2006 m. skulptoriui Steponui Šarapovui (1936-1981) liepos mėnesį būtų sukakę septyniasdešimt metų, o šiemet vasario mėnesį minėtos 25-osios mirties metinės. 

Ta proga „Arkos” galerijoje, Aušros vartų g. 7 gegužės 10 dieną 17 val. atidaroma Stepono Šarapovo skulptūros ir piešinių paroda LINIJA, ŽENKLAS, FORMA ERDVĖJE.  

Rengėjai: Viešoji įstaiga „Skulptoriaus S. Šarapovo centras" ir LDS galerija ,,Arka“; ekspozicijos autorius - Saulius Valius.

Spaudos konferencija įvyks 2006 m. gegužės 10 d. 16 val. Parodą pristatys dailės kritikė Aldona Dapkutė.

Galerija dirba: II-V 12-19, VI 12-16, I, VII – nedarbo diena.

„S. Šarapovo darbai – ne visai tokia skulptūra, ne visai Lietuvos skulptūra. Nors, tiesą sakant, nežinau lietuviškesnio skulptoriaus, tačiau jis kalba tarptautine meno kalba. Jis kalbėjo tuo pačiu metu ir ta pačia kalba, kuria kalbėjo ir I. Noguchi, ir M. Marini, ir daugelis kitų meistrų“.  Izraelyje gyvenantis skulptorius D. Zundelovičius:

S.Šarapovo kūryba yra unikalus XX a. II p. kultūros fenomenas, tai - vienas ryškiausių to meto Lietuvos menininkų. Jo kūryboje atskleidžia XX a. mūsų meno šaknys bei ryšiai su moderniąja Vakarų Europos kultūra, liudija Lietuvos moderniąją skulptūrą esant autentišku Vakarų Europos reiškiniu.

S. Šarapovo kūryba stipriai susijusi su Lietuvos dailininkų kova su oficialia konjunktūra, meno ideologizavimu, kūrybos laisvės varžymu. Skulptoriaus idėjos praaugo tuometines meno konvencijas, neatitiko ideologizuoto oficialaus meno normų. S. Šarapovo darbai atspindi ir individualų kūrybos kelią, ir tam tikrą Lietuvos skulptūros istorijos etapą.

Apmąstydamas pasaulines meno tendencijas ir jungdamas jas su lietuvių liaudies skulptūros inspiracijomis, menininkas sukūrė savitą lietuviško modernizmo atmainą. Todėl S. Šarapovo kūryba yra unikalus XX a. II p. kultūros fenomenas, kuris, be jokios abejonės, yra įnašas ir į Vakarų Europos meno vystymąsi.

Stepono Šarapovo gyvenimas

,,... jis atrodė tarsi pranašas, besišvaistantis teorijomis ir mintimis; tarsi nujausdamas savo trumpą būtį tarp mūsų, skubėjo dirbti ir padaryti“.- E.Guzas, 2001

S. Šarapovas gimė 1936 m. liepos 5 d. Kaunatavo kaime, Telšių apskrityje, stačiatikio ūkininko Joano (Ivano) Šarapovo šeimoje

1941 m. kilus karui, šeima pasitraukė į Sibirą.

1946 m. grįžo į Lietuvą.

1952-1958 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės mokykloje, kurią baigęs gavo siuntimą tęsti studijas aukštojoje mokykloje.

1958 m. pirmą kartą stojo į Vilniaus dailės institutą (VDI, dabar VDA). Neįstojo dėl anketos duomenų – „dalyvavo antitarybiniame pogrindyje“.

Susituokė su Giedre. Gimė dukros Eglė ir Jurga.

1961 m. iš antro karto įstojo į VDI.

1967 m. VDI baigė su pagyrimu, įgijo skulptoriaus monumentalisto specialybę.

1975 m. susirgo sunkia liga.

1976 m. susituokė su Liuda.

1980 m. gimė sūnus Andrius.

1981 m. vasario 23 d. mirė. Palaidotas Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.

„Gyvenimo troškimas duoda stimulą veiksmui – Steponas Šarapovas

Gausų skulptoriaus kūrybos palikimą sudaro:

Monumentaliosios, dekoratyvinės plastikos kūriniai, antkapiai, mažoji skulptūra, portretai, medaliai, piešiniai.

S. Šarapovas viešai daugiausia buvo žinomas kaip monumentalistas – originalių, valdžios nepritarimo sulaukusių paminklų, memorialų autorius: Lietuvos Seimo rūmų eksterjerą puošia du monumentalūs reljefai („Disputas“ ir „Kelias“); tai didžiausi iki šiol sukurti bronzos reljefai (5,6 x 4,3 m) Lietuvoje.

Modernios plastikos, primenančios žemės reljefą, antkapinės bei dekoratyvinės skulptūros kūrėjas: prasminga aplinkos ir formos sąveika pasižymi dekoratyvinės skulptūros – ypač „Tauras“  Vilniuje, „Šaulys“ (M. K. Čiurlionio atminimui) Palangos parke.

Būtent monumentalistika pelnė jam daugiausia pripažinimo, o drauge nuoskaudų ir kartėlio. Paaiškėjo, kad jo siekis paminklams suteikti modernistinę, naujos kalbos plastiką yra tik romantiko, fantastiškai savo profesijai atidavusio menininko iliuzija.

S.Šarapovas – vienas iš mažosios skulptūros pradininkų Lietuvoje. 1976 m. skulptoriaus mažosios skulptūros kūriniai – jau ne pirmą kartą – nepriimami į respublikinę parodą. Po to S. Šarapovas nustojo dalyvauti oficialiame parodų gyvenime. Bet kaip tik tuomet pasijuto visiškai laisvas. Nors, tiesą sakant, visada toks ir buvo: laisvas, nepriklausomas, užsispyręs ir įtikėjęs savo – skulptoriaus - misija. Mažoji skulptūra pirmą kartą parodyta tik 1983 metais, jau po skulptoriaus mirties.

Užupio karalius

S.Šarapovo didžioji gyvenimo ir kūrybos dalis susijusi su Užupiu.  Žurnalas ,,Naujoji Romuva” 2001 m. trečiame numeryje publikavo Eugenijaus Gūzo tekstą ,,Užupio karalius", kur jis rašo: ,,... prieš akis iškyla toji nereklamuota, autentiška Užupio karalystė, egzistavusi septintąjį ir aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Tiesa, jos žemės buvo gerokai mažesnės, apsiribojo Šv. Baltramiejaus bažnyčia ir šventoriumi bei nepavydėtinos reputacijos Užupio „knaipe“, tačiau ir teritorija, ir joje viręs gyvenimas galėtų realiai pretenduoti į dabar taip primygtinai kuriamo vilnietiško Monmartro ištakas. Anuomet tai buvo skulptorių karalystė, realiai įkurta sovietų valdžios paliepimu uždarytą Šv. Baltramiejaus bažnyčią perdavus Dailės kombinato skulptorių dirbtuvėms. Po išniekintos bažnyčios stogu įsikūrė visas menininkų skruzdėlynas. Savo kampelius pertvertose šoninėse navose turėjo ir jaunesni, ir vyresnės kartos skulptoriai, centrinėje navoje buvo lipdomi natūralaus dydžio darbų modeliai, čia pat liejami gipso liejiniai, šventoriuje tarsi geniai kaleno savo darbus akmenyje ir autoriai, ir samdyti meistrai“.

2001 m. išleistas reprodukcijų albumas „Steponas Šarapovas. Mažosios skulptūros” (R. Paknio leidykla). Albumas 2001 metais pripažintas gražiausia Lietuvos knyga, 2002 m. atstovavo Lietuvai Frankfurto knygų mugėje.

Jau laikas pripažinti, kad mūsų kultūra (S. Šarapovas gimė Žemaitijoje; atsiminkime ir jo ryšį su lietuvių liaudies skulptūra) buvo pajėgi išauginti tokį europinio masto menininką, kurį šiandien drąsiai galime vadinti ne tik Lietuvos modernizmo klasiku.

Parodoje LINIJA, ŽENKLAS, FORMA ERDVĖJE rodoma S. Šarapovo gausaus ir įvairaus kūrybos palikimo reikšminga ir unikali dalis:

Kalstiniai

   
mediniai torsai

Piešiniai

Šiandien skulptoriaus savitumo apmąstymas bei noras atskleisti jo kūrybos autentišką individualumą, estetinę ir egzistencinę įtaigą, išprovokavo konceptualią ekspoziciją.

Ekspozicija leidžia naujomis akimis pamatyti kūrinius šiuolaikinio meno kontekste.

Pastaruoju metu pasaulyje kartu su skulptorių darbais įprasta rodyti ir piešinius.

Nedidukai S. Šarapovo piešiniai nėra eskizai įprasta mums prasme. Jie rodo tikslią vizualinę minčių fiksaciją, formos rutuliavimo eigą. Be to, dailininko piešiniuose užfiksuota daugybė nerealizuotų projektų.

Piešiniai yra ir skulptoriaus idėjų laboratorija, užfiksuojant minties gimimą bei eigą, nužymint spontaniškai kylančias plastines idėjas bei intelektinių apmąstymų trajektorijas; ir baigti eskizai būsimiems darbams; ir savarankiški tobulos kompozicijos savarankiški vizualinio meno kūriniai. Profesionalus gebėjimas įžvelgti detalės visumą ir visumą detalėje – būdinga S. Šarapovo mąstymo ypatybė.

Apie tai byloja tikrai rizikingas eksperimentas – padidinti kai kurių piešinių fragmentai. Ne visų net labai profesionalių dailininkų darbai išlaikytų tokį išbandymą.

Skulptorių, apskritai Lietuvos dailininkų kūrybinio palikimo parodų kontekste ši paroda demonstruoja naują požiūrį ne tik į palikimą, bet visų pirma į skulptūros plastiką: pirmą kartą dėmesys sutelktas ne į kūrybos raidą, platų meninių idėjų diapazono pristatymą, medžiagas, žanrus ar temas.

Erdvinė-vizualinė ekspozicijos organizacija išryškina fenomenalias S. Šarapovo plastikos savybes:

semantinį formos dialogą su erdve,

skulptūros-ženklo erdvėje judesio skambesį

mažųjų formų sąrangos bei nedidukų piešinių monumentalumą ir subtilią silueto linijos erdvėje kaitą.

Tarsi balansuojama ant nematomos kritimo ribos, akcentuojamas siluetiškumas, išraiškingai įrėžiąs formą erdvėje. Atsidūrę erdvėje, S. Šarapovo darbai ją tarsi įelektrina, transformuoja...

„Profesionalus dailininkas gali ir nebūti dideliu menininku, bet didelis menininkas besąlygiškai yra ir profesionalus meistras...“ – Ch.Baudelaire.

Kūriniai pasižymi rankų darbo unikalumu, įtaigia paviršiaus kalba. Tai didelio meistro prisilietimas prie medžiagos, neprimenant jai savęs, bet ir besąlygiškai nepaklūstant.

Turime galimybę gėrėtis ir profesiniu meistriškumu: skulptorius itin didelę reikšmę teikia medžiagai, profesionaliam atlikimui.

Skulptorius  tobulai sujungė „abstrakčius skulptūros principus su idėja, kada abstraktusis faktorius susijungia su žmoniškuoju“ (Henri Moore).

Vieną sykį begulėdamas pašoko ir springdamas draugui ėmė aiškinti: ,,Tu supranti, aš guliu ir jaučiu, kaip pro mane teka laikas. Šiaip sau bėga jis lyg kokia srovė, dvelkia lyg oras. Tas jo dvelkimas kažkoks vientisas, nesibaigiantis, begalinis... Viešpatie, o jis man kažkada pasibaigs“.

Ekspozicija kviečia susitikimui ir dialogui su laiko patikrintomis meno vertybėmis.

 

 

 

 

 

Dailės kritikė Aldona Dapkutė

Bernardinai.lt