Jurga Ivanauskaitė. Kelionių alchemija: straipsniai, esė. Vilnius: Tyto alba, 2006. – 320 p.

Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Kelionių alchemija” - 37 straipsniai ir esė, rašyti 2001-2002 m.

Pirmoje knygos dalyje – „Kelionės po pasaulį” - pateikiami įspūdžiai iš Egipto, Peru ir Venecijos, apimantys pačius įvairiausius realybės sluoksnius: kasdieniškąjį, šventiškąjį, karnavalinį, istorinį, mitologinį, religinį, mistiškąjį. Čia ne tik vaizdžiai piešiami ryškūs kultūrų skirtumai, bet taip pat ieškoma jas siejančių paralelių, pasireiškiančių žmogaus santykiuose su gamta, antgamtinėmis būtybėmis, mirtimi, dievais ir pačiu savimi.

Antrojoje dalyje – „Pastabos ant bilietų skiaučių” - su humoru ir autoironija pateikiamos pikantiškos kelionių detalės, netikėti ir komiški tolimų šalių rakursai, kartkartėmis sugrįžtant į Lietuvą su visomis jos ganėtinai absurdiškomis grimasomis. Pastabas, kurias tikriausiai būtų galima pavadinti „antituristinėmis”, keičia autobiografiniai išsipasakojimai ir šmaikštūs pasvarstymai apie don žuanus, kazanovas, elnius, ateivius iš kitų planetų ar lietuviškąjį elitą.

Trečiojoje dalyje – „Kelionės į save” – plėtojamas teiginys, kad keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį ir atrandame dar nematytas šalis, bet taip pat atveriame paslėptas savo sielos vietoves. Tos „vietovės” - įvairios: sapnai, tikėjimas ir skirtingų religijų dialogas, dogmų ir tabu įveikimas, nuodėmė ir atleidimas, pasiruošimas mirčiai, pamąstymai apie angelus sargus ar Žemės gyventojų sudėtį ir t.t. Dauguma šio skyriaus esė buvo spausdinta „Lietuvos ryte”, penktadienio priede „Savaitgalis”.

Knyga „Kelionių alchemija” tam tikra prasme pratęsia ir papildo J. Ivanauskaitės „Tibetietiškąją trilogiją”, tačiau dabartinis jos temų ratas – kur kas platesnis, užgriebiantis ne tik tolimiausius egzotiškus kraštus bet ir Lietuvos aktualijas.

Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija- Keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius. Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis Visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai. Nežinau, kaip nupiešti tokį vidinį žemėlapį, bet, pirmą kartą patekusi į svečią šalį, visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente.

Ypatingos sielos permainos prasideda žvelgiant pro besileidžiančio lėktuvo iliuminatorių, kai prasiskleidus debesų šydams, lyg nepažįstamo veido bruožai šmėsteli saulėtekio nutvieksti kalnynai, vidurdienio karščiu gaudžiančios dykumos ar naktinio didmiesčio ugnys. Nepažįstama žemė priartėja, bet staiga, tarsi išsigandusi šios pernelyg intymios akimirkos, keliautojo žvilgsniui pakiša pilką ir plokščią oro uosto asfaltą, visur vienodą kaip įkūnyta nuobodybė. Tačiau net nusileidimo takų monotonija jau tiesia kelius į giliausius pasąmonės klodus.

Jurga Ivanauskaitė

Bernardinai.lt