2014 m. spalio 31 d., penktadienis

S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“

2006-10-18
Rubrikose: Skaitau » Lentyna 

Saulius Tomas Kondrotas. Žalčio žvilgsnis: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 262 p.

Saulius Tomas Kondrotas (g. 1953 Kaune), be „Žalčio žvilgsnio“, parašė romaną „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, apsakymų rinkinius „Pasaulis be ribų“, „Įvairių laikų istorijos“, „Kentauro  herbo giminė“, „Meilė pagal Juozapą“. Skiriamieji kūrybos bruožai – „filosofinės ir mitologinės asociacijos, taupus, į archetipinius motyvus orientuotas pasakojimas, iracionalios lemties dvelksmas“ (Laimantas Jonušys). Daugelis vertintojų akcentuoja – ne tik lietuvių literatūros kontekste – virtuozišką S. T. Kondroto stilių.

1986 metais, kai tuometėje Sovietų Sąjungoje negaliojo teisė laisvai išvykti į užsienį, S. T. Kondrotas pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Sovietų valdžios nurodymu jo knygos buvo pašalintos iš knygynų ir bibliotekų, uždrausta viešai minėti autorių ir jo kūrybą.

Šiuo metu gyvena Kalifornijoje (JAV).

Rašant „Žalčio žvilgsnį“ man ėmė atsiverti neregėtos laisvės erdvės. Šis kūrinys net nebuvo sumanytas kaip romanas. Nežinau, ar ir dabar jį reikėtų vadinti romanu. „Žalčio žvilgsnis“ buvo savotiški vartai į laisvę, išsivadavimas iš daug įvairiausių gniaužtų.

Ligtoliniai mano apsakymai tebuvo pasibučiavimai kur nors po medžiais, atokiau nuo žmonių. O ši knyga – visiškas nekaltybės praradimas aikštėje vidury dienos.

S. T. Kondrotas

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

Knygoje publikuojami 2008–2012 m. rašyti dienoraščiai. Įdėmus gamtininko žvilgsnis fiksuoja nepaliaujamą gamtos virsmą, pasakoja paprastų Dzūkijos žmonių istorijas, o kasdienybės apmąstymus papildo kultūros refleksijos.

detalė, spalva, spalvos, įvairovė, vaivorykštė

Spalio pabaiga šalta. Net šviečiant saulei nejučia gūžiesi – ledinio vėjo bangos ritasi per miestą. Einant pavėjui visai pakenčiama. Galima netgi kalbėtis. Truputį apie darbus, truputį apie orą, truputį apie kolegas. Į nugarą pučiant šiauriui daugelis taip daro. 

Henrikas Gudavičius

Henrikas Gudavičius (g. 1943) – tikras Dzūkijos šviesuolis, čia gyvenantis ir dirbantis jau beveik ketvirtį amžiaus, tačiau paklaustas, kuo save laiko, nė nedvejodamas atsako – esu žemaitis.