2014 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

Vladislovas TELKSNYS: „Dievų mišką“ pamačius

2005-10-17
Rubrikose: Kultūra » Kinas ir fotografija 

Daugiau kaip prieš 60 metų, 1943 m. balandžio 29 d., už antinacinę veiklą į tą pragarą patekau ir aš. Radau jau mėnesį besikankinančius lietuvius inteligentus, tarp jų ir rašytoją, profesorių B.Sruogą. Dešimt mėnesių iškentėjau mušimą lazdomis, bizūnu, badą, pažeminimą ir kančias, kurių ten nebuvusiam sunku įsivaizduoti ir suprasti.

Labai rūpėjo pamatyti režisieriaus Algimanto Puipos statytą filmą pagal talentingo rašytojo B.Sruogos knygą „Dievų miškas“ apie Štuthofo konclagerį. Eidamas šio filmo žiūrėti, iš daugelio jį mačiusiųjų girdėjau sakant, kad tai koncentracijos lagerio parodija.

Žinojau, kas yra parodija, bet vis dėlto atsiverčiau 1969 metų „Tarptautinių žodžių žodyną“ ir radau parašyta, kad „...parodija – 1) juokų dėlei parašytas arba pašiepiamas sekimas kuriuo nors meno kūriniu, išlaikant pastarojo išorinę formą ir toną; 2) išorinis sekimas, pamėgdžiojimas, iškraipantis esmę; nukrypimas nuo esmės, esant išoriniam atitikimui“.

Žiūrint filmą kilo mintis: ką pasakytų rašytojas B.Sruoga, pamatęs bjauriai išdarkytą savo kūrinį, kurį išleisdamas kovojo su redaktoriais dėl kiekvieno sakinio, norėto išbraukti arba į tekstą įterpti naują mintį.

Mąstau, kam reikalingas toks filmas? Kvailysčių sugalvota iš tikrųjų nemažai: kalinių moters ir vyro santuoka, laiminama kunigo; ją pastebėjus praeinančiam esesininkui, jie visi trys „nuteisiami“ pakarti; rodomas ir pakorimas – ar reikia didesnės nesąmonės? – arba lagerio komendantą visur lydinti daili, gražiai aprengta kalinė, laikanti rankoje skėtį; kalinių nuolatinis fotografavimas, ūgio matavimas; kaliniai sustatyti eilutėje, pasirėmę kastuvais, laukiantys, kada bus sugautas pabėgęs iš lagerio kalinys; betikslis bėgiojimas eilutėje, kelmų rovimas prie didžiulio laužo... Argi surašysi visas filme rodomas kvailystes? Neskaitęs knygų apie nacių koncentracijos lagerius gali patikėti, kad nebuvo taip jau blogai gyventi tuose lageriuose, na ir kas, kad girdėjosi per dėžes daužomos lazdos poškėjimas arba bizūnu ar lazda mušamo kalinio aikčiojimas.

Ko siekta kuriant tokį filmą? Kam juoktis iš šimtų tūkstančių, užmuštų lazdomis, mirusių nuo baisių ligų, iš bado, dujų kamerose (kurios filme nerodomos)? Argi filmo statytojas negalėjo parodyti milijonų žmonių tikros kančios ir žūties vokiečių nacių koncentracijos lageriuose?

Medžiagos apie Štuthofo konclagerį yra pakankami. Išleistos net penkios lietuvių, šio pragaro kankinių, knygos. Budelis turi malonumą mušti lazda, juoktis iš kančioje mirštančio kalinio, bet režisieriui A. Puipai nederėjo juokinti žiūrovų iškraipant tiesą, nes padorumas neleidžia šaipytis iš kitų žmonių nelaimių ir kančių.

Po filmo girdėjau ir jaunų žiūrovų, – studentų, moksleivių, – žiūrėjusių filmą, pasipiktinimą: kam istorinę B.Sruogos knygą parodijuoti, o ne parodyti tikrą tiesą – kančią ir šimtų tūkstančių žmonių žūtį. Manau, jie yra skaitę „Dievų mišką“ ir turėjo teisę piktintis.

Vokietijos naciai sukūrė baisius koncentracijos lagerius – tai buvo neapsakomų kankinimų „fabrikai“, kuriuose nužudyta milijonai žmonių, ir jiems gyvieji turi atiduoti pagarbą, o ne juoktis iš jų. Gėdą turėtų jausti šio filmo statytojas A.Puipa, parodijavęs profesoriaus, žymaus rašytojo, kankinio knygą.

„XXI amžiaus horizontai“, „XXI amžiaus“ priedas
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Bernardinai.lt susitikimai

Bernardinai.lt ir toliau stengiasi būti arčiau savo skaitytojų, tad šį rudenį vėl pakviesimę į eilę susitikimų su mūsų redakcija, knygų pristatymus, šiltą pavakarojimą niūriais ir vis tamsesniais rudens vakarais. 

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo

„Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo“ – sako sudzūkėjęs žemaitis H. Gudavičius. Beje, jis ne tik taip sako, bet taip ir gyvena įsuptas Saulės sukimosi ratu, nepailstančio Gamtos ritmo bei atsikartojančių Žemės darbų...

Mikalojus Vilutis

Jolanta Kryževičienė kalbino parodos autorių Mikalojų Vilutį, taip pat vienaip ar kitaip su paroda susijusius menotyrininkę Jurgitą Ludavičienę, parodos rengėją Kristiną Kleponytę Šemeškienę, dailininką Juozą Kalkų, Nijolę Vilutienę, grafikę Jūratę Stauskaitę.

Kamerinis choras „Aidija“.

Lietuvių chorinės kultūros aš labai gerai nepažįstu. Žinau chorus, bet nelabai matau ir suprantu bendrą Lietuvos chorinės kultūros strategiją ir viziją. Suprantu, kad Dainių šventės yra visų tikslas. Galbūt tai yra gražu ir gerai, galbūt to užtenka, o galbūt – ne.

Donatas Petrošius

Tęsiame poeto ir eseisto Donato Petrošiaus rašinių ciklą „Tėvynės ieškojimo sumaištys“. Pirmąją dalį galima perskaityti čia.

Andrius Navickas „Kelio bendrija“

Tai jau antroji filosofijos daktaro, Bernardinai.lt vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko knyga. Šįsyk autorius pristato per Tikėjimo metus subrandintas įžvalgas apie tikėjimo kelionę, būtiną kelionmaišį, kelio gaires ir klystkelius bei patikimus vedlius.