčiausias nepripažinimas, jog visos pasaulėžiūros yra bendramatės. 

Be to, kalbant apie pakantą, tikrai pritariu, kad ne viskas gali būti pakenčiama. Tačiau ar nemanai, jog kovai yra būtinas tikėjimas? Kaip gali sukilti prieš tai, ką matai kaip nedorą smerktiną dalyką, jei netiki, jei manai, jog tavo pasaulėžiūra yra tik viena iš galimų žiūrų, lygiai taip pat teisinga ar klaidinga, kaip ir bet kuri kita pasaulėžiūra. Aišku, kiek perdedu, tačiau noriu paskyti tai, kad iš tikro vadinamasis agresyvus reliatyvizmas, tai ką Benediktas XVI įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą, yra fanatiškas tikėjimas. Jie teigia, jog tiesos nėra, tačiau šis jų teiginys jau pretenduoja į tiesą, kuri, kaip bandžiau pavaizduoti, perauga į nepakantą.

S. Č.:  Daugiau ar mažiau pritariu tam, ką sakai. Tačiau Chestertono teiginys nėra visiškai tikslus. Nenoriu veltis į istoricistinius svarstymus, bet istorija akivaizdžiai byloja, jog žmonės ne tik keitė savo įsitikinimus, bet keitė juos radikaliai. Man regis, ne vienas mūsų bendraamžių galvoja, kad dabartiniame Vakarų civilizacijos raidos tarpsnyje nusistovėjęs pasaulėžiūrinis status quo yra kažkokia savaime suprantamybė, kurios kvestionavimas jam iškart kelia įtarimų. (Nors juk kaip tik toks kvestionavimas sudaro liberaliojo ugdymo esmę.) Tačiau atidžiau pažvelgę į pasaulėžiūrų istoriją pamatysime, kad, pavyzdžiui, moterų, juodaodžių, įvairių mažumų vertinimas ilgainiui stipriai kito, tas pat įvyko ir su vergovės vertinimu. Juk tai milžiniški mentaliniai pokyčiai. Tik dabar savaime suprantama, kad vergija yra neteisinga iš pagrindų, o juodaodžiai priklauso tai pačiai žmonių kategorijai, kuriai priklauso ir baltaodžiai. Bet ar tai yra amžina tiesa? Ne, nes dar visai neseniai ji tokia nebuvo. Jeigu įsitikinimas kinta laike, jis negali būti amžinas. O jei mes sakome: „Na, nuo šiol tai jau tikrai yra amžina tiesa“, pakliūvame į tuos pačius spąstus, nes aplinkybė „nuo šiol“ mus grąžina į laikiškumo dimensiją.

Dar greičiau tiesos „amžinumas“ nyksta kasdieniuose politiniuose reikaluose. Imkime kad ir skalūnų dujų klausimą. Šiandien Žygaičių gyventojas šventai įsitikinęs, kad dujų žvalgyba sunaikins jo gyvenvietę. Tačiau galbūt rytoj į jo duris pabels specialistai, kurie, remdamiesi faktais ir proto argumentais, galų gale gyventoją įtikins ir taip apmaldys pastarojo sąmonėje įsitvirtinusį prietarą: „Valdžia visada nori mane apgauti ir apvogti“ (žinoma, situaciją šaržuoju). Jeigu argumentuojant remiamasi faktais, jokio amžinumo čia nerasime, nes faktuose amžinumas neslypi. Vadinasi, tokio tipo kontekstuose apeliuoti į amžiną tiesą nėra prasmės. Kasdieniuose kontekstuose išryškėjančios tiesos visada yra situacinės, kontekstualios, glaudžiai susijusios su daugybe įvairiausių lokalinių veiksnių.

Bet tada man vis vien lieka neaišku, ką reiškia sąvoka „amžina tiesa“. Jei mes kalbame apie metalygmens tiesą „kiekvienu klausimu įmanoma surasti tiesą“, tai dėl šio teiginio vargu ar verta ginčytis; kaip teisingai pasakei, dėl jo ginčytųsi nebent pavieniai primityvoki reliatyvistai. Tik kažin, ar tokių šiandien yra daug.

D. P.: Taip, Simai, esi teisus teigdamas, kad žmonės keitė savo įsitikinimus. Viena vertus, gilėjo mokslinis pažinimas ir paprasčiausiai įrodyta, kad ne saulė sukasi apie žemę, o atvirkščiai. Kita vertus, žmogus yra ir moralinė būtybė, tad jis nuolatos kėlė klausimus klausimus apie gėrį ir tiesą. Be to, žmogaus įsitikinimų kitimui nė nereikia griebti pernelyg ilgo laiko, užtektų pažiūrėti ir į XX amžių, kai tas pats žmogus vienu metu galėjo būti krikdemas, po to jau padlaižiauti nacionalistams, o galiausiai pereiti į komunistų pusę. Arba, tarkime, vienu metu dėstyti mokslinį ateizmą, o jau nepriklausomybės metais mestis vaikus auklėti pagal krikščioniškas normas. Rašau tai ne tam, kad teisčiau, o tik tam, kad iliustruočiau. Kiekvienas atvejis yra skirtingas, vieni savo įsitikinimus keitė po gilių apmąstymų, kiti – tik tam, kad taip buvo patogu, esą reikalavo laikmetis. Vis dėlto manau, jog visa tai nepaneigia tiesos egzistavimo. Iš to, kad žmogus keičia įsitikinimus negalime daryti prielaidos, jog tiesa yra tik reliatyvi sąvoka, kad viską lemia istorinė konsteliacija. Man tiesa yra krikščioniškasis mokymas apie žmogų kaip Dievo atvaizdą, apie meilę artimui. Tiesa man yra dešimt Dievo įsakymų. Tai yra nekintantis moralinis pamatas, problema ta, kad žmogus dažnai tuos pamatus atmeta. Žmogų apskritai apibūdinčiau ne kaip tiesą žinančią, o tik kaip tiesos paieškoms pašauktą būtybę. Dalis to pašaukimo atsisako dėl įvairių priežasčių. Kita dalis juos iškraipo... Tačiau vėlgi šiuo atžvilgiu galime kalbėti tik apie žmogaus nuodėmingumą arba ribotumą, tačiau ne apie tiesos nebuvimą. 

S. Č.: Ir vis dėlto jei tiesa yra dešimt Dievo įsakymų, vargu ar čia dar kažko reikia „ieškoti“ – belieka vienintelis klausimas, kaip gyvenime iš tiesų tų įsakymų laikytis. Pastangos nukreipiamos kitur – ne į tiesos paieškas, o į tai, kaip kuo ištikimiau ta tiesa vadovautis konkrečiose situacijose. Nemanau, kad tai kažkuo „menkesnis“ uždavinys – bet vis dėlto tai skirtingi klausimai. Ir jie abu yra neįtikėtinai sudėtingi. Labai ačiū Tau už pokalbį, Donatai.

D. P.: Ačiū Tau.

nzidinys.lt