Štai ir pirmoji publikacija cikle „Renkuosi filmą“,

Kai bičiulio paskolintoje vaizdo kasetėje su dviem filmais pamačiau, kad vienas iš jų vadinasi „Kovos klubas“ („Fight club“) nusprendžiau, jog šio filmo tikrai nežiūrėsiu. Norom nenorom šis pavadinimas priminė Honkongo, Taivanio, P. Korėjos filmus su plastiškai skraidančiais ore akmeninio veido vyrukais. Tačiau pabaigęs žiūrėti mane dominusį filmą, videomagnetofono neišjungiau, pamaniau, kad bičiulio skonis geras ir nutariau pasmerkto filmo kūrėjams suteikti penkias malonės minutes, per kurias jie mane turėjo įtikinti, jog sukūrė dėmesio vertą dalyką. Per porą minučių buvau „pagautas“ murzinos filmo atmosferos. Kažkodėl jis man priminė garsųjį Roberto Zemeckio hitą „Forest Gump“ (vėliau viename iš epizodų tiesiogiai cituoto), gal dėl „nučiuožusio“ pagrindinio herojaus charakterio, gal dėl „prarastosios kartos“ temos eksploatavimo, gal dėl prašmatnių frazių tiradų. Kad ir kaip būtų, „Kovos klubas“ pagavęs nebepaleido iki paskutinių kadrų, lydimų legendinių „The Pixies“ dainos „Where is my mind?“

„Kovos klubas“ yra to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo Chucko Palahniuko romano (beje, išversto ir į lietuvių kalbą) ekranizacija. Ją atliko režisierius Davidas Fincheris, prieš „Kovos klubą“ garsėjęs kaip originalių detektyvinių, kriminalinių juostų autorius. Tiesa, klasifikacijos, kai kalbama apie gerus filmus, yra slidus dalykas, nes ir „Kovos klubo“ neįmanoma priskirti veiksmo, trilerio ar klasikinės dramos kategorijoms. Filmo režisierius surinko gerą aktorių kolektyvą, iš kurių, be abejo, garsiausias yra vieną iš pagrindinių (Tailerio Dardeno) vaidmenų atlikęs Bradas Pittas, o egzotiškiausias devintojo dešimtmečio roko žvaigždė Meatas Loafas, puikiai įkūnijęs pasiligojusį ir geraširdį imtynininką Bobą. Už pagrindinio moters (Marlos) vaidmens atlikimą aktorei Helenai Bonham Cartier, kaip geriausiai britų aktorei, buvo suteiktas „Imperijos“ apdovanojimas. 1999 m. pasirodžiusį filmą palankiai įvertino kritika, šalia garsiosios „Matrix“ jį skelbusį geriausiu metų filmu. „Kovos klubas“ pretendavo ir į „Oskarą“, tiesa antraeilėje garso efektų montažo kategorijoje.

Filmo herojus Džekas (Edwardas Nortonas), kuris už kadro ir pasakoja savo gyvenimo istoriją, yra vienas iš daugybės automobilių firmos tarnautojų. Jį kamuoja nemiga (ją filmo herojus taip taikliai apibūdina: „Kentėdami nuo nemigos jūs niekada tikrai nemiegate ir niekada tikrai nebudite“) ir siekdamas iš jos išsivaduoti pradeda lankyti įvairius grupinės terapijos užsiėmimus. Beje, pastarųjų atmosfera kažkuo priminė charizminio pobūdžio maldos grupelių susirinkimus. Šie užsiėmimai jį šiek tiek apramina, tačiau pasiekti rezultatai nueina šuniui ant uodegos, kai Džekas juose susipažįsta su Marla, tokia pat simuliante, kaip ir jis. Slegiamas problemų, herojus vienoje iš komandiruočių, skrisdamas lėktuvu, užmezga dar vieną pažintį su Taileriu Dardenu, „geriausiu vienkartiniu draugu“, impozantišku vaikinu, turinčiu išskirtinį požiūrį į gyvenimą. Ši pažintis apverčia aukštyn kojomis Džeko gyvenimo būdą. Nuobodžiaudami vyrukai pradeda tarpusavyje peštis, kol šios vis dažniau besikartojančios peštynės tampa patrauklios ir kitiems vaikinams. Mušeikų ratas plečiasi, susikuria „Kovos klubas“ su savo taisyklėmis ir gyvenimo filosofija. Džekas pamiršta nemigą, o Taileris tampa klubo lyderiu, kuriam besąlygiškai paklūsta visi kovotojai. Tačiau ilgainiui klubas panašėja į destruktyvią sektą, smogikų legioną, parengtą bet kokiam žygiui...

Ko gero, čia reiktų nutraukti siužeto pasakojimą, juolab kad jo neįmanoma atpasakoti, nes jis kupinas netikėtų posūkių ir logikos lūžių. O ir iš papasakotos siužeto linijos galima susidaryti vaizdą, jog esame paprastos socialinės dramos akivaizdoje. Atrodytų, yra prikurta daug filmų apie besipešančius vyrus, tačiau retas iš jų taip stipriai kelia vyriškumo tapatybės klausimus kaip „Kovos klubas“. Jis atveda žiūrovą prie dažno šiuolaikinio vyro pasaulio. Šiam vyrui yra pabodę po darbo patogiai įsidrėbus fotelyje leisti vakarus prie televizoriaus, pasak Tailerio „išminties“, eiti į nekenčiamą darbą, kad vėliau galėtų prisipirkti nereikalingo šlamšto, būti tik vartojimo visuomenės sraigteliu. Jis (vėl Taileris!) priklauso moterų užaugintai vyrų kartai, ir jo problemų moterys neišspręs. Jis jaučiasi Dievo nekenčiamu vaiku, kuriam nelemta tapti milijonieriumi, roko žvaigžde, garsiu aktoriumi. Jo širdgėla, kad jis nežino, ką reiškia būti vyru, todėl naktimis kaunasi su nemiga. Nusimesti klerko kostiumą ir pulti peštis yra bandymas surasti savo vyrišką tapatybę. „Ką tu žinai apie save, jei nė sykio nesipešei?“ – klausia visažinis Taileris Dardenas. Tad belieka surasti ribą ir bandyti įveikti ją jėga, tol daužyti savo priešininką, kol jis išlemens „Stop“. Ribos paieškos neišvengiamai atves prie savojo dvigubo, kraujuojančio, pašėlusiai gundančio viską užbaigti, prarasto „aš“. Jį galima susigrąžinti bei pagydyti, kartu triukšmingai ir tyliai, kaip moka vyrai. Ir padaryti tai dėl amžinos savo lemties išderintos, smulkmeniškos, nuolat kenčiančios, „psichinės“ moters.

„Kovos klubas“ pavedžioja mus po mūsų vidaus užkaborius. Ir daro tai daug stipriau nei garsiojo „Nuostabaus proto“ kūrėjai (įkyriai peršasi mintis, kad savo kūrinio koncepciją jie nusižiūrėjo būtent iš „Kovos klubo“). Ši gal kiek per ilga ekskursija palieka įspūdį ir klausimą: negi reikia pasipešti, norint būti tikru vyru?

Bernardinai.lt