2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“

2006-10-18
Rubrikose: Skaitau » Lentyna 

Saulius Tomas Kondrotas. Žalčio žvilgsnis: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 262 p.

Saulius Tomas Kondrotas (g. 1953 Kaune), be „Žalčio žvilgsnio“, parašė romaną „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“, apsakymų rinkinius „Pasaulis be ribų“, „Įvairių laikų istorijos“, „Kentauro  herbo giminė“, „Meilė pagal Juozapą“. Skiriamieji kūrybos bruožai – „filosofinės ir mitologinės asociacijos, taupus, į archetipinius motyvus orientuotas pasakojimas, iracionalios lemties dvelksmas“ (Laimantas Jonušys). Daugelis vertintojų akcentuoja – ne tik lietuvių literatūros kontekste – virtuozišką S. T. Kondroto stilių.

1986 metais, kai tuometėje Sovietų Sąjungoje negaliojo teisė laisvai išvykti į užsienį, S. T. Kondrotas pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Sovietų valdžios nurodymu jo knygos buvo pašalintos iš knygynų ir bibliotekų, uždrausta viešai minėti autorių ir jo kūrybą.

Šiuo metu gyvena Kalifornijoje (JAV).

Rašant „Žalčio žvilgsnį“ man ėmė atsiverti neregėtos laisvės erdvės. Šis kūrinys net nebuvo sumanytas kaip romanas. Nežinau, ar ir dabar jį reikėtų vadinti romanu. „Žalčio žvilgsnis“ buvo savotiški vartai į laisvę, išsivadavimas iš daug įvairiausių gniaužtų.

Ligtoliniai mano apsakymai tebuvo pasibučiavimai kur nors po medžiais, atokiau nuo žmonių. O ši knyga – visiškas nekaltybės praradimas aikštėje vidury dienos.

S. T. Kondrotas

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

germander speedwell- paprastoji veronika

Vakarop kvietė mane ateiti, nes būtinai turiu pamatyti, kaip gražiai veršiukas nepasiekia vandenyje mirkstančios beržo šakos.

Nadine Gordimer

Šiose rašytojos kalbos, pasakytos atsiimant Nobelio premiją, ištraukose svarstoma apie rašymo ir būties santykį, rašytojo pareigą visuomenei ir Nadine likimo draugus – tuos, kurie dėl savo veiklos ir/ar kūrybos buvo ujami gimtosiose šalyse. 

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.