Pop, rock, jazz ir klasika. Štai pagrindiniai šiuolaikinės muzikos industrijos postulatai. Bet, gerbiamieji, juk mes užmiršome visą šimtmetį... Taip, taip ne kurį kitą, bet dvidešimtąjį, kurio alsavimu tebegyvename. Prieš mane guli 890-ies puslapių knyga: ULRICH DIBELIUS. MODERNE MUSIK NACH, 1945. Galbūt kada nors atsiras didvyris, kuris išvers ją į lietuvių kalbą. Vartau, atidžiai ieškau Johno Lennono pavardės. Nėra. Kvailas tas vokiečių muzikologas. Na, tiesiog neišprusęs, jei neskiria dėmesio šiam dievaičiui, sukūrusiam naują kryptį, nuvedusiam paskui save nesuskaičiuojamas jaunimo, kuris ir šiandieną jau gerokai senstelėjęs dar neatsigauna nuo patirto kvaitulio, minias. Kurdamas dvidešimto amžiaus antrosios pusės pasaulio muzikos panoramą kažkodėl ignoravo šimtus (o kas ir suskaičiuos?) grupių, grupelių ir iki šiol užkariaujančių tūkstančius, o gal ir milijonusširdžių ir protų.

O gal vertėtų susimąstyti? Vien dėl to, kad atskirtumei, kas yra kas. Juk dvidešimtasis amžius turėjo ne tik antrąją, bet ir pirmąją pusę.

Mes tiesiog nežinome kelių šimtų autorių, kurių kiekvienas savaip, originaliai tiesė naujus kelius nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios besivystančiam procesui ir juolab mūsų klausos nepasiekia jų sukurtas garsų pasaulis. Ne viskas ten, žinoma, tobula. Laikas ir mada atras naujų klasikų, lygiai taip pat, kaip ir šiandien kone kasdien atrandami prieš kelis šimtmečius šalia visuotinai pripažintų Didžiųjų kūrę kiti, kurių, pasirodo, taip pat buvo ne vienas šimtas, o laimėjo tie, kurie geriausiai sugebėjo atlikti daugybės meno erdvę užplūdusių idėjų sintezę. Be abejo, jie buvo genialūs.

O vis dėlto kas yra klasika?

Pasakojama, jog anglų kompozitorius Henry Purcellis (1658-1695), atlikdamas tarnybą karaliaus rūmuose ir kurdamas muziką pačioms iškilmingiausioms progoms, nevengdavo ir Londono užeigų, kur įsilinksminęs anaiptol ne aristokratų draugijoje ekspromtu vieną po kitos traukdavo daineles, kupinas kandaus humoro. Jas čia pat esantys lankytojai atkartodavo, ir linksmybėms nebuvo galo. Laikui bėgant, dainos paplito visoje Anglijoje, kartais net nežinant, kas jų autorius. Pagalvojus apie ano meto stilistiką, šiandien, ko gero, niekas nenustebtų išgirdęs kurią nors iš tų dainelių giedant bažnyčioje ir, nesuprasdamas žodžių, sudėtų rankas maldai. O juk kompozitorius kūrė ir tikrą bažnytinę muziką, kuri neabejotinai priklauso pasaulinės klasikos lobynui. Nemanau, kad ir minėtos dainelės būtų visiškai bevertės.

Klasikai paprastai priskiriamas „rimtosios muzikos“ epitetas. Juk matome, jog ten ne taip jau visa „rimta“ buvo. Kiekviena epocha turėjo savo pramogas. Ir, matyt, nesuklysiu sakydamas, jog būta laikų, kada pramogų „show“ pranoko net ir mūsų XXI amžių. Manyti, jog jų nelydėjo bent kokia nors muzika, būtų mažų mažiausia klaidinga. Pastaruoju metu turime puikią progą stebėti tarptautinius (!) senosios muzikos ir šokio festivalius. Kas tai? Ar ne viduramžių ar Renesanso „popsas“, kurį vertiname pagal griežtus „rimtumo“ kriterijus? Juk tai tie patys meilės žaidimai, išreikšti mums jau nebesuprantama seniai praėjusių laikų forma. J. S. Bacho instrumentinė muzika. Siuitos, sonatos (bent jau atskiros jų dalys) sukurtos šokių pagrindu. Taip, Europoje tuo metu vyravo tokia mada. Bet juk Allemande, Sarabande, Menuet, Courante, Gigue, - tai šokiai, kuriuos kadaise įvairių tautų žmonės šoko įvairiausiais gyvenimo momentais ir, matyt, ne dėl to, kad vėliau J. S. Bachas jų pagrindu sukurtų genialią muziką. Ir kodėl J. S. Bachas šiais motyvais grįsdavo savo siuitas, sonatas? Juk šokis tais laikais tebuvo būdas suteikti prasmę pramogai, bendrai išreikšti nuotaiką, rafinuotai žaisti. Žinoma, kad J. S. Bacho šokių ciklai ne vakarėliams skirti. Kas tai? Pramogos, žaidimo filosofija? Bet ji kupina gyvybės. Paversti tai akademine mumija – vadinasi, nužudyti.

Man kažkodėl užkliūva Gigue (Džiga) - jūreivių šokis. Ar šautų kam nors į galvą mintis, jog šis kontingentas anais laikais būtų specialiai rengiamas ir parenkamas, na, kad ir Džigai sušokti?..

J. S. Bachas buvo fenomenalus improvizatorius, kuo, beje, pasižymėjo ne tik iškilios visų laikų muzikos pasaulio asmenybės, o baroko epochoje improvizacijos menas klestėte klestėjo. Apie tai galima spręsti vien pagal vadinamąją basso continuo (cifruotą bosą), kada muzikuojant ansamblyje klavyro partija buvo žymima tik boso linija su skaičiais, reiškiančiais harmonijos sandarą. O visa kita - atlikėjo laisvei. Nesu muzikologas ir nesiruošiu dėstyti išsamių studijų. Tiesiog kyla mintis, koks gyvybingas, spontaniškas ir apimtas aistros turėjo būti seniai praėjusių laikų muzikavimas. Visai kaip šiuolaikiniame džiazo ansamblyje. Ar gali būti šiais laikais ši gyvybinga versmė jau išsekusi? Atlikėjų meistriškumas, stiliaus pojūtis,- kitas klausimas. Žinoma, be išsamių studijų čia neapsieisi, bet gali taip ir neįžengti į šį pasaulį, jei siela nepajusi pulsuojančios gyvybės. Šiuo atveju rizikuoji likti (nebijau šio žodžio) paprasčiausiu žiopliu... Nejučiomis prisimenu legendinio ispanų violončelininko Pablo Casalso (1876-1973) žodžius, jog visų jo kūrybos pasiekimų pagrindas - intuicija.

Europa jau senokai pasuko šiuo keliu, o mes vis tebeliekame akademikais - intrigantais. Gal vertėtų apsižvalgyti... Tada žvaigždėmis taptų interpretacijos meistrai, o „ Muzikinės diversijos“ pasidarytų tiesiog neįdomios.

Vertės supratimas be pažinimo neįmanomas. Dar Sąjūdžio priešaušryje pas mus vyko polemika dėl saviveiklinės „muzikos pažinimo“ teorijos, pagrįstos materialistine pasaulėžiūra grindžiamais naujausiais psichologijos mokslo atradimais. Juoką kelia tiek pati „teorija“ (teatleidžia man jos autorius), o ganėtinai tiems laikams aštrūs profesionalių muzikologų pasisakymai spaudoje tai jau nedviprasmiškai juokingi. Pažinimas juk toks paprastas, kam dar teorija? Kas kita muzikos teorijos (amžių tėkmėje susiformavusio mokslo), be kurios būtų neįmanoma kūryba, pažinimas...

Pažinimas - tai džiaugsmas, o informacija kelia nuobodulį ir priverstinės pareigos pojūtį. Pažinimas - tai žengimas į dar nepatirtą pasaulį, iš kurio sklinda šviesa. Tai pati tikriausia palaima. Ir ar gali būti muzikos pažinimas ir dar koks nors kitas? Muzika viso labo tik priemonė žmogaus emocijoms, išgyvenimams išreikšti. Jei norite - sąlytis su aukštesnėmis, transcendentinėmis sferomis. O pažinimas - tai globalinė sąvoka, apimanti visą žmogaus vidinį pasaulį.

Geriausias pavyzdys mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Nereikia išsamių biografijos studijų, kad suprastum, jog pagrindinė jo gyvenimo nuostata ir buvo ne kas kita, tik nepertraukiamas pažinimo siekimas. Po Varšuvos sekė Leipcigas, vėliau Peterburgas... Studijos ir neatidėliotinas naujų žinių postūmių sukeltų minčių perkėlimas kūrybos plotmėn diena iš dienos. Gyvenimiškas J.W. Goethes genijaus apibūdinimo pavyzdys...

Vien paviršutiniškai susipažinus su muzikos istorija, nuo stilių įvairovės ima svaigti galva. Tarp jų klasikais tiesiogine žodžio prasme laikomi trys kompozitoriai - J. Haydnas, W.A. Mozartas ir L. van Beethovenas. J. Brahmssas - neoklasikas. Ir daugiau istorijoje šis terminas apskritai nevartojamas.

XX amžiuje kiekvienas rašantis muziką autorius - nuo genijaus iki nevykėlio - pagrindiniu uždaviniu laikė sukurti išimtinai savitą ir nepakartojamą išraiškos priemonių visumą. Ir iš tiesų buvo atrasta dalykų, kurie sudrebino visą pasaulį, diskutuoti apie tai tapo tiesiog madinga ir tarp Lietuvos inteligentijos ir akademinio jaunimo, nors tarybiniai ideologai visu garsumu trimitavo apie kapitalistinės kultūros dekadansą. O nuosekliausiai ir principingiausiai savo, kaip modernisto, pozicijas gynė kompozitorius Vytautas Barkauskas. Prisimenu, kaip visi pasijuto nesusipratę (mat vis dėlto saviškis...), kai, atrodo, p. Donatas Katkus tuometinėje vokiečių spaudoje (apie 1978–1979 m.) aptiko straipsnį „Von Bach bis Barkauskas“. Ir dabar tai daugiausia Vakarų šalyse atliekamas lietuvių autorius. Taigi turime ir „nuosavą“ XX amžiaus antrosios pusės klasiką. O stulbinantys savo originalumu Bronius Kutavičius ir Osvaldas Balakauskas, patriarchas a. a. Julius Juzeliūnas? Dar keli klasikos pavyzdžiai.

Tiesa, kalbama apie XX amžiaus klasiką ir avangardą (lygiai taip pat ir džiaze), ir globaliniu mastu. Bet tai daugiau susitarimo klausimas, nes ir avangardas tapo... klasika. Muzikos menas galutinai susipainiojo ir atrasti jame gaires tapo ne taip paprasta. Štai kodėl prireikė U. Dibeliuso knygos, o kiekvieno save gerbiančio Europos Sąjungos piliečio priedermė ir pareiga - atskirti muzikos verslą nuo muzikos meno.

Sakoma, jog pramogų verslas pagal pelną antroje vietoje po narkotikų. Tegul būna, bet drumsti žmonių protus prekybos „muzikologams“ tai jau nederėtų.

Egzistuoja vienintelė sąvoka - muzika. Nesvarbu, ar kreipianti sielą į dangų, ar sukelianti žemiškus džiaugsmus, ar skatinanti įtempti minties pastangas, idant suvoktumei visą būties sąlyginumą. Muzika – kompozitoriaus ir atlikėjo darbo vaisius, kuris arba sukelia estetinį rezonansą, arba ne.

Gyvename demokratijos sąlygomis - visiškai nesvarbu, ar ji būtų sena, ar jauna. Tai plati sąvoka. Labai abejotina, kad visa tauta palaikytų perėjūnų ir apsišaukėlių šutvę, uzurpavusių vieną švenčiausių meno sričių, įsibrovusią į masinės komunikacijos priemones ir dumiančią akis su savo idiotiškais topais ir viena už kitą garsiau klykiančių komandų, palydimų apsinuoginusių merginų, varžytuvėmis. Kiek dar tęsis šitas balaganas? Demokratija - tai ir mąstančios visuomenės dalies balsas, o ne tik amoralūs žaidimai su išvarginta, apiplėšta liaudimi, kuri neturi ką pasirinkti. Tai ir toliau bursimės apie šį gatvės kontingentą, kuris nedvejodamas pasiglemžia ir taip jau menkas kultūrai skirtas lėšas?

Gaivalingas minios šauksmas patraukia ir jauną, ir seną. Vyksta šventė, užsieniečiai trauko pečiais, išgirdę į sceną užlipusius penkias natas mokančius cinikus avantiūristus, o lietuvį muziką apima liūdesys.

Bernardinai.lt