Sonata Paliulytė. P. S.: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005. – 86 p.

Literatūros periodikoje ši autorė pasirodo jau ne vienus metus, šmėsteli ji ir poezijos pavasariuose ar rudenyse, tačiau tai dar tik pirmoji jos poezijos knyga (gal ir ne paskutinė?). Beje, dera įterpti, kad šiemet tų debiutuojančių pirmomis knygomis poetų visai nemažai priderėjo... Derlius, taip sakant, neblogas (juo labiau, kad dar nė ne ruduo), nemaža laisvė skirtingiems poetiniams skoniams.

S. Paliulytės eilėraščiai primena S. Nėries tradiciją (pvz.: Ant baltų paklodžių,/ Panaši į sniegą,/ Mano mylimoji/ senutėlė miega...) – lengvai (o kartu ir gan profesionaliai) rimuojama, dominuoja meilės, vaikystės, praeities patirties, ilgesio temos. Iš pirmo žvilgsnio kartais kiek banalokai skambantys eilėraščiai iš tiesų neretai pavirsta giliais savo būties, išgyvenimų, aplinkos apmąstymais. Keletas eilėraščių žiba itin grakščia, savita, įsimenančia poetika (pvz.:sušalusios katės žinsniu/ slenku – / gilyn į širdį megztiniu/ senu... arba Ir šaltas rytojus/ dar sykį nubus,/ kai šluosiu iš rojaus/ pernykščius lapus...) Nors dera pripažinti, kad yra tekstų, kurie taip ir lieka paviršutiniški, neišbaigti, nesukoncentruoti (cituoti jų kažkaip nė nesinori...).

Į keturis skyrius suskirstyta knyga tarsi atkartoja žmogaus gyvenimo kelią: nuo vaikystės (I. vaikystės skalė) einama brandos, meilės patyrimo link (II. Virš meilės ražienų), galiausiai susitelkiama ties ateinančio, bet dar nesamo laiko nuojautomis (III. Stingstantis rytojus), o knyga užbaigia keli P.S. eilėraščiai. Beje, šis pavadinimo P.S. greičiausiai ir tėra post scriptum (variantas, kad čia autorės inicialai atrodytų kiek pritemptas bei lėkštokas): patys tekstai yra tarsi gyvenimo P.S. – tai, kas liko ir buvo užrašyta išgyvenus, pajutus, pamačius.

Originaliausia knygos vieta – mėnuliai. Man dar neteko skaityti poezijos, kurioje tiek daug skirtingų mėnulių (šakomis apkaišytas mėnulis, baltas mėnesienos sidabras, blykštantis mėnulis, balkšvas, dylantis, mirštantis, baltas mėnulis...), čia itin svarbus nakties, žvaigždžių, apyaušrio, pilko dangaus laikas. Mėnulis lyriniam subjektui itin artimas, esantis šalia, susijęs su svarbiais apmąstymais. Mėnuliu, o ne saule, baigiasi šio poetinio pasaulio horizontas. Besikeičiančio mėnulio išryškinimas sudaro įspūdį, tarsi jis būtų gyvas. Beje, galima pastebėti, kad mitologijoje mėnulis laikomas priešingybe vyriškajai saulei bei yra siejamas su švelnumu, moteriškumu. Šiuo atžvilgiu mėnulį būtų galima laikyti lyrinio subjekto, o juk beveik visada aišku, jog tai – moteris, tam tikra raiška ar atspindžiu.

Pabaigai belieka pridurti, jog dar vienas knygos įdomumas – tai iš poetės nuotraukų bei jų detalių sukonstruotos iliustracijos, savitai atliepiančios ar įsiterpiančios į tekstus. Geriausia šią knygą, matyt, skaityti prie puodelio arbatos, šokolado plytelės, lyjant lietui ar naktį šviečiant mėnuliui.

Bernardinai.lt